Naktiniai rašiniai

 

Islandų rašytojo Gyrðiro Elíassono (g. 1961) apsakymai iš jo knygos „Tarp medžių“ (Milli trjánna, 2009).

 

Naktiniai rašiniai

 

Jis buvo visiškai nustojęs rašyti. Kasdien sakė sau: ryt jau pradedu. Bet kaskart dėl ko nors vėl atidėdavo. Vis atrasdavo, kas atleistų nuo prievolės.

Bet visad laikė ant naktinio stalelio A5 formato užrašų knygutę ir rašiklį, jei kas prieš miegą ateitų galvon. Iki šiol tas dar niekad nenutiko. Paprastai užmigdavo nuo tuo metu skaitomos knygos, užrašinėje neparašęs nieko.

– Kam tau šita knygutė? Niekad į ją nieko nerašai, – kartą tarė jo žmona, tvarkydama jų naktinį stalelį.

Jis negalėjo pasakyti kam, bet vis tiek paprašė ją palikti ten pat.

O vieną rytą nubudus žmona jo paklausė:

– Ką ten rašei knygutėje naktį?

– Ką? – nustebo jis.

– Buvai atsisėdęs lovoje ir kažką rašei į užrašų knygutę, labai greit ir ryžtingai.

– Ar buvau užsidegęs šviesą? – paklausė jis.

– Ne, turėtum ir pats žinoti, kad neužsidegei. Nesuprantu, kaip gali rašyti tokioj prietemoj.

– Ir aš nesuprantu, – pasakė jis.

Tada sugraibė užrašinę ir atsivertė nuo pradžių. Buvo prirašyta keletas puslapių, apsakymo idėja ar gal net romano pradžia. Šiek tiek nesuprantamas tekstas, kuris vis dėlto žadino jo susidomėjimą. Raštas kreivokas, bet vis tiek pažįstamas. Parašė tai pats. Jį apėmė didelis palengvėjimas. Taigi, nebuvo visiškai nustojęs rašyti, kaip manė.

 

●

 

Dienos ir toliau buvo tokios pat; jis nepajėgė rašyti, tad veikdavo ką kita, jautėsi tarsi gyvenantis pusiau sapne, neaiškiame, nemaloniame ir, atrodė, niekad nesibaigsiančiame.

O naktimis rašė; dabar beveik kasnakt. Žmona jau nebekreipė dėmesio, jei jis sėsdamasis lovoje ją pažadindavo. Žinojo, kad negalima budinti dirbančiųjų per miegus, taigi tiesiog gulėdavo ir žiūrėdavo į jo siluetą, kaip jis su nepaprastu ryžtu rašo į užrašinę ant kelių. Niekad neprašė paskaityti. Jos nebuvo sudominę ir tai, ką jis rašė dienomis. Dabar jam tai visai patiko, nes norėjo pasilaikyti šiuos naktinius rašinius sau.

Jam visad būdavo vienodai didelė staigmena, kai rytais atsiversdavo knygutę paskaityti nakties kūrinių, kas jam kietai miegant atėję galvon. Miglota pirmųjų puslapių pradžia pamažu panėšėjo į romaną. Istorijos eiga nepriminė nieko, parašyto pabudus. Dienomis jį ėmė kamuoti smalsumas, kaip istorija pasisuks naktį. Pabudęs to nė nenutuokdavo.

 

●

 

Taip praėjo kelios savaitės, užrašų knygutė pildėsi, jis jau svarstė nusipirkti antrą lygiai tokią pat ir joje tęsti istoriją, šį netikėtą rašinį, rašomą užsimerkus, nakties priedangoje. Istorija jam patiko vis labiau, ir nors raštas kartais būdavo trūkčiojantis ir sunkiai įskaitomas, ryte kiek pasistengus galiausiai visad pavykdavo jį perprasti. Tai jau tapo ritualu: kiek pagulėti lovoje, pasiimti užrašinę ir paskaityti, kas per naktį dėjosi jo miegančioje galvoje.

