Kaip stovi laisvė
Neatsimenu, kaip atrodė Kovo 11-oji prieš tris dešimtmečius – lijo, krito šlapdriba ar tvieskė pavasario saulutė. Buvo ar nebuvo nuostabių ženklų iš dangaus. Neišliko nė asmeninių sentimentų. Gal tik tai, kad tą vakarą pavyko sulaužyti nepajudinamą kunigų seminarijos dienotvarkę ir pasilikti prie televizoriaus iki pat pergalingos pabaigos. Šampano nedavė. Teisingos vėliavos, mūsų pačių pasigamintos, suplevėsavo jau pirmiau, beveik per jėgą. Kovo 12-ąją viskas buvo po senovei. Smetoniška Kristaus Karaliaus statula tebestovėjo kieme rūsti, be šypsenos. Jis niekada nelinkęs išsiduoti.
Įdomu, kaip viskas bus šiemet, sulaukus jubiliejaus ir, deja, ne tik jo. Senamiesčio gatvės vakarais apytuštės. Atšaukti iškilmingi posėdžiai, visiems baisu masinių susibūrimų, atvykėlių iš svetur, net oro, kuriuo kvėpuojame. Slėpsimės namuose, automobiliuose, sandariai užsidarę langus. Tikriausias adoracijos momentas. Tik aš ir tu, mano laisve. Žiūrėk, mano rankos švarios. Visi dabar švariomis rankomis, jeigu ką.
Ši karo metų nuotraukytė, aišku, neturi nieko bendra su Kovo 11-ąja. Juk ne Aušros vartuose paskelbta nepriklausomybė. Tai turbūt 1941-ųjų rugpjūtis ar rugsėjis. Tautos atgimimai ir naujieji virsmai dar labai toli. Vilniaus gyventojų dauguma tebekalba lenkiškai. Jidiš kalba suvaryta į narvą už kelių gatvių nuo čia. Nedvelkia jokia šventine nuotaika, kaip daugelyje ankstesnių šios vietos fotografijų. Bet žmonių judėjimas link vartų arkos ir aukštai švytinčio stebuklingo paveikslo labai suprantamas. Ten, tarp sidabrinių sienų, tebegyvena Mater Misericordiae. Gailestingoji, išgarsėjusi, karūnuotoji Mergelė. Confugimus – parašyta ant vartų. Susibėgame, buriamės prie jos. Kas daugiau, jei ne ji, užtars ir palaikys tokią sunkią valandą. Akmeniniai laiptai, vedantys artyn prie paveikslo, nuzulinti žmonių kelių. Atrodo lyg guminiai.
Bet ana boluojanti porