Mano spiningo istorija

Vadimas Mesiacas (g. 1964) – Maskvoje gyvenantis rusų poetas, prozininkas, vertėjas, leidėjas, kelių dešimčių knygų autorius; Bunino ir kt. premijų laureatas, „Rusiškojo Bukerio“ nominantas. 1992–2006 m. gyveno ir dirbo Jungtinėse Valstijose. Čia spausdinamas apsakymas publikuotas žurnale „Družba narodov“ (2016, Nr. 1).

 

Į Ameriką išvažiavau dėl to, kad susirgau niežais. Jelcino nemėgau, Burbulis ir Chasbulatovas man atrodė juokingi, tačiau pribaigė mane būtent niežai. Draugai išlydėjo mane, kaip palydima į aną pasaulį. Aš buvau tikras, kad viskas žymiai paprasčiau, ir jokių emocijų nejutau.

Dalyvavo prokuratūros vyresnysis tyrėjas Andrejus Lebedis, juristas Michailas Štrauchas, Boba ir kokie penkiolika taksistų iš 12-ojo taksi parko. Štrauchas atsisveikinimo vakarėliui atvežė vėžių. Daugumą jų išvirėm, bet keli egzemplioriai paspruko po šaldytuvu. Nutarėm, kad ten jie žiemos.

Prieš skrydį nusiskutau, apsipurškiau amerikietišku tualetiniu vandeniu „Old Spice“ – persiėmiau vaidmeniu. Padėjau į rašomojo stalo stalčių juodą pistoletą, supratęs, kad pasienyje jį atims. Skridau be bagažo – Pietų Karolinoje visada geras oras. Dėl viso pikto pasiėmiau spiningą. Jį kažkada man padovanojo Džimas Tompsonas, atvažiavęs į konferenciją pas tėvą. Reikmuo iki šiol tebebuvo neišpakuotas.

Akimirkos svarba nebuvo įsisąmoninta. Nejuntu jos ir dabar. Lėktuve iškart apliejau kaimyną amerikietį šiltu alumi „Tuborg“. Dėl įvykio apkaltinau danų gamintoją. JFK oro uoste kažkokiam entuziastingam sutiktuoliui atsakiau, kad skrendu į Karoliną.

– Kiek čia jau mūsų įmonių! – išdidžiai tarė anas.

Per ilgą kelionę iki konfederatų parašiau keletą nuoširdžių laiškų merginoms, bet lėktuvui leidžiantis valstijos sostinėje – Kolumbijos mieste – įspraudžiau juos į priešinės sėdynės kišenę. Laiškas suras savo adresatą, pagalvojau.

Žvejybos reikalai Amerikoje klostėsi nekaip. Mokėti už licenciją nesinorėjo. Pravažiavau pro įspūdingo grožio upę Saludą ir prisiminiau Hemingvėjų su jo upėtakiais. Nusileisti prie upės nesugebėjau. Reikėjo važiuot į kokį nors draustinį. Amerikietiškąją žvejybinę prozą teko atidėti neribotam laikui.

Pasiilgęs bendravimo, ėmiau bendrauti su juodžiais.

– Mano senelis buvo vergas, duok dolerį, – lindo jie.

– Mano senelis irgi buvo vergas, – atsakydavau. – Josifo Stalino vergas.

 Sykį teko pasigailėti, kad pistoletą palikau namie. Valkiojausi palei bėgius, apžiūrinėdamas pririštas prie pabėgių ir prekinių traukinių nulinčiuotas begalves kates, ir sutikau savo amžiaus ir kūno sudėjimo afrikietį. Mes puikiai praleidom laiką, klausydami „King Kobros“. Atšventėm Martino Liuterio Kingo dieną. Jis pakvietė į svečius ir nuvedė į vagišių irštvą. Iš lūšnos išlindo penki irgi mano amžiaus bei sudėjimo vaikinai. Su neįgaliojo vežimėliu išvažiavo niekaip neapkabinama moteriškė su celofaniniu paketu ant galvos ir niūriai ištarė:

– I’m Ma Baker, put your hands in the air!

Dolerį už šimtametę vergystę teko atiduot. Juk ne kasdien Martino Liuterio Kingo gimtadienis.

Mane buvo įspėję, kad Amerikoje sulauksiu kultūrinio šoko. Pirmą kartą jį patyriau, kai prabudęs greta miegančios mylimosios nesuvokiau, kur ir su kuo esu. Ieškodamas tualeto pragariškoj tamsoj pamaklinėjau po kambarį ir atsitrenkiau galva į pakabinamąją spintelę.

Antrą kartą šokas mane aplankė, kai prekybos centre man nepardavė alaus. Parodžiau pasą, norėdamas patikinti, kad esu pilnametis, tačiau kasininkė atsakė, jog tokio dokumento nepažįsta.

– Aš įvažiuodavau su juo į Prancūziją, Vokietiją, Italiją, – karščiavausi.

– Tu jį galėjai tiesiog padirbti, – šaltai kartojo pietietė.

Kolumbijoje priėmiau liuteronybę. Rusiškų cerkvių mieste nebuvo, o mudu su drauguže nutarėm susituokti. Jos draugai buvo daugiausia katalikai ir liuteronai. Iš jų dar nebuvo išgaravusi aristokratizmo dvasia. Lankiausi jų Viktorijos stiliaus namuose, kalbėdavomės apie muziką ir poeziją.

Nilas Salivanas išmokė mane vairuojant gerti raudonąjį vyną, pilstydamas jį į plastikinius „McDonaldʼs“ puodukus. Jis nuvežė mane į Medžioklės salą, kuri ribojasi su Džordžija. Tais laikais salos fauna dar nebuvo nudrengta uragano. Aš patyriau, kaip atrodo rojus. Išsidriekęs Atlanto pakrantėje smėlio paplūdimys su nusileidžiančiu prie vandens spygliuočių mišku, tropinė lagūna su aligatoriais pelkėtoje dalyje. Čia viešpatavo šiltoji Golfo srovė. Jeigu ne uodai, rojaus vaizdeliui daugiau nieko nebūtų trūkę.

Sėdėdamas po palme, nulinkusia virš tylaus užutėkio, pagavau pirmą savo amerikietiškąją žuvį. Ji buvo nedidukė, dryžuota ir kažin ar valgoma. Jos vieta – akvariume, o ne virtuvėje.

Įmečiau žuvį į plastikinę talpyklą ir su nuostaba išgirdau, kaip iš ten ėmė sklisti pikti virpantys garsai. Ties mano kojomis veržliai praskuosdavo mažyčiai žydri krabai, lagūną per atoslūgį skrosdavo kažkoks grobuonis, iš vandens į orą išmesdamas aibę mailiaus. Žuvis vis dar leido šnarančius garsus. Pusvalandį jos klausiausi, paskui prisiminiau pasaką apie žvejį ir žuvelę ir paleidau ją atgal į vandenį. Žvejyba nepavyko.

Grįžau į pliažą, kur paaiškėjo, kad kažkas nukniso mano šaldiklį su alumi. Važiuojant atgal nuo mašinos nukrito duslintuvas, ir į Kolumbiją įlėkiau, nepadoriai rokeriškai riaumojant varikliui.

Antras mano laimikis buvo vėžlys. Reptilija užsikabino už blizgės Mario ežere, kur nuvažiavom piknikauti su vienu gruzinu. Besikandžiojantis vėžlys. Mažytis šarvuotis, atrodantis kaip kaulėta jarmulka, ilgos šlakuotos kojos su nagais, baisi gyvatės galva. Vėžlys prarijo paauksuotą žuvelę su keturiais kabliukais, šie giliai įlindo jam į gerklę. Ištraukti jų buvo neįmanoma. Aš nupjoviau valą ir paleidau vėžlį į laisvę. Jie gyvybingi.

Prie pat miesto, lekiant dideliu greičiu, nuleido ratą. Tamsoje, lekiant devyniasdešimt mylių per valandą.

Tortilos kerštas tuo nesibaigė. Kalėdų išvakarėse man atsinaujino niežai ar kažkokia kita odos liga. Rankos nuo pečių iki alkūnių pasidengė niežtinčiomis ir kraujuojančiomis opomis. Pakliūti pas gydytojus švenčių laikotarpiu buvo neįmanoma. Užsirašiau pas vietinį eskulapą, jis priėmė mane po dešimties dienų. Gydytojas apžiūrėjo mane kaip kokį laukinį žvėrį. Jis suko ratus aplink su didinamuoju stiklu – mažas ir storas. Bijojo prie manęs prisiliesti. Aš galėjau turėti sibirietiškos opos sporų – maža ko gali laukti iš tų rusų. Galop pasiuntė mane pas gretimo miesto dermatologą. Teko laukti dar savaitę.

Šįsyk mane priėmė indas su baltytėlaičiu turbanu. Jis manė, kad aš netinkamai maitinuos.

– Ką paprastai valgote tėvynėje? – paklausė jis.

– Rūkytą žuvį, – atsakiau aš.

Indas nusivylė. Jo manymu, tai labai nesveikas maistas. Man reikėjo maitintis ryžiais. Pietų Karolinoje rūkytos žuvies nebuvo, o jeigu ir buvo, tai labai riboto asortimento. Etniniuose košeriniuose skyriuose. Whiting. Rusiškai tai – merlangas arba gyvatinė menkė, nors įtariu, jog čia buvo paprasčiausia jūrinė lydeka. Atlanto vandenyno artuma niekaip neveikė tenykščių žuvies prekystalių turinio. Lašiša, tunas, ryklio filė. Visokie šaldyti niekalai, tokie kaip krevetės ir šukutės. Austrės buvo parduodamos jau išgliaudytos: minkštėsiai plastikiniuose indeliuose. Aš valgiau whitingą.