– Nuo dabar visad rašysiu miegodamas, – sumurmėjo sau vieną rytą, perbėgęs akimis per vingiuotas žodžių eilutes.

Dienos ir toliau byrėjo pro pirštus it sausutėlis dykumų smėlis, bet naktys buvo rasotos ir vešlios oazės.

 

●

 

Sykį, pabudęs jau po vidurdienio, jis išvydo, kad užrašų knygutės prie lovos nebėra. Pašoko, ištraukė naktinio stalelio stalčių. Užrašinės jame nebuvo, nebuvo ir po lova. Jis atsikėlė ir pamatė, kad svetainėje sėdi ir ją skaito žmona.

Buvo įsitraukusi ir jį pastebėjo tik atsistojus šalia. Tada atsisuko, ir jis jos akyse išvydo, jog supranta jį geriau nei prieš tai. Kai galiausiai perskaitė jo rašinius, tai buvo dalykai, parašyti nė nejaučiant.

– Ar nebuvo galima skaityti? – paklausė ji šiltai.

Jis nieko neatsakė, tik ištraukė iš jos rankų knygutę, bet ne šiurkščiai, ir nuėjo į virtuvę. Ten atvožė šiukšlinę ir ėmėsi vieną po kito plėšti iš knygutės lapus, glamžė juos ir metė į šiukšlių dėžę, galiausiai ir viršelį.

Žmona buvo atėjusi iki virtuvės slenksčio, stebėjo jo veiksmus ir nieko nesakė. Jis pakėlė į ją akis ir jie tylėdami žvelgė vienas į kitą. Jis dar sykį pajuto, kaip jo dienos panėšėja į nemalonų sapną.

 

Rūsys

 

Pažvelgęs pro langą, jis išvydo, kaip prie stiklo kruta tamsios žolės, švelniai ir lėtai jį brauko, šviesa rūsyje žalsva. Grindys betoninės, nedažytos ir labai nešvarios. Tai erdvus rūsys, ploto sulig visu namu, ir jame įvairūs daiktai, visokios kertelės ir koridorėliai.

Jis padėjo toliausiame kampe sūrio gabalą, tada pasiėmęs orinį šautuvą atsisėdo ant virtuvinės taburetės kitoje pusėje ir laukė. Laukė ilgai, nieko nevyko. Tada išgirdo krebždesį, ir iš kažkokių daiktų krūvos išlindo žiurkė, budri, apsižvalgė aplink, pakėlė viršun snukelį ir pauostinėjo. Nutipeno link sūrio gabalo ir įniko jį kramsnoti. Žmogus iš lėto pakėlė šautuvą prie peties ir ėmė atidžiai taikytis, stebėdamas, kaip žiurkė graužia sūrį. Pokštelėjimas iššovus buvo trankesnis, negu tikėjosi, nuaidėjo per betonines sienas ir grindis. Žiurkė tįsojo, pastipusi, paplūdusi krauju. Jis atsistojo, priėjo, pakėlė ją už uodegos ir parsinešė, paguldė ant žemės prie taburetės.

Tada atsisėdo vėl ir ramiai laukė.

Laukė dar ilgiau nei praeitą sykį, galiausiai vėl pasigirdo tykus krebždėjimas. Mažas kūnelis nubruzdėjo per kažkokias šiukšles, ir vėl pasirodė žiurkė. Jos kailis buvo tamsus. Tartum rūsyje jau būtų prietema. Žolės stiebai stipriau prisispaudė prie lango, viskas pasidarė dar žaliau, povandeniškiau. Jis vėl pakėlė prie skruosto šautuvą ir nusitaikė į būtybę, saulės geltonumo sūrio kąsnelį plėšiančią su akivaizdžiu pasitenkinimu. Staiga pasijuto esantis komikse. Stebėjo, kaip padaras retkarčiais smalsiai pauosto prie sūrio gabalo telkšančią kraujo balutę.

Iššovė.

Šita žiurkė, galbūt pirmosios pora, irgi išsitiesė. Jis pajuto aiškų pasididžiavimą savo taiklumu. Vėl atsistojo ir priėjo prie sūrio gabalo, paėmė žiurkę už uodegos kaip ir tą kitą, taip pat parsinešė prie taburetės ir paguldė šalia pirmosios.

Atsisėdo, išsitraukė iš marškinių kišenės pakelį „Winston“ bei žiebtuvėlį, prisidegė cigaretę ir giliai įkvėpė dūmą. Lauke, rodėsi, aprimo, stiebai liovėsi blaškęsi ir ramiai šliejosi prie stiklo, panašūs į nuleipusias jūržoles.

Dūmai sklaidėsi po rūsį, pilkšvi ir klastingi it katė medžioklėje. Žmogus surūkė cigaretę iki pat filtro, nusviedė ant betoninių grindų ir sutrynė pėda. Orinis šautuvas rūkant buvo atremtas į sieną, dabar jį pasiėmė, pasiguldė ant kelių ir laukė tolesnio veiksmo.

 

●

 

Vakare, baigęs valgyti, jis įsipylė kavos, prisidegė dar vieną cigaretę ir susimąstė apie sėkmingą medžioklę namo rūsyje. Įsitaisė vakaro gaivoje su kava medinėje terasoje ir rūkė. Buvo giedra, vakarų pusėje bangose atsispindėjo saulė.

Gretimame kieme keli vaikai žaidė badmintoną. Jie turėjo plunksnelių, kurios didingai sklendė ramiu oru, ir žaisdami garsiai skaičiavo taškus. Žmogus nuo jų nusisuko ir pažvelgė į dangų. Danguje driekėsi reaktyvinio lėktuvo juosta, vakaro saulė buvo pradėjusi blėsti ir gelsti.

Jis užgesino nuorūką akmeninėje peleninėje, kurią turėjo terasoje, susiurbė kavos likučius ir atsistojo.

Vaikai vis dar garsiai skaičiavo, tarp jų skraidė balti kamuolėliai.

Parėjęs patikimai užrakino stiklines duris. Veikė televizorius, rodė britišką dokumentinį filmą apie visuotinį atšilimą. Jis akimirką stabtelėjo prie ekrano ir pažiūrėjo į kažkokią Sibiro tundrą, tada išjungė.

Grįžęs į virtuvę, pažvelgė į suolą ir išvydo, kad po valgio ruošos ant lentelės dar guli žiurkių uodegos.

 

Sapnų aparatas

 

Jis įsigijo tokį naują, vis populiarėjantį aparatą, įrašantį žmonių sapnus. Po to galima jį prijungti prie televizoriaus ar kompiuterio ir peržiūrėti, ką naktį sapnavai. Deja, aparatas dar primityvokas, todėl sapnai bespalviai, lyg būtum persikėlęs kelis dešimtmečius atgal, nors, aišku, pats daiktas – tikras technikos stebuklas. Žiūrėti per jį sapnus truputį primena pirmuosius televizijos vakarus; nespalvoti filmai ekrane tarsi praėjusių laikų televizoriuose „Grundig“ ir „Blaupunkt“. Bet spalvos jau turėtų greit atsirasti. Ir vis vien tai magiška jau ir dabar: galėti išvysti savo sapnus, netgi tuos, kuriuos pamiršti iškart nubudęs, ir nors žinai sapnavęs kažką svarbaus, niekaip nebeprisimeni ką. Aparatą naudoti nesunku: užsidedi tokius elektrodus kaip darant elektroencefalografiją, paspaudi mygtuką ir stengiesi užmigti.

Kol kas šį aparatą ant naktinio stalelio laikė tėvas, ir jis, rodos, labiausiai domėjosi šia naujove. Atrodo, žmona ir vaikai nebuvo tokie susižavėję idėja gauti savo sapnų įrašų. Jis netgi laukė, kada vaikai vienas po kito ims reikalauti nakčiai aparato, bet taip nenutiko. Jie atrodė visiškai patenkinti savo kompiuteriais.

