Mirties intermedija

 

Berndas Ulbrichas – 1943 m. Berlyne, buvusioje VDR, gimęs vokiečių rašytojas, keliolikos knygų autorius. Literatūrinę karjerą pradėjo mokslinės fantastikos tekstais, nuo 1983 m. iki Berlyno sienos griūties dėl ideologinių priežasčių savo šalyje nespausdintas. Apsakymai ir romanai pasižymi mokslinės fantastikos, utopijos ir fantazijos derme. Čia publikuojama ištrauka iš 2015 m. išleisto, parodijos ir grotesko dvasios persmelkto Ulbricho romano „Mirties intermedija: romanas apie meilę“.

 

 

Baisiu Gorgonės žvilgsniu išreiškė mokytojas savo prakeiksmą. Su apokaliptišku neatšaukiamumu sviedė jis magiškos jėgos pliūpsnį eklektiško paklaikimo nekaltai atžalai ir šitaip nenorom pagerbė profaniškumą. Be abejonės, tai buvo džiaugsmingas proveržis, nors kol kas dar prisisunkęs nevilties.

Piktai griaudėjo gamtos stichijos pagimdytas Alberto balsas, pūgai priešinosi iš burnos einantis garas, akys plyksėjo žaibais. Pasipiktinimo audros apsėsta lingavo galva su puikia ševeliūra. Anūkui jis rodė su niekuo nepalyginamą demiurgo ir pasaulio griovėjo spektaklį. Tačiau kiek dar ir faustiškumo būta jame, tame egzorcizmo akte! Bet kartu ir kaip sielų gelbėtojas, visiškas filantropas ir antžmogis mėgavosi jis savo pasirodymu. Plojimai! Publika už grandiozinį kūrybiškumą atsilygino jam savo meile. Vien žodžio galia iššaukdavo jis, suakmenėjęs homunkulas, įkvėptas tikro babiloniško pasitikėjimo savimi, dvasinę chimerą.

Ką padarysi, visgi aktorius, nors ir nepaprastas, išskirtinis, neturintis lygių savo laikmetyje, bet kartu ir neabejotinai žmogiškas, mylintis. Dievaž, ne visus, tik vieną, čia ir dabar, kurį reikėjo apsaugoti nuo tamsybių galios gydomaisiais burtažodžiais:

– O laikai, o papročiai! Tai ne namai! Tai baisybė! Daugybės tūkstantmečių kultūros neigimas! Estetinio suvokimo įžeidimas! Monstriškas įžūlumas! Grožio ir didingumo šmeižimas! Kūrybiško genijaus prievartavimas! Tyčiojimasis iš žmogiškosios būties! Buržuazinio pasipūtimo ir nacionalinės didybės manijos vaisius. Velnio šlovė ir dievų prakeiksmas. Vienu žodžiu: cha!

Ar šitame viename sutelktame garse kartais neslypėjo visa išeikvota revoliucinių epochų jėga? Taip, tai buvo maištingos dvasios sukelta, baimę varanti žodžio jėga, antra vertus, tai buvo kartu ir dialektinis pamokslas apie laimę gyventi priešinantis; žlungantis nuolaidžiavimo momentas, pridengtas veidmainišku sąmoju. Štai būtent tokį senelio temperamentą pažinojo ir mėgo Sebastianas ir visiškai jį suprato. Į klausimą, ką bendro turi jo paskutinis moralas su priešpaskutiniu, nebūtina buvo atsakyti, tačiau jis išdrįso gana įžūliai, bet su reikiamu rimtumu kukliai paprieštarauti. Tą prieštaravimą dėl stūgaujančio vėjo, medžio viršūnių šniokštimo, sniego šuorų jis turėjo išrėkti, taigi, kuklumas buvo neįmanomas.

– Bet ar visa tai neturi savotiško puvėsių žavesio? Pripažink tai, didysis artiste, bent jau dėl tetos Amalijos. Kad jos siela surastų ramybę nuo tavo burnojimo ir nereikėtų jai čia amžinai vaidentis, kaip tau, būnant Hamleto tėvo dvasia.

– Kodėl tau atrodo, kad ji vaidensis?

Sebastianas truktelėjo pečiais.

– Šiaip sau, iš nuojautos. – Nekaltas šypsnys jo veide katastrofas užmaskavo.

– Nuojauta, – pakartojo Albertas susižavėjęs – berniukas yra teisingam kely. – Nuojauta! – pranešė jis pasauliui. – Cha! Kas per triumfas, jis gyvas, – šnibždėjo kupinas didžiulės pagarbos sau pačiam ir valiai, kurią jis kitados įskiepijo. Sebastianas negalėjo juk negarbinti pakvaišimo senelio, kuris dabar jau kaip modernus donkichotas dramatiškai sutaurintu gestu, kai šėlstanti pūga padarė elegantišką pauzę, kaip tik ruošėsi gintis.

Aš išmokysiu tave šaipytis iš meno. En garde, jaunasis ignorante. Menas nepakenčia abejojimo, taip pat ir meilė. Cha!

Ant slidaus apsnigto šaligatvio parketo vyko fiktyvi dvikova; abu smaigstė vienas kitą, kol Albertas triumfuodamas pargriuvo, o nugalėtasis suskubo jam į pagalbą.

– Pasiduok, niekše.

– Tavo pergalė, Pyrai!

Šiaip dalyvavimas tame komediantiškame žaidime būtų sukėlęs Sebastianui nevaržomą juoką, kaip kitados vaikystėje. Bet dar netolimos praeities vaizdai neleido jam atsiduoti atpalaiduojančiam linksmumui; mačius perpjautas gerkles ir išniekintus lavonus – Alacho vardu ar vardu Pateptojo – jam vis dar nepavyko karo klaiką palaidoti laiko kape. Tačiau lengvas skruostų bei smakro traškėjimas, prilygstantis ledo eižėjimui baigiantis žiemai, siuntė pavasarinio veržlumo ženklus.

Paslaptingos jėgos darė machinacijas su dievu Kronu, vogė iš ateities keletą auksinių savaičių, virtusių mėnesiais, ir perkėlė jas į praeitį. Lėtai, be galo lėtai, bet vis dėlto šešėliai ėmė trauktis; atsirado noras kažkur ten viduj iškeliauti į šviesesnius laukus, kad ir kaip būtų – į kažkur, galbūt, turbūt, vis dėlto: Adelante caballero de la estatura triste! Pasipriešinkim ateities grėsmingam malimui.

Liūdnojo vaizdo riteriu tapti jis nenorėjo, bet vis tiek buvo be galo dėkingas seneliui už tą puikią inscenizaciją. Nors užuomina apie vėjo malūnus jį šiek tiek žeidė, bet ji buvo pasakyta atsargiai ir buvo dviprasmiška.

Scenoje Sebastianas matė jį kaip gigantą, o scena Talėjos mokiniui ir vaizduojamojo meno didmeistriui buvo bet kokia vieta. Čia ir dabar kaip dievų tėvas, atsidūręs žemiškose sferose, niekinantis žmogaus būsto profaniškus daiktus, gal šiek tiek juokingas, besišaipantis iš savo visagalybės, bet kartu ir neapkvaitęs nuo gilios tragedijos, sutalpintos į keliasdešimt žodžių. Ir be to dar, be jokios abejonės, – rūpestingas tėvas. Ar tai buvo kibirkštis, išlaisvinusi jame jėgas, kurių komediantiškas valdovas jis tebebuvo, bet kartu ir draskomas vidinių prieštaravimų kaip per daug žmogiškai mylintis, kuriam pabodusi žemiškųjų instinktų našta ir kuris, nusimetęs ją, bijo Niekio laisvės? Meistriškas etiudas ar pats svarbiausias jo vaidmuo? Ar jis norėjo šioje atsitiktinėje vietoje, stebimas, viena vertus, saujelės publikos, kita vertus, atsitiktinės pasislėpusios žiuri vujaristų, patikti dievams? Jis gi kitaip nemokėjo, kaip tik tarnauti dviem dievams. Bet šią akimirką jis vaidino tik vienam, labiausiai mylimam anūkui, kuris, išvengęs didvyrio mirties, ieškojo kelio atgal į gyvenimą.

Dramaturginis objektas – apleista vila kaip palikimas. Pasiturinčiame Vakarų Berlyne – visgi kaip kuriozas. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad šio statinio substancija nėra verta tokio jėgų eikvojimo. Bet gal jis norėjo dar pats įsitikinti savo turima jėga ir puikybe prieš galutinai palikdamas gyvenimo sceną ir scenos gyvenimą, paskutinį kartą pabandyti sudaryti nepamirštamą kankinantį įspūdį? Ak, šitas pasipūtęs, savimi patenkintas klounas. Tikra tiesa, klounas. Negi klystume tai sakydami? Ar jis netarnavo žmogiškajai meilei ir kaip menininkas nėjo sąžiningai savo pareigų, lygiai kaip ir dabar?

Grynai dramatinį talentą mėgo jis persūdyti, bet tai darydamas jis gydė savo sužeistą sielą. Be to, buvo optimistas. Piešimas tamsiomis spalvomis buvo jam taip pat nesvetimas, bet jis žinojo, kaip galėtų praskaidrinti juodas anūko mintis, kaip išvaryti patirtą klaiką; spektaklis, nukreiptas prieš prisiminimų monstrą. Atrodė, tarsi kulisai būtų buvę skirti būtent tam jo pasirodymui; ir štai dabar jis stovėjo, nujausdamas, kas jų laukia, – daugybę pergalių pelnęs karvedys po pralaimėto mūšio, pakeltas nuo žemės, priešais jo tariamo pasibjaurėjimo objektą.

Apsupta beveik nepereinamos dykynės, bet iš visų pusių kvailai stropiai stebima stambiosios buržuazijos padorumo, stovėjo išpera vidury didžiulio sklypo – keistai įtrūkių išraižytas vagneriškų ambicijų kupinas svetimkūnis, pasiruošęs sutikti pernelyg savimi pasitikinčius, kurie, kad ir kokios buvo Albericho pranašystės ir kitos įspėjančios jėgos, drįso koreguoti istoriją. Besiplaikstančiais plaukais, plevėsuojančiu šaliku, banguojančiu paltu priešinosi uzurpatorius pūgai ir šalčiui, lūžtančių sutrešusių šakų garsui, nustelbdamas netgi Kalibano stūgavimą.

– Nieko sau, gerai sugalvojo senoji mergaitė – palikti mums griuvėsius. Numirti tokiais laikais, kai natūralus grožis nieko nebevertas, – žinoma, patogu. Pastaruoju metu idealu jau tampa trys krūtys. Ar tu to nežinojai būdamas tame savo dykumų kempinge laukiniame Indostane? Tai, beje, vakariečių plebėjų reiškinys. Žymių firmų mados skautai atpažino tą jų rinkos potencialą. Bet vienaakiai šios beprotystės priešininkai irgi medžioja kvailes. Avatariniai akių protezai – dar kita pelninga tendencija. O laikai, o papročiai! – šūktelėjo jis vėl pūgos šėlsmui. – Ką ruošias daryti mados chirurgai su daugybe amputuotų akių? Dr. Todas* jas plastinuos ir padarys iš to meno kūrinį, instaliaciją, performansą. Bus suteiktas vardas pagal maždaug tokį moto: viena matai geriau. Gal greitai taps madinga patrumpinti vieną koją. Kaip būtų perdirbami iš milijonų kojų išpjauti segmentai? Juos kaip šunų ėdalą ar kaip trąšas parduoti etiniu požiūriu gal ir būtų galima, bet nerentabilu. Būtų galima juos konservuoti skystame azote, kol atsiras koks nors jisai arba jinai, panorę rekonstruoti žandikaulį. Atsiranda niša rinkoje. Gimsta nauja verslo idėja. Nes tendencija aiškiai krypsta į Džordžo Klunio smakro parduotuvę, ypač kalbant apie moteris, o vyrai savo ruožtu, be jokios abejonės, pirmenybę teikia Virdžinijos Vulf smakrui. Ką pasakysi tu, mano sūnau-anūke?

Sebastianui buvo aišku, kad šis kreipimasis nereikalavo kontroversijos ir apskritai netoleravo jokio atsakymo. Bet jam grįžus į vokiečių žemę po kautynių triukšmo, sužeistųjų šauksmų ir paklusnumo tylos norėjosi paprieštarauti, o kadangi nebuvo nieko kito, tai būtent tam jo be galo mylimam seneliui, paprieštarauti jo kosminiam supratimui, jo universaliai meilei, jo didelei sielai. Nors pertraukdavo jį nenoriai, tiesą sakant, nepaprastai vertino jo teatrališkas tiradas. Surasti išėjimą iš labirinto padėjo jo vidų sušildęs tolimas šypsnys.

– Kaip visada tu perdedi, ar ne taip?

– Jokiu būdu. Aš kalbu palyginimais.

– Bet ką tas turi bendro su tetos Amalijos vila?

– Nutilk, nedorėli, ir neprieštarauk seneliui. Ar to išmokai Beludžistano daliny? Tai ne vila, tai vaiduoklių pilis, blogų demonų buveinė. Jie tave išmokys, ką reiškia turėti praeitį. Ką tas turi tarpusavy bendro? Cha! Vieną gražią dieną vienaakiai susivienys su trikrūčiais ir pakeis Pagrindinio Įstatymo X straipsnį. Tada jame atsiras: visi žmonės yra nelygūs. Taip pat ir straipsnį Y, draudžiantį daugumų diskriminaciją. Kadangi jie priklausys toms daugumoms, tai pasieks, kad vilų neturėjimas būtų kaip jų skriaudimas. Ir ji iš mūsų bus atimta.

– Bet nuosavybė šitoj šaly juk yra šventas dalykas, – šaipėsi Sebastianas iš šio marksistinių minčių persifliažo.

– Nuosavybė nelygi nuosavybei. Tai dialektika. Apie ją tu neturi supratimo.

Netgi mirties nuosprendį, išgirstą iš senelio, Sebastianas būtų gana blaiviai priėmęs, nes žinojo, kad šitame asmenyje į neantagonistinę vienybę buvo susivieniję Notingamo šerifas ir Robinas Hudas.