Papasakojau daktarui apie kalbantį ešeriuką ir priešistorinio vėžlio kerštą.

– Jums žvynelinė, – nieko nelaukdamas sureagavo jis. – Tai paveldima liga. Neišgydoma. Dėl viso pikto pradėkite nuo dietos.

Namie užvalgiau avižinės košės ir išsitepiau rankas vazelinu, kurio man išrašė daktaras. Kitą dieną egzema išnyko. Aš grįžau, norėdamas gauti paaiškinimų, tačiau daktaras sumurmėjo kažką apie mįslingą rusišką sielą ir paleido mane kur akys veda. Vėžlys atšaukė savo prakeiksmą.

Prabėgo metai. Mes susiruošėm tėvynėn – aplankyti tėvų ir draugų. Ėmėm galvoti apie suvenyrus. Vaikštinėdamas su draugės dukra po blusų turgų staiga pastebėjau įstabų žaisliuką – plastmasinį šūdą. Mes droviai sukikenom ir metėm burtus, kuris mūsų prieis prie prekystalio. Kadangi esu vyras, įkvėpiau oro ir netrukus plastikinė fekalija, įvyniota į dovanų popierių, jau gulėjo mano krepšyje. Su mergaite buvome bičiuliai. Tais laikais viešumoje aš vaidinau jos tėtušį. To norėjo ir pati mergaitė, ir jos mama. Važinėjau į tėvų susirinkimus, susipažinau su mokyklos direktoriumi, iš jo ne be nuostabos sužinojau, kad mergaitė nori būti stiuardese.

– Kad galėčiau skraidyti pas močiutę su seneliu, – paaiškino ji.

Maskvoje buvo šalta ir nejauku. Aš bijojau kirsti Dono gatvę – dėl intensyvaus eismo. Ėmiau kalbėti su žmonėm švepla pietų tartimi. Painiojausi skaičiuodamas vietinę valiutą. Vienintelis dalykas, sugrąžinęs savastį, – tai prie rašomojo stalo kojos rastas nugertas viskio butelis, kurį buvau pametęs per pasiruošimus kelionei. Juodas pistoletas gulėjo ten, kur jį ir buvau palikęs.

Užėjau pas Mišką Štrauchą ir įmečiau plastikinį šūdą jam į patalus. Po kelių mėnesių Miška atskrido pas mane į Kolumbiją ir padarė lygiai tą patį.

Vėžiai Amerikoje buvo stambesni nei Rusijoje kokius penkis kartus. Mes surengėm tradicinį baliuką už žemynų ir kultūrų suartėjimą. Išvažiavom žvejot. Baiminausi, kad spiningas prišauks kokią naują bėdą, bet negalėjau nugalėti prietarų. Žuvies nepagavom, bet ant vištos kojelės prigaudėme krabų. Restorane prie Čarlstono parvertėme naro iškamšą, pilną švino. Naras savo galingu apskritu šalmu sužeidė Miškai koją.

Pakeliui į Vašingtoną, kur buvom susiruošę ekskursuot, mašiną nunešė į griovį, tačiau atsipirkome lengvu išgąsčiu. Spiningas ir iki galo neatkeršiję vėžliai toliau vykdė ardomąją veiklą.

Iš Karolinos pervažiavau į Naująjį Džersį, paskui – į Long Ailandą. Gyvenau Jutoje, Misūryje, Kalifornijoje. Spiningą visur tampiausi su savimi. Po dešimtmečio, kai keliai vėl suvedė mane ir Tompsoną, pasigyriau, kad iki šiol sergėju jo dovaną. Į smulkmenas nesileidau. Spiningas seniai susimaišė su kitais reikmenimis ir meškerėm, saugomom mano paskutiniųjų Pensilvanijos namų garaže.

Miška du kartus buvo atvažiavęs pas mane, kaskart atveždavo suvenyrą, dabar tapusį mūsų ir vienas kitam oponuojančių žemynų draugystės simboliu. Aš savo ruožtu grąžindavau neįmantrųjį žaisliuką į Rusiją. Šūdas praskraidė tūkstančius mylių pirmyn ir atgal, tapdamas šiuolaikinio meno objektu. Nei aš, nei Miška tuo nesididžiavom. Mes atlikome savo pareigą.

Paskui Štrauchas neaiškiomis aplinkybėmis mirė, nusinešdamas į kapą plastmasinio šūdo paslaptį. O spiningas, kaip ir anksčiau, yra padėtas tarp kitų įrankių sandėliuke prie svečių priestato Arrowhead ežero pakrantėje. Tačiau kuris iš jų mano pirmasis, aš jau nepasakyčiau.

 

Vertė Julius Keleras