Vieną rytą jis nubudo ir pajuto sapnavęs tikrai nepaprastai reikšmingą sapną. Iš tikrųjų visai nieko neprisiminė, bet sapno atmosfera dar sklandė galvoje ir buvo kažkuo labai viliojanti. Jis išlipo iš lovos, nusiėmė nuo galvos elektrodus ir bakstelėjo žmoną, kuri dar snaudė. Buvo sekmadienio rytas, laikrodis jau rodė po vienuolikos.

– Kelkis, mieloji, – tarė jis.

Ji burbtelėjo kažką nesuprantama.

– Noriu tau kai ką parodyti, – tarė jis.

– Duok man pamiegot, – sumurmėjo ji.

Jis trūktelėjo pečiais ir apsiglėbęs aparatą nupėdino į svetainę, nešėsi jį tarsi retą brangenybę. Vaikai buvo jau atsikėlę, berniukas ir mergaitė, vienuolikos ir dvylikos metų. Jie žiūrėdami televizijos ryto programą valgė „Cheerios“. Berniukas buvo raudonplaukis kaip ir tėvas, o mergaitė blondinė. Jis ne sykį svarstė apie jos plaukų spalvą, mat jų mama buvo tamsiaplaukė.

– Išjunkit šitą, vaikai, – tarė jis. – Turiu jums čia filmą.

Vaikai pažvelgė į jį, stovintį apsiglėbus juodą aparato dėžę, labiausiai primenančią nusenusį nebetinkamą naudoti filmų leistuvą.

– Sapną? – paklausė berniukas, ir jo veide buvo matyti ribotas susidomėjimas.

– Negi ir vėl, tėti? – nustebo mergaitė.

– Liaukitės, – tarė jų tėvas ir ėmėsi krapštinėtis norėdamas prijungti aparatą prie televizoriaus. Vaikai pasidėjo „Cheerios“ lėkštes ir atsiduso.

Galiausiai buvo prijungta, ir aparatas ėmė veikti.

 

●

 

Per bespalvę tolumą driekėsi kelias. Šen bei ten stirksojo keletas sukrypusių medžių, kurie atrodė kilę iš kažkokio kito sapno, ne šio. Kelias vingiavo, sukinėjosi smėlėtais plotais. Buvo matyti vairuojamo automobilio kapotas, senovinis ir amerikietiškas, panašus kaip filme „Rūstybės kekės“. Tada pasirodė mažas namelis, ekrane tamsiai pilkas, nors iš tikrųjų rausvas (jis įtarė, kad ir smėlis rausvas kaip Marse, bet negalėjo būti tikras ir akimirką pajuto susierzinimą, kad dar negalima padaryti spalvotų įrašų). Automobilis privažiavo prie namo, priešais kurį stovėjo senos degalų statinės, ir iš namo išėjo moteris pilkšva (kuri gal buvo geltona) suknele. Jos plaukai irgi buvo pilkšvi, bet buvo jauna, tai tikriausiai blondinė.

Jis jai kažką pasakė pro pravertą langą, bet nepasigirdo nė garso (jie ir jo dar nebuvo išgavę), ir tai darėsi panašu į keistą Basterio Kitono ir Ingmaro Bergmano mišinį. Ji krutino lūpas (o jis prisilenkė prie ekrano mėgindamas išskaityti iš lūpų žodžius, bet veltui). Jis sapne linktelėjo galva, užsuko langą ir pažvelgė į degalų rodyklę. Ši rodė, kad bakas beveik tuščias, bet jis vis dėlto nesipylė degalų, važiavo toliau. Moteris pasiliko kieme, pažvelgęs į užpakalinio vaizdo veidrodėlį matė, kaip jos pilkšvi arba geltoni plaukai plaikstosi švelniame vėjyje (kuris, atrodo, buvo labai šiltas). Kelias driekėsi į begalinę tuštumą. Pačioje tolybėje dunksojo žemas juodas kalnas.

 

●

 

– Ar jau viskas, tėti? – paklausė berniukas.

Jis net nesistengė nuslėpti žiovulio. Mergaitė žvilgtelėjo į brolį ir stengėsi nesusijuokti.

– Kas čia dabar, vaikai? – tarė jų tėtis.

Jis ketino toliau žiūrėti sapną, bet daugiau nieko neberodė. Spaudinėjo visus mygtukus, bet įrašas tarsi sustojo jo galvoje vidury nakties, jam bevažiuojant tuo senutėliu automobiliu per lygumą. Ir tikintis, kad tuoj apsisuks ir sugrįš prie namo, kur toji moteris pilkšvais plaukais.

– Po velnių, – sumurmėjo jis.

Pradėjo sukti atgal, norėdamas dar kartą pažiūrėti sapną nuo pradžių.

– Tik ne vėl, – pasakė berniukas ir dramatiškai ėmė rautis raudonus savo plaukus.

Mergaitė tvardydamasi sukikeno.

Tėvas pažvelgė į juos su įskaudinta mina veide, tada lėtai ištraukė aparatą iš elektros lizdo, tarsi skausmingai ir sielvartingai atjungdamas mylimą draugą nuo gyvybės palaikymo sistemos.

– Galit žiūrėt, – tarė.

Jo intonacija buvo iškalbinga. Jis buvo savo palikuonių didžiai užgautas. Jie dėl to nesusikrimto, iškart įsijungė savo mėgstamiausią kanalą. Vaizdas buvo geros kokybės ir ryškių spalvų.

Vyras pasiėmė sapnų aparatą, parsinešė į miegamąjį ir padėjo ant naktinio stalelio. Žmona kietai miegojo. Jis paėmė laidus, lėtai juos ištiesė per lovą, atsargiai pritvirtino jutiklius prie jos galvos, po tamsiais plaukais, ir nuspaudė įrašymo mygtuką.

 

Knygų spinta

 

Jis buvo jau senas žmogus, ir įvairūs ženklai ne juokais bylojo, jog gyvenimas neamžinas. Vieną dieną gulint namų svetainėje ant sofos ir žiūrint į pilnutėlę knygų spintą jam šovė idėja.

Lėtai ir sunkiai atsistojo, nukėblino prie spintos ir pradėjo iš jos traukti knygas. Tai buvo gili spinta, ąžuolinė, kruopščiai sumeistrauta. Jis guldė knygas ant kėdžių ir sofos, kartkartėmis paimdavo sau ypač mielą ir perversdavo, o tada toliau kraustė. Galiausiai spinta liko visai tuščia. Lentynos joje buvo nepritvirtintos, tad jas išėmė ir atrėmė į sieną. Tada ėmė traukti spintą nuo sienos. Spinta buvo sunki net ir be knygų, ir senukui užėmė kvapą, kol ją pajudino. Kiek pasidarbavus, pavyko ją nustumti į svetainės vidurį. Čia užteko vietos spintą paguldyti, tad suėmęs už viršutinio krašto lėtai ir atsargiai ją paguldė ant grindų. Jam kiek svaigo galva žiūrint į gulinčią spintą, kuri jau nepriminė spintos, bet kažką kitką.

Senelis nuėjo į savo sandėliuką pačiame daugiabučio koridoriaus gale ir parsinešė plaktuką bei vinių. Sandėliuke buvo drėgna, tad vinys surūdijo, kaip ir plaktukas. Jis grįžo į butą, paėmė į sieną atremtas lentas ir paguldė ant spintos kraštų. Sudėliojo jas, kad siektų iki vidurio. Dabar jau ryškėjo forma. Jis tvirtai jas prikalė prie spintos, po dvi vinis abiejose kiekvienos lentos pusėse.

Plaktuko dūžiai nuaidėjo per mažą butą.

Jis akimirką žvilgtelėjo pro langą. Medžiai lauke buvo neįprastai pilki ir nykūs, nors ir vešliai sulapoję, o virš jų buvo matyti kraštelis labai apniukusio dangaus. Kiemo žaidimų aikštelėje su raudonu kamuoliu žaidė mažas vaikas.

Vyras pasiėmė išsiuvinėtą raudoną pagalvę, kurią buvo pasiuvusi jo žmona, ir padėjo spintos gale. Spintos dugno lentos buvo sudėtos išilgai. Jis lėtai ir nerangiai ant jų užsiropštė, atsigulė, padėjo žilą galvą ant pagalvės ir įsistebeilijo į geltonai dažytas svetainės lubas. Žmonos prieš ilgą laiką pirktas sietynas kabojo beveik tiesiai virš jo. Sietyno stiklas dabar atrodė apsiblausęs, kai lauke tokia šviesa ir neįjungtos lempos.

„Tai puikumėlis“, ‒ galvojo jis. Spinta buvo tinkamo ilgio, ir plotis patogus. Jis išlipo pasilaikydamas už viršutinės lentynos, kurią prikalė spintos priekyje. Dar kartą nuėjo į sandėliuką, padėjo ant sugedusios skalbimo mašinos plaktuką ir grįždamas parsinešė tris tuščias kartonines dėžes. Ėmėsi dėlioti į jas knygas. Susiraukė, pajutęs, koks kartonas drėgnas, išėmė knygas, kurias buvo sudėjęs, susirado laikraščių stove popieriaus ir dėžes išklojo. Tada vėl ėmė dėlioti į jas knygas. Dabar skyrė joms laiko, dėliojo jas su atida ir rūpesčiu. Pripildžius visas dėžes, dar liko keletas knygų, šias padėjo ant palangės.

Dėžės buvo sunkios, ir jis nebandė jų kelti. Nustūmė grindimis į svetainės kampą, ten, kur anksčiau stovėjo pianinas. Nebeturėjo pianino, nes niekad juo neskambino, tik ji. Jai būdavo smagiausia groti Šarlio Valenteno Alkano kūrinėlius, o šis, buvo kalbama, mirė užgriuvus knygų spintai, kai siekė religinio veikalo viršutinėje lentynoje.

Pabaigęs nuėjo į virtuvę, užsikaitė elektrinį virdulį ir atsisuko tirpios kavos stiklainėlį. Palaukė, kol vanduo užvirs, pripylė puoduką ir įbėrė du arbatinius šaukštelius kavos ir cukraus. Jam drebėjo rankos, ir puodukas einant į svetainę tarškėjo į lėkštutę. Atsisėdo ant sofos ir žvelgdamas pro langą siurbčiojo kavą. Ant medžių lapų tebepilkšvavo, kaip ir anksčiau. Nors rugpjūtis buvo dar nė neįpusėjęs.

„Jie turėtų būti dar visiškai žali“, ‒ galvojo jis.

Vaikis, žaidęs su raudonu kamuoliu, dingo. Po žolę straksėjo du strazdai, o ant žolės irgi buvo ta pati pilkuma.

Staiga suskambo telefonas. Jis pakėlė. Skambino dukra.

– Kaip laikaisi, tėti?

– Ai, taip va.

– Nori, kad užeičiau?

– Gal rytoj, – atsakė jis.

Padėjo ragelį ir pabaigė kavą. Tada paėmė vieną iš knygų nuo palangės. Tai buvo Alfonso Dodė „Laiškai iš malūno“. Užsižiebė svetainės lempą, nors ir be jos buvo pakankamai šviesu skaityti, užsidėjo ant svetainės stalo gulėjusius akinius ir įsiropštė su knyga į knygų spintą. Ten įsitaisė, pasukinėjo ant pagalvės galvą ir galiausiai liko patenkintas padėtimi. Atsivertė knygą ir ėmė skaityti. Turėjo laikyti ją kiek toliau nuo savęs, kad įžiūrėtų smulkų šriftą. Ėmė skaityti istoriją apie ožką. Tai buvo jo mėgstamiausia istorija visoje knygoje, jos neskaitė kokius dešimt metų. Dabar jautėsi, lyg skaitytų pirmą sykį. Jam atrodė, tarsi žodžiai parašyti ką tik.

„Dabar tik trūksta kelių lentų uždaryti iki galo“, ‒ versdamas lapus mąstė jis.

 

Vertė Vaida Jankūnaitė