Trečiosios sesers istorijos

 

Lin Čen Siongas

 

Dailininkas Eidukauskas niekaip neišgarsėjo. Piešė saulę ir jūrą, angelus, pažįstamus (tiesa, jie savo atvaizdo neatpažindavo, bet gal dėl to, kad mes visi mėgstame save padailinti), natiurmortus, šunis, kates. Daug ką piešė. Net japoniškus bonsus. Bet nepripažino, ir gana. O išgarsėti juk norisi. Ir tada Eidukauskas paprašė kaimynystėje apsigyvenusio kino Lin Čen Siongo imtis verslo. Lin Čen Siongas buvo meilės tremtinys, bet jo didžioji meilė Andrėja po vestuvių antrąją savaitę persikraustė gyventi pas Rolandą, kuris buvo jos pirmoji meilė dar nuo trečios klasės. Lin Čen Siongas pradėjo iš širdgėlos gerti, bet į tėvynę negrįžo.

Verslo planas buvo paprastas: Eidukauskas pripiešė kinų dailės stilistikai būdingų piešinių (bambukų, rožių, kalnų peizažų, paukščių), kamputyje juodu rašalu pasirašė – Lin Čen Siongas (be abejo, kiekviena raide žemyn, kad būtų panašiau į hieroglifus). Visus tuos darbus vieną gražų rytą jiedu nusinešė į turgų.

Lin Čen Siongas blogai kalbėjo lietuviškai, be to, jam nuo vakar vakaro skaudėjo galvą, tad stovėti prie tvoros su svetimais paveikslais jam buvo tikras išbandymas, tuo labiau kad niekas jų nepirko. Gelbėjo tik mintis, kad jam už vargą buvo pažadėta sumokėti. Dar labiau nervinosi Eidukauskas. Šis verslo planas jam buvo paskutinis išsigelbėjimo iš niekur šiaudas.

Kai jau abu buvo praradę viltį, kad juos turguje lydės sėkmė, tarsi deivė iš dangaus nusileido vietinio laikraščio korespondentė su fotoaparatu ant peties.

– Kas čia? – paklausė nei šiaip, nei taip.

– Kinų tapyba, – atsakė Eidukauskas. – Va, autorius. Priprašiau, kad parodytų savo darbus. Juk retas reiškinys – tokiame užkampyje kinas piešia prarastos tėvynės vaizdus. Jo piešiniai pasižymi grakščiomis, elegantiškomis linijomis, padeda išgyventi grožio ir gilios vidinės ramybės jausmą. Net pavydas ima, kai žiūriu, kaip jis tapo.

Lin Čen Siongas stovėjo sutrikęs, jis labai bijojo, kad moteris su fotoaparatu prie jo neprikibtų.

– Man liabai patinka piešti. Liabai, – linksėdamas galva ir kvailai šypsodamasis net keletą kartų pakartojo jam sunkiai ištariamus žodžius. – Piešti. Liabai.

– Kinų tapyba moko mus sustoti ir įsižiūrėti į supantį pasaulį, stebėti ir pajausti jo grožį, susilieti su gamta, būti čia ir dabar, – vėl savo trigrašį meilikaudamas įkišo Eidukauskas.

– Puiku. Straipsnis garantuotas, – apsidžiaugė laikraščio korespondentė. – Kas ieško, tas randa.

Taip Lin Čen Siongas išgarsėjo Lietuvoje. Jo mokiniu ir sekėju tapo Eidukauskas. Jis dažniausiai ir dalyvaudavo televizijos laidose. Tuo labiau kad Lin Čen Siongas susirgo kažkokia paslaptinga liga, jam ėmė drebėti rankos, ir jis nebegalėjo nulaikyti teptuko. O be teptuko neįmanoma įvaldyti gongbi, baimiao, shuimo technikų.

Kai paskutiniame matytame reportaže Eidukausko paklausė, ko jis palinkėtų kūrėjams, jis atsakė labai paprastai: „Nebijoti svajoti!“

Yra iš ko pasimokyti.

 

Apie trečiąją seserį ir kitus

 

Apie trečiąjį brolį visi žinome. Pasakose jis laimi, ilgai ir laimingai gyvena. Net po vestuvių. Apie trečiąją seserį sėkmės istorijų mažiau. Marcelijus Martinaitis mini trečiojo brolio seserį – vargšės Severiutės gyvenimo niekam nepalinkėtum. Kai buvau dešimtokė, mačiau, kaip Palangos vasaros estrados salėje, klausydami Kernagio dainos apie tą nabagę, verkė jautrios sielos žmonės. Aš ne, nes nebuvau įsitikinusi, kad čia apie mane. Ir teisingai, nes neturiu nė vieno brolio.

Pasakose trečiosios seserys būna labai gražios ir geros, bet jos turi keistų užgaidų, paprašo ko nors, ko visai laimingam gyvenimui nereikia. Paskui visi kenčia. Net nykštukai. Išsigelbėja varlės, baidyklės, vaiduokliai, prakeiktieji ir dar kiti padarai. Trečioji sesuo kartais primena mazochistę.

Mokausi iš klaidų – stengiuosi gyventi tik taip, kaip gyvena visi. Domiuosi horoskopais. Trečiajai seseriai geriausia ištekėti už vyriausiojo brolio (trečiajam broliui reikia vesti vyriausiąją seserį, viduriniajam broliui ir antrajai seseriai – nežinia ką ir už ko). Dar reikia žiūrėti, kokiais metais gimei, kas esi – Ugnis, Oras, Vanduo, Žemė, nes Vanduo gali užgesinti Ugnį ir t. t. Turbūt supratote. Patys susidėliosite. Man pasisekė. Atsitiktinai. Po vedybų išsiaiškinau, kad astrologai mūsų santuoką vadina idealia. Tačiau vienai mano draugei likimas nebuvo palankus: ji ligi šiol ieško to, kuris atitiktų visus astrologų ir horoskopų sudarytojų reikalavimus. Jeigu paaiškėja, jog ne tas dangaus kūnas ar stichija, apsigręžia ir nueina tolyn.

Manau, kad žmonės turėtų įsiklausyti, ką jiems sako trečioji sesuo, nes ji gyvenimiškos patirties ilgą laiką sėmėsi iš pirmosios ir antrosios sesers. Matė du kelius, bet pasirinko savo. Aš irgi.

 

Iš keistų atsitikimų

 

Prekybos centre „Akropolis“ ėjau antrąjį nuopuolio ratą, vis neapsispręsdama – pirkti nukainotus batus ar nepirkti. Kažkoks dualistinis jausmas. Pirkti – nepirkti, reikia – nereikia, yra pinigų – nėra atliekamų pinigų. Tikimybė, kad vaikščiodama nesutiksi pažįstamų, – nulinė.

– Labas! – nučiupusi mane už striukės skverno, kažkaip pakiliai pasisveikino pažįstama gydytoja.

– Sveika. Nepastebėjau.

– Ką tik baigiau darbą. Ieškau rudeninių batų.

– Aš irgi.

Mano pažįstamos akys švytėte švytėjo. Šiek tiek nustebau, nes dirbo reanimacinėje, kasdien susidurdavo su mirtimi. Bet gal, kai baigi pamainą tokioje įstaigoje, ir būni nušvitęs. Kurį laiką ėjome kartu.

– Ar tu žinai, kad siela yra nemirtinga? – paklausė nei iš šio, nei iš to.

– Turbūt, – sumekenau, nes nežinojau, ką atsakyti.

– Tikrai nemirtinga, – pasakė, pamojavo ranka, kuri man priminė permatomus peteliškės sparnus, ir nuėjo į „Išparduotuvę“.

Batų nebepirkau. Nesiderino su siela.

 

Apie šunį, kuris yra mūsų atspindys

 

Tokio ir ieškojome – nelojančio, ilgai miegančio, gyvenančio savo pasaulyje. Mažas dar paišdykaudavo. Bet dabar, kai besnukis snukis pražilo, o riebaliukų daugiau, nei reikėtų, mano šuo paniro į būties apmąstymus. Atsiremia į sieną ir valandų valandas žiūri į jam vienam matomas gelmes. Kartais man atrodo, kad šuo savo mintis slapta užrašinėja: kai mūsų nėra namuose, įsijungia kompiuterį ir spausdina, nes parėjusi iš darbo randu šviečiantį ekraną, o juk būnu visas technines priemones išjungusi (prieš rakindama duris patikrinu keletą kartų). Mano vyras sako, kad nėra jokių įrodymų, jog mūsų šuo rašo. Bet jis juk nežino, kaip atrodo šunų abėcėlė. Mūsų užrašai šunims juk irgi atrodo niekų niekai.

