IŠVARI PREMA

Sankirtan

 

 

Yra tokia

daugiabučių laiptinių trauka – – –

 

įeini, paspaudi skambutį:

 

vaikystėj bėgdavom.

Nieks neįtars.

Ilgai dar skamba

melodija už durų

 

(visų skambučiai yra skirtingi – vieni žvanga, kiti groja, dar kiti šnypščia).

 

Dabar jau

veidas į veidą

susidurt nebijai – –

 

Atidaro. Virpa širdis.

Rezonuoja. Myliu jį. Žmogų.

 

Dabar kažkas atsitiks –

 

skamba vidinės planetos,

 

tiesiu ranką,

 

spaudžiu jam,

 

į širdį taikausi –

 

kažkur tarp šonkaulių

pirštas užstringa:

 

ar pataikiau

į skambutį,

 

ar suskambės – ar vėl pro šalį,

 

verkiu ir drebu, ar girdi:

 

atidarys duris, ar atidarys,

 

ar tik atsimuš mano šauksmas,

aidės, nuo slenksčio

skraidys lyg drugys ir iširs,

ir pabirs švelniai dulkėm skaisčiai

lyg ozonas erdvėj,

nepatekęs vidun,

 

ar išgirsi mane, ar išgirsi,

žmogau, mano meilė trumpa,

tavo durų skambutis neveikia.

Bet ar tu pats savy gyveni?

Garsas sklinda oro greičiu:

durys atviros: skersvėjis traukia –

 

mane traukia

prie tavęs – – –

 

Ar nesupūs?

Ar siela nubus?

Ar girdi?

Plakantis durų skambutis,

o po oda širdis gili?

Ar tu joje gyveni?

Ar mane pakelti gali joje, gali?

Ar sunkus mano atvaizdas, ar per sunkus?

Ar elektra per stipri, ar nepaspaudžiau laiku?

Ar nesusitikom, ar slenkstis trapus?

 

Nežinau, kiek gyvenimų žaista.

Kiek traukiau ir traukiu, kiek

galiu patraukt dar – – –

 

Skamba

tavo širdyje, girdžiu,

 

turbūt pataikiau.

 

Alfred Ehrhardt. Flamandiškas peizažas.1940

Alfred Ehrhardt. Flamandiškas peizažas.1940

 

 

 

„Kad galėtum patekti į pusnį,

turi dar perbrist namus.“

 

Tas „gyvenimo“ kvapas:

tapetai, keptuvės,

skambantys televizoriai ir telefonai, –

 

keturios sienos.

 

Kažkada ir aš taip gyvenau –

 

ne laiptinėje, o – – –

 

 

savo kambary, savo prote –

 

snigimą įrėmindavo

kvadratinis langas –

 

jį stebint atrodydavo, jog

kylu į viršų –

 

norėdavos išeiti,

bet pasiklysdavau daiktuose,

 

jie kliudydavo mano rankas ir kojas,

švelniai žvilgėjo.

 

– Jie melavo, tie daiktai, melavo – – –

 

Taip ir neišeidavau – tai

kaip vimana skrisdavau,

stebėdama sniego kryptį –

 

paprastai ji nekisdavo:

 

pasidarydavau labai jautri,

laikas tapdavo paviršinis

ir daiktai sujudėdavo, po truputį

tapdavo pažįstami –

 

ta galimybė įsisukti į vijurką,

į sniego sūkurį

buvo netoli – – –

 

Stebėjau, kaip nerimsta širdis,

 

bet tarsi šiltas patalas

apkloja ją

tiršta kambarių migla – – –

 

O keturios sienos,

o keturi kilimo kraštai,

o keturios lango kraštinės,

 

įrėminę sniegui mane – – –

 

Ir vėl neišėjau.

Kaip nesustabdoma grandis

mane įrėmindavo veiksmų seka; daiktų širdys

plakdavo keistai – – –

 

Veikdamos rankos jos nesuprato,

veikdamos kojos jai nepakluso –

jos kažką šluostė, virė ir plovė, rūšiavo

kažką ir vėl, ir viską – – –

 

Galiausiai tiesiog tapau tapetu,

kvapu, kurio pati neužuodžiau – – –

 

Tai dabar jau ir nebežinau,

Ar prabristi – – –

 

Greičiausiai sustos snigimas,

greičiausiai ir laikas baigsis,

greičiausiai šitiems namams jau nieko netrūksta – –

 

Širdyje kaip dulkių sluoksnis auga troškimas:

 

išeisiu ar neišeisiu –

čia tai klausimas.