– Svarbu, kad tave, turintį nuosavybę, pripažintų kiti, taip pat ją turintys. Tai uždara visuomenė. Mes esam nelabai priimtini joje, lygiai taip kaip europiečiai Afganistane. Mums trūksta ryšio su ja, tikėjimo pinigų galia, tikėjimo, kad pinigai nesmirdi. Pecunia olet! Vieną gražią dieną kaimynai džiūgaus netekę mūsų. Žiūrėk, kaip jie už langų tyko arba ilgisi tokio investuotojo, kuris nutėkštų kokį nors beveidį gyvenamąjį bunkerį; šis išgąsdins mirusiųjų sielas, ir tos pabėgs iš šios vietos. Kas liks – tai istorijos nebežinanti dykynė be ateities. Bet mes jų planus sužlugdysim.

– O jie nebus nusavinti?

– Jie turtingi. Jie gali pasisamdyti geresnius advokatus.

– O argi tu, nešiojantis Iflando žiedą**, nesi turtingas?

– Tu užmiršti, kad jau kurį laiką aš nebegaunu pasiūlymų. Nepatogiam bedarbiui šie griuvėsiai yra statinė be dugno, o paveldėti grynieji greitai baigsis.

– Bet teta Amalija davė nurodymą čia nieko nekeisti.

– Būtent tai ir yra vertingiausia, sūnau. Be to, ji, kaip tau jau žinoma, nurodė ir tai, kad mes čia privalom apsigyventi. Mes iki pat mirties turėsim paklusti jos savivalei.

Tiesą sakant, palikimo tvarkytojui buvo suteikta teisė dešimt metų kontroliuoti, ar laikomasi palikėjos paskutinės valios nuostatų.

– Priešingu atveju trobelė atitektų tavo tetai Leonijai, bet šitai gyvatei aš nenoriu duoti nė trupinio. Ji su savo vyru – jau užgimę palikimo tykotojai ir spekuliantai. Negi atiduotume jiems pilį?

– Tai griuvėsiai, baisybė, statinė be dugno! – priminė Sebastianas jam kategoriškai nerimtai.

– Prieštarauk, prieštarauk. Turi tokią teisę, būdamas jaunas. Bet niekam kitam, o tik savo mylimiausiam sūnui-anūkui aš ją suteikiu.

– Kadangi tu kartu su mano mylimiausia senele esi mano mylimiausias senelis, tai aš tą suteiktą garbę labai vertinu.

Sebastiano tonas išvadavo Albertą iš sunkios naštos.

– Tai mudu lyg ir būsime sutarę. Kur dar šitam sugedusiam pasauly kalba senas ir jaunas ta pačia kalba? Taigi, pažvelkim dabar su smagiu įniršiu į ateitį. Žvilgterkim į mūsų būsimą rezidenciją ir apsiginkluokim prieš bet kokį pasipriešinimą. Tu moki naudotis kulkosvaidžiu? Aišku, moki. Ten viršuje, bokšte, įtaisysim jį ir tvatinsim kiekvieną, kuris abejos mūsų teise čia gyventi ir mūsų nuosavybe. Mes galim ir kitaip.

Pasislėpę už medžių viršūnių matėsi pastato skirtingos struktūros fasadų segmentai. Aukščiausią iš jų dydžiu dar pralenkė kvadratinis Tiudorų stiliaus bokštas, o visos kitos pastato dalys sudarė eklektišką mišinį iš XIX amžiaus neostilių, turinčių mauriškų bei šveicariškų kotedžų elementų. Minėtas bokštas kyšojo už belapių guobos šakų. Šitas milžiniškas medis buvo geresnė apsauga negu tuščias, šaudyti skirtas laukas. O sviediniai, nutaikyti į fanatizmą, godumą ir didybės maniją, čia jau buvo pasenę. Bet senelio anarchiškas pyktis atpalaidavo Sebastiano gynybinius spazmus ir jis iš tikrųjų nusišypsojo.

– Nuosavybė ar ne nuosavybė, – giliai atsiduso jis senelio fantazijų akivaizdoje ir pripažino: – Viena vertus, tu, aišku, teisus. Ir aš čia jaučiuosi svetimas, dvejopai. Po metų, praleistų svetimoj šaly, tikėjausi surasiąs aplinką žmonių ne iš šeimos rato, kurie mane pažįsta ir myli, kurie mane supranta ir su kuriais galėčiau dalintis savo neviltim. Bet tai tikriausiai liks tik iliuzija.

Greitas, aštrus, ištreniruotas žvilgsnis, atpažįstantis partizanus ir minas, dabar nukreiptas į kaimyninius tauraus plieno fasadus, antikinius plagiatus ir architektūrines hipererdves, išdavė jo abejojimo objektą.

– Nesu tikras, kad kada nors čia jausiuos kaip namie. Bet gal tai yra dar vienas man siųstas išbandymas, kurį turiu įveikti. Palaukim ir matysim, kur tai mane nuves.