Mano šuniui trūksta empatijos – sugebėjimo jausti ir suprasti tai, ką jaučia žmogus (šiuo atveju mes, jo šeimininkai). Jis laukia, kol mes jam parodysime savo jausmus, paglostysime, pamyluosime, tik tada teikiasi vos vos pavizginti uodegą, lyžtelėti ranką, bet už tai iš karto prašo atlygio – ko nors skanaus. Kai pagalvoji, ir mes tiems, kurie mus myli be proto ir be saiko, labai dažnai šykštime gražių žodžių, nes žinome, kad vis tiek mūsų nepames ir neišduos.

 

Moralai

 

Šitaip elgtis nedera, nes negražu (apie sriubos srėbimą ne taip pakreipus lėkštę). Taip kalbėti nereikia, nes žeidi kitus (kai susirinkime nemiegi, bandai pasakyti tiesą, todėl visiems nesmagu, nes sugadini savaitgalį). Kaip pasiklosi, taip išmiegosi (apie parsitemptą namo vyrą, kuris netinka tau pagal horoskopą). Nevaidink čia šikančio katino (apie žemaičių kalbėjimą Žemaitijoje literatūrine kalba). Baik myžčioti (apie negebėjimą susikaupti, blaškymąsi).

 

Stotelėje ir stotyse

 

Labiausiai jas buvau prisijaukinusi studijų metais. Saugotojos nuo vėjo ir lietaus, saulės ir pašalinių žvilgsnių. Kadaise mano draugės brolis savo tėvams, kad jie nesušaltų, laukdami autobuso į miestą, buvo pastatęs prie plento stoginę. Dabar jau visų trijų nėra. Stotelės irgi. Nežinau, ką galvoja mano draugė, važiuodama pro tą pamiškę, – aš vis tą patį. Apie tuos, kurie kažkada čia buvo, lydėjo mane. Vieną vienintelį kartą, o įstrigo atmintin visam gyvenimui.

Stotys turi savo specifinį kvapą, garsus, apšvietimą. Yra nejaukios ir jaukios, medinės ir į rūmus panašios. Jos trumpam atstoja namus, tampa priebėga. Strasbūro stoties tualete po ilgos ir varginančios kelionės kartu su visomis autobuso bendrakeleivėmis prausiausi ir valiausi dantis – tai supykdė kelias mus užklupusias ponias, jos į mus žiūrėjo su neslepiamu šleikštuliu. Dantų šepetukai buvo namų alegorija. Sykį sovietmečiu, kai neįmanoma buvo gauti viešbučio, Talino geležinkelio stotyje paslaugi darbuotoja už nedidelę kainą pasiūlė švarią lovą Motinos ir vaiko kambaryje. Buvau tokia laiminga! Kartą Vilniaus geležinkelio stotyje žadėjau praleisti visą naktį, nes susipykau su tais, su kuriais tikėjausi eiti į pasaulio kraštą, bet drauge iškentėme tik trumpą atkarpą.

Kažkas man yra sakęs, kad Ana Achmatova savo pažįstamų namuose ant baltos staltiesės buvo palikusi užrašą: „Kai mes svečiavomės šiame pasaulyje.“ Esame laikinoje stotelėje, oro uoste, prieplaukoje. Visi.

 

Apie feminizmą

 

Kas nepatinka? Kai pakviečia į pasimatymą, bet kavinukėje reikia pačiai susimokėti už salotas ir vyną, kai nepraleidžia pirmos pro duris, neužleidžia sausakimšame autobuse vietos. Kad moterys su vyrais išeis į pensiją tokio pat amžiaus, kad moterims leidžiama dirbti kokį nors šlykštų darbą, kurį anksčiau dirbo tik vyrai, kad rimčiau klausomasi vyrų nei moterų, nors jos dažnai šneka racionaliau. Dar nepatinka, kad feminizmas leido vyrams sumoteriškėti: jie dabar gali rengtis visomis spalvomis, verkti, būti silpni. Jau ir tokia knyga yra parašyta. Girdėjau, kad net į armiją jiems eiti dabar jau per sunku.

Kas patinka? Visa kita, kas man naudinga.