 

Visa būtis sutilpo jame –

 

įrėmintos sielos

laukia, kada tu išeisi –

 

jos prisirpusioj įtampoj

virpa lyg helio balionai.

 

Sprogs

išgirdus durų skambutį – – –

 

 

 

 

Daugiau niekam nebetinkamas – eini

(tos kelios, tos kapeikos – ir tos krenta iš palto)

vienuolis (su keturiais vaikais),

 

beldi – – gal atidarys,

gal ateis iš karmos –

 

tą sekundę, kada

Dievas duos supratimą – jog nesu tai, kas esu,

kas galvojau –

 

iš karmos

atleidimo lapelio

paprašysiu,

 

iš tinklų, iš minčių tinklų

brisdamas

aš sau leisiu ištiesti ranką su knyga – – –

 

kada nors vėl leisiu, užsimerkęs:

skrydis,

 

iki trečios ryto

negali nustoti

 

dalinti

jau net pasibaigus knygoms

 

menamas knygas,

 

ranka vis tiesias – –

lyg tą pirmą kartą,

lyg tą vieną kartą, kurį sau leidau – – –

 

iš transcendencijos neatleidžia,

širdį apleidžia

drungnas saulės blyksnis,

 

medituoju Jį, išlydantį širdį, –

 

jei vėl ištiesiu ranką, visa tai prasidės – –

apleisti namai,

krentantys paveikslai,

nepamaitintos Dievybės,

vaikai, su servizais žaidžiantys balose, –

jie jau nujaučia,

jog tai, kas ten parašyta, –

 

visa tai išsipildys

 

ir kai mūsų tėtis

ištiesia ranką

               (su knyga),

 

jis netenka kūno,

jis plevėsuoja,

 

ir tada mes turime

jį užmiršti – – –

 

Mes serviruojame jam balose,

mes jo laukiam, o naktį

 

vienkiemių šunys ūkavo

(ar galės jų rainelėse, jų vyzdžiuose

atsispindėti bent raidės dulkė

iš tos knygos, kurią buvo ištiesęs – – –).

 

Tėti, negrįžk.

Tėti, mes mokam skaityt.

 

Nes kai tu

kvepi laiptinėm,

o laiptines smelkia siela

ir televizoriaus ozonas, kai

 

perskaitytos ištiestų knygų raidės

išsibarsto erdvėj ir kai

 

ir keptuvės, ir vonios, ir

nepaklotos daugiabučių lovos

ỹra lengvai

primindamos sniegą – –

 

viskas sukasi ir supasi

aplink išplatintų knygų raides,

aplink tas, kurios duria į širdį,

dėl kurių jau

niekuomet nebūsi tas pats – – –

 

Sako, jei dar nori,

kažko dar nori,

netiesk tos rankos, geriau jau ne,

 

ne ne ne.

 

Neik prie Jamunos,

neik prie tų durų, neik – – –

 

– – – suskamba

durų skambutis – –

 

Ar aš jį nuspaudžiau;

ar aš šian

plasnosiu knygos viršeliais?

Ar aš

nusileisiu laiptinės turėklais

ir užtiksiu balose paskandintus servizus?

 

Ar mano vaikai neprigėrė?

Ar baigėsi dujos seniai?

Ar tik šiaip užtrauktukas sugedo?

Ar paimsi lapelį su mantra?

Ar aš esu šitas kūnas?

Ar tik snaigės pasiutusiai blaškos?

Per rajonus einu, maratonas –

 

gal kur įleis – –

 

Daugiabučiai nelieka vieni – – –

Atsispindi širdies plakimu.

 

Paims knygą, ar –

ar ranka išsities tuščia – –

kaip elektra lengvai nulies

pilną ranką ar tuščią ranką atsiminimu:

 

„ar ištiesiu, ar grįšiu namo“.

 

 

 

 

Važiuojam mes

ar čia lemputės lekia pro šalį?

Miškai šalia greitkelio lekia, o mašina stovi?

 

Važiuoja žybsintys lemputėm

namai.

 

Nežinau, kuriuose iš jų gyvenu – – –

turbūt nenoriu žinoti,

 

nenoriu gyventi po lempa –

 

ji kuria pavidalus, ji

 

prieš akis nupiešia

skalbimo mašiną,

kurioje žaidžia mano drabužiai,

ji prieš akis nupiešia

virdulį, kuris ir nupieštas sušildo vandenį –

 

ir kai vanduo bėga pro mano gerklę,

aš pamaniau, gal ji ne tik nupiešta – –

 

ir šaldytuvą nupiešusi

šiltai lyg vanduo tekanti lempos šviesa

 

jo nesušildo –

 

ir man šaldytuve nešilta,

 

nors sėdžiu jame galvodama, kad šaldytuvo

šviesa per šalta, kad man šiltą skonį

nupieštų – – –

 

ar valgyti ką nors,

ar nuo šalto maisto man skrandis sustos? – –

 

Ar uždegti namie spalvotų lempučių girliandą,

ar ji tik sutrikdys vienodai pasklidusią šviesą?

 

Ar ji bus nupiešta –

ar ji mane nupieš?

 

Ar aš tapsiu spalvota?

Ar aš išgyvensiu šitą mirksėjimą?

Ar aš išmoksiu mylėti?

Ar tik dienos žiemą per trumpos?

Ar girliandos per trumpos, kad mane apkabintų?

Ar man užtektų rankų apkabinti eglutę?

 

O jei ji tik nupiešta,

tai ar man išvis pavyktų ją apkabinti,

ar tik įdurčiau ją

spalvotais žybsinčiais savo spygliais –

 

jei aš esu eglutė,

jei po manim visos dovanos glūdi –

 

ar išpakuosi atsakymą?

Ar neišaiškės viskas greitai?

Ar aš suprasiu, kas man dovanota?

Ar dar Kalėdų Seneliu tiki?

Ar tiki, jog vaikystė praeina?

Kai diena pasibaigia, namuose įjungia lempą?

Ar lempa geltona lyg sniegas?

Ar sniegas iš tikro baltas?

Ar šviesa gali ištirpdyti pusnį?

Ar šaldytuvas išties tik nupieštas?

Ar tas alkis nupieštas, ar

 

viduj čia alkis tas lyg – –

 

ta kelionė, ji niekada

niekada nesibaigs

 

ir negalėsiu iškeisti lempučių

į tą lubas papuošiančią lempą – – –

 

Aš toli, toli nuo namų.

 

Dar nesupratau.

Ar aš čia pravažiuoju tuos

lemputėmis žybsinčius būstus,

 

ar jie pravažiuoja mane – – –

 

o aš stoviu giliai

medituodama šviesą kažkur –

šalia širdies

esu siela.

 

 

 

 

Mėgdavau baltą lapą,

kad pati galėčiau jį sugadinti.

 

Ir kai vaikystėje

tėtis pro langą išmetė gaublį –

 

maniau, jog tikriausiai

tiesiog turėsiu atsižadėti pasaulio.

 

Tada norėjau atsižadėti tėčio.

Norėjau būti nepriklausoma,

eiti laukais,

 

nenorėjau žinoti,

kad pasaulį kažkas padalino

 

ir kad vieną rudenį

mano istorijos sąsiuvinis užsidegė

kad pamokoms neišmokau datų,

kad vėl užmigsiu per pamoką,

kad man sakys, jog ant eilėraščių

duona neauga – – –

 

kad išeisiu,

paliksiu mokyklą,

kad sniegas baltas, kad sniego

dar nieks nedalino –

 

kad ta pusnis tau, o šita tau –

 

dar nieks su lazdom nenubraižė –

 

tad tą baltumą galiu įsiminti.

 

Ta balta – ji blizgėjo, ji nebuvo

kažkam reikalinga.

 

Kodėl jį pamilau, jį –

blizgantį, laikiną sniegą?

 

Aš jį prižiūrėjau,

taip pat galėjau ant jo piešti.

Tai buvo tos dienos,

kai aš palikau mokyklą – –

 

Galvoje dar kartais skambėjo:

„Slovakija – Bratislava,

Slovėnija – Liubliana,

Rumunija – Bukareštas.“

 

Neįpareigojančiai

skambėjo, kaip skamba lašai,

taip lengvai į kibirą

krintantys ir lengvi,

 

tai jau praeitis – – –

 

 

Mokytojai manęs ieškojo,

 

bet aš buvau pasinėrus.

 

Dėl to jie manęs nerado.

 

Buvau pasinėrus į pusnį,

sniege kasinėjau lengvai – –

 

 

kartą radau gaublį –

 

baltą,

 

be linijų,

 

be langelių.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.