Šie žodžiai nuskambėjo gana optimistiškai, juose jautėsi bent jau įsivaizduojamas tikslas, nors ir gana blankus.

Jis bandė įsivaizduoti, kaip tas peizažas, jo trokštamas, turėtų atrodyti – su šviesiomis giraitėmis tikriausiai, kuklios žalumos kilimais ir neįkopiamomis stačiomis aukštumomis, kurios skirtos niekam kitam, kaip tik fantazijai išvešėti, bandė įsivaizduoti žmones, malonius bendraamžius, kviečiančius keliauti ir drauge pajusti tą grožį, su jais kartu valgyti, šokti, mylėti. Tai buvo kita jo patirties pusė šalia purvo ir smarvės, kraujo kvapo ir parako dūmų, sumišusi su mirties baimės prakaitu, egzotiškų prieskonių aromatu, sklindančiu nuo rudos, įkaitusios merginos odos. Dar iki šiol šitie vaizdai jį jaudino ir siuntė jam apsauginius impulsus. Jis juk laikė ją savo glėbyje, tą persigandusią būtybę. Galvojant apie tai, kautynių žvėriškumas ir siaubas buvo nebe tokie klaikūs, bet vis tiek nepakeliami. Bent jau tų prisiminimų akivaizdoje praeities šmėklos netekdavo savo galios – ne iš karto, po truputėlį, bet vis tiek. Kam kitam, jei ne seneliams, galėjo jis atsiverti? Net psichologams nepasakojo apie tai. Potrauminio streso sutrikimas – tuščios sąvokos. Per jas perfiltruotų vaizdų matyti jis nenorėjo.

Vienu metu pūga šiek tiek aprimo. Bet stiprus vėjas tebesūkuriavo milijonus snaigių. Namų akys žvelgė į juos sustingusiu ir nesitaikstančiu žvilgsniu. Jų veidrodiniame paviršiuje atsispindėjo sniego karalienės veidas. Šypsnys jos buvo gundantis, kvėpavimas mirtinas, o meilė – amžina. Po primerktais vokais liepsnojo ledinė ugnis. Nuo jos lūpų sklido švelnumas, kurio pajusti paprastas mirtingasis negalėjo. Ir ko gi pavydėjo ji toms herojiškoms vargšėms būtybėms ant užpustyto šaligatvio, būtybėms, kurios viena kitą drąsino pagaliau veikti dėl ateities? Ir kuriems galams, po šimts pypkių, reikėjo jiems tos drąsos? Vienam, kuris ką tik išsprūdo iš mirties nagų ir dabar nori skubiai išvysti anuos, geresnius, pasaulius, – suprantama. Bet kas stabdė Alberto veržlumą ir norą priimti tokį palikimą? Ar jis jau dabar ieškojo argumentų savo mylimajai Alisai, kad galėtų kuo žavingiau išdėstyt tą reikalą? Tai bus sunki užduotis, nes bent iki šiol persikelti kur nors kitur gyventi ji nesiruošė. O be to, velniškai užsispyrusi ji buvo. Ir taip, vis dar neapsisprendę, vaikščiojo abu pirmyn ir atgal siauru išmindytu taku, klibino tai šen, tai ten nusmailintų iečių tvorą, apžiūrinėjo paveldėtą naštą iš įvairių perspektyvų. Vis iš naujo viliodama siūlėsi ji visu savo nepaliestos nekaltybės ir nedoro, nuodėmingo dekadanso prieštaringumu. Statinio užsakovo charakteriui reikėjo padėkoti už stabiliai atrodančius elementus, dantytas sienas ir erkerius, balkonus ir smailius frontonus kaip šlovingos istorijos refleksą ir už ankstyvojo jugendo langus bei duris kaip dabarties rekomendaciją.

Kai kurie vaiduokliški demoniškų fizionomijų raižiniai ar paslėptos kandžios užuominos turėjo gal šiek tiek nepadorių bruožų, fantastikos arba buvo anų laikų nostalgiškos laikysenos išraiška. Ribą tarp to nustatyti buvo nelengva,

– Ak, mano berniuk! – sušuko elegiškai didysis artistas. – Gerų žmonių dabar neberasi nė su žiburiu. Nei Rytuose, nei Vakaruose. Blogis triumfuoja. Nirvanistane jis tave norėjo sunaikinti fiziškai. Čia, Didžiosios Bananijos Federacinėje Respublikoje, gviešiamasi tavo sielos. Valdžios ir turto vaisių gamintojams neužtenka. Kiekvieną žemės lopinį jie nori pasisavinti ir išnaudoti. Neapsakoma baimė prarasti vitaminų bombų prekijų vardo reikšmingumą neduoda būsimiesiems saulės ir žvaigždžių savininkams ramybės. Jie vėl galės ramiai miegoti tik tada, kai turės ir tavo širdį. Venk jų negyvų akių žvilgsnio. Tuo žvilgsniu jie melš tave kaip vampyrai, čiulps tave tol, kol pasidarysi nuolaidi būtybė ir paklusi jų valiai. Tada jau bet kokiom aplinkybėm būsi jų. Taigi, pasipriešinkim tam pavojui. Šiaip ar taip, šita seniena slepia dalį mūsų šeimos istorijos. Ar tai negalėtų būti kontaktas, sąlytis su ja? Mūsų protėvių dvasios, lavonai rūsy, vaizdžiai kalbant. Cha!

– Dešimtmečius išlaikyto konjako tu atsargumo dėlei nepamini, – atlaidžiai priminė Sebastianas senelio dovanotiną silpnybę, – o mirusiųjų sielų aš nešiojuos jau pakankamai savy, lavonų taip pat, vaizdžiai kalbant. Tai būtų jefreitorius Miuleris, jėgeris Kordmangelis, feldfėbelis Šmitas-Ėrentrautas, štabo puskarininkis Diurfusas.

– Tai aukų dvasios, – įspėjo senelis, – čia tu sutiksi, jeigu mano nuojauta neapgauna, nusikaltėlių dvasių – tiek gerąja, tiek blogąja prasme.

Jis tai pasakė lyg tarp kitko, lyg tai būtų visiškai nereikšminga, kaip vaidyba scenoje, kur kilmingi niekšeliai galų gale žlunga, o padorieji lieka nusiminę dėl savo pergalės.

Bet, apskritai paėmus, tie visi dalykai vyko ne taip sensacingai. Tuo jis buvo tvirtai įsitikinęs. Gyvenimo scenoje charakteriai ir likimai buvo išrūšiuojami ne pagal dramaturginius principus. Paprasto individo daugiasluoksniškumas jam atrodė romanų autorių ir pjesių rašytojų beprotiška idėja. O šeimos tiesa, kiek jam iki šiol yra žinoma, buvo paprasta: protėviai buvo vidutinybės ir tokios moralės, kad šiuo atveju tai yra greičiau atsitiktinis, bet jokiu būdu ne būtinas ryšys. Turėdami daugiau ar mažiau svarbius postus jie visais laikais neprieštaraudami tarnavo valdžiai, kaip ir tūkstančiai kitų. Jie neslėpė rūsy žydų ir ėjo paklusniai į karą. Žvelgiant dar toliau, jie buvo ištikimi kaizeriui ir nežudė hotentotų. Kas irgi neturi tarpusavyje nieko bendro. Dar toliau žvelgiant buvo jie nuo pradžios iki galo konservatyvių pažiūrų, švarios praeities demokratai. Kaip tarpininkas dar jiems egzistavo tikėjimas Dievu ir jo neklystamumu. Viešpats, mūsų ganytojas. Žmogus yra nepastovus ir toks liks. Gėdytis tokių giminių nereikėjo. Bet laisvojo proto kilmės dokumento, deja, niekas taip ir neišsikovojo. Išskyrus tetą Amaliją galbūt, o gal ir ne.

Jis nedaug ką žinojo apie jos gyvenimą, bet visgi šį bei tą, kas, beje, buvo neaišku. Bet jį pasiekusios gandų nuotrupos, pilnos pykčio ar nepadoraus šiurpo, buvo jam tolygios antikinės skulptūros fragmentams, kurių pakanka jos meninei ir istorinei vertei, jos išskirtinumui, jos banalumui nustatyti, bet kartu ir abejoti tuo.

Retų susitikimų metu, per giminių jubiliejus arba kitomis progomis, žavėjosi jis savo teta, kuriai iš visų pusių buvo meilikaujama, – nors niekas beveik nežinojo, kokio laipsnio giminystės ryšiu jis yra su ja susijęs, – mėgavosi jos atlaidžia panieka tam tikram malonių giminaičių tipui, kuriam ir jis nesimpatizavo, ir tai buvo dauguma apsireiškusių dėdžių ir tetų, pusbrolių ir pusseserių antro, trečio ar net ketvirto artumo laipsnio, kad ir iš kur jie būtų, iš Vakarų ar Rytų. Kitus ji sutikdavo su draugišku šaltumu, baudžiančiu jų šypseną ir budrių akių žybčiojimą. Pernelyg didelio artumo ji vengė ir, regis, slapta gardžiavosi melagingais pataikavimais kaip kokiu jaunystės eliksyru. Savo visu, regis, jau beveik nužydėjusiu, bet vis dar kažkaip paslaptingai veikiančiu dievišku žavesiu atrodė ji kaip kokia fata morgana tolimos, negyvenamos salos, kurią norisi užvaldyti. Pasipriešinimas negrėsė. Nebent tai būtų vietovė be kelių arba su kelių simuliacija. Tai buvo jau vėlesnė, su ja susijusi patirtis. Dešimtmečius Vokietijos vidaus siena trukdė bet kokiems kontaktams. Retkarčiais gimtadienio proga atsiųsdavo ji atviruką, Kalėdoms nemenką siuntinį. Ji niekada nevyko į Rytus, niekada neklausė, ko norima, bet visada pataikydavo atsiųsti tai, ko reikia: praktiškų drabužių vaikams, ko nors solidaus iš valgių ir gėrimų suaugusiesiems. Šykšti ji nebuvo, o kartais net, galima sakyti, išlaidi. Šiaip ar taip, ji buvo vienintelė iš toli Vakaruose išsišakojusios mišpochės, kuriai rūpėjo tie dalykai.

Kartą prieš daug metų, dar VDR laikais, Albertas gastrolių Vakarų Vokietijoje metu spontaniškai ir nekviestas aplankė savo tėvo brolį Bernhardą. Erdvaus buto orus interjeras svyravo tarp klasicizmo ir postmodernizmo. Mokslinį laipsnį turintis gimnazijos direktorius atrodė linksmas ir taip pat postmodernus. Albertas vengė aktualių temų, nes tuoj pastebėjo požiūrių į auklėjimą, meną ir politiką skirtingumą. Ar jis galėjo tvirtinti apie tas sferas ir prarajas tarp jų išmanąs daugiau? Dėdė gyveno patogiai, Albertas – ne. Būtinumą, dėsningumą, neišvengiamumą vienur ar kitur nereikėtų padaryti pavaldų nei vieno, nei kito biografijai. Jie buvo tiek čia, tiek ten, tik kiekvienas savaip, laisvi ir kartu nelaisvi pasirinkimo atžvilgiu. Bernhardas teikė pirmenybę grįstoms trasoms, o jis pats – ir jokiu būdu ne prievarta – takų raizgalynei. Ir tai galų gale buvo subtilus jo pranašumo pripažinimas. Bet nieko daugiau. Anas per atostogų keliones pažino pusę pasaulio, valgė Japonijos ar Naujosios Zelandijos penkių žvaigždučių viešbučiuose, skrido prie Didžiosios sienos, keliavo į Teotihuakano griuvėsius, žvelgė nuo Nepalo ir Butano aukštumų į pasaulio žemumas ir peikė arbatą su jakių sviestu, jos net neragavęs. Individo laisvė jam buvo aukščiau už viską, bet apie tai jis kalbėjo kaip apie egzotišką, seniai išnykusį niekingos praeities reliktą, apie kurį prisimenama kaip apie kokį nemalonų jaunystės brendimo laikotarpio paklydimą. Kai pokalbis pakrypo apie giminaičius, dėdės monologas gan greitai susikoncentravo į tetą Amaliją. Visi ją taip vadino, nors, kaip jau buvo užsiminta, daugelio giminystės artumo laipsniai buvo arba per daug sudėtingi, arba neapibrėžti. Albertui atrodė, lyg ji trukdytų, nors ir nebūdama, ta mišpochės harmonija, trukdytų tas savaiminis bendruomenės naudos suprantamumas ir visiškai tiesi ištikimybės linija vakarietiškoms vertybėms – pliuralizmui, reliatyvizmui ir egzistencializmui. Į tų vertybių rėmus jokiu būdu netilpo tetos Amalijos laisvamaniškumas, nes ji drįso į kasmetines šventes ir kitomis progomis, tarkim, į savo vaikų mirties metines, o ypač į savo vyro, pakaitom atsivesti abu meilužius. Dauguma pavydėjo jai to tariamo meilės išraiškos būdo po mirties. Bet Albertui vis atrodė, lyg ji švęstų vyro netektį kaip visiškai kitokios, abstrakčios, ne materialios meilės triumfą. O štai realioji – priešingai – dvigubas meilės ryšys tokio amžiaus moteriai! Skandalas! Jau vien proga – koks beskoniškumas! Bet ji buvo nepaprastai turtinga ir net sulaukusi šimto metų išliko jauna. Gal ji ruošiasi amžinai gyventi? Tada iš dėdės lūpų tie žodžiai skambėjo kaip pavydas tokiai tetos konstitucijai ir sukrėtimas, lyg nujaustų, kad ir jis gali būti nemylimas ir jai nerūpėti.

Bet dabar jos nebėra, ir savo turto padalinimu ji aiškiai parodė, kam jautė simpatiją. Šitaip dar jai gyvai esant Albertas paaiškino Sebastianui ir kitiems tebeegzistuojantiems mišpochės nariams, koks ryšys juos sieja su velione. Mišpochė buvo truputį nerimtas, šiek tiek neigiamos prasmės turintis variantas, jidiškas giminės sąvokos sinonimas. Kuproti giminaičiai, taip galėjo jis irgi juos pavadinti. Bet tam būtų trūkę dviprasmiškos žydiškos dvasios ironijos.

– Švęskim su istorija! – sušuko jis nei iš šio, nei iš to euforiškai.

– Švęsti su gyvaisiais man būtų daug maloniau, – išreiškė savo poziciją Sebastianas. – Nuo jų galima gintis. Ir tai yra daug įdomiau. Kada nors mes pakviesim juos į įkurtuves. Ir tada bus proga atskirti pelus nuo grūdų.

– Ką, mano pone, mirusius irgi? – su tarnišku nepasitenkinimu paklausė Albertas.

– Žinoma. Prie kortų stalo jie pakenčiami. Ar turi jų adresus? Trečias kapas, antra eilė. Šoko terapija, skirta man, ar ne taip? Na, gerai, pakviesim juos, atsisėsim su mirusiais prie vieno stalo ir išklausysim, kaip jie vertina gyvuosius. Įdomu, kokie bus tie dialogai. Anapusybės išmintis prieš šiapusybės egoizmą, scenos dialektika prieš gyvenimo dialektiką. Voilà, seneli, garbingas niekšeli, tai imamės šio reikalo.

– Suformulavai tu tai gana šauniai, – pagyrė teatro žmogus tikrąjį žmogų. – Gali būti, kad apie žmogų supratimo šiek tiek turi.

– Bet kokiu atveju tiek, kad užtektų suvokti, jog dažniausiai jis yra bailus, godus ir tingintis galvoti.

– Na, tokiam pesimizmui esi aiškiai per jaunas. Suprasčiau, jeigu tai sakyčiau aš, turintis tokią patirtį ir tokį įžvalgumą. Cha!

– Taip, tą tu turi, kiek prisimenu. Vien tik DNŽ esu dėkingas už pamokas apie pažiūras.

– O kas tas DNŽ?

– Didžiausias Numanomas Žiaurumas.

– Nelaimė kaip įžvalgumo, išminties ir veiksmo varomoji jėga? Nedaug tokių pasitaiko.

– Bet kažkiek jų yra ten, Nirvanistane, kurį tu man vis mėgsti priminti.

– Ką, ten ne tokie bailūs, ne tokie godūs ir netingintys galvoti? Karas, visų dalykų tėvas? Tą tu galėtum būti paveldėjęs iš manęs.

– Tą aš turiu iš senelės, jeigu apskritai jus galima atskirti vieną nuo kito. Dėl jūsų meilės aš po tokių katastrofų visgi išlikau žmogumi.

Tai buvo dar vienas nedidelis žingsnis įsakymų vykdytojui, bet didelis civiliui Sebastianui. Po šių žodžių Albertas jį vėl atpažino ir truputį gailėjosi, kad erzino su savo dialektika; dabar jam atrodė, kad vėl iš naujo atgimė anūko kovingas noras išguiti pasaulio neteisybę – graži nuoširdaus, naivaus žmogaus iliuzija. Kur reikėjo jam dingti su tokiu charakteriu šitoje būtyje, šitame pasaulyje? Tiesą sakant, jis jau nebebuvo neinformuotas, nepatyręs berniukas. Karo esmė jam jau turėjo būti suvokiama. Taikos taip pat. Apie valdžios mechanizmus aušinti burnos tikriausiai irgi nebevertėjo.

Jis tyrinėjo Sebastiano veidą, jo skaidrų žvilgsnį, ryžtingumo prisigėrusias raukšleles apie lūpas, kuriose sutilpo gyvenimo ir mirties, meilės ir išdavystės patirtis. Dar metai keleri, dar keli įrėžiai veide, kelios bedugnės, bet kartu ir draugiškumas žvilgsnyje, ir jis galėtų tapti ne atvaizdu, o sekėju didžio žmogaus, sakykim, Antonio Hopkinso, Armino Miulerio-Štalio, Šono Konerio ar daugybės kitų. Kur Vokietijos scenoje būtų buvęs dar toks veidas, jeigu tie trys savos tautos didieji būtų pasitraukę? Bet menas Sebastiano neviliojo. Jis atstovavo kitai, praktiškajai, autentiškajai šeimos linijai.

Ne pomidorų padažas dažė jo uniformą, o jo paties kraujas, ne teatrinis griaudėjimas skverbėsi į jo ausis, o realių pajėgų. Ar jam šios patirties reikėjo pavydėti? Juk po viso to jis galėjo netekti ryžto ir noro priešintis. Tai, kas manęs nenužudo, mane sustiprina? Ir vis dėlto stumia į bedugnę, kaip ir mūsų puikiai pažįstamą Nyčę dvasinėje kovoje.

Iš: Bernd Ulbrich. Zwischenspiel mit dem Tod: Ein Roman über die Liebe. Berlin: trafo Literaturverlag, 2015

Vertė Jadvyga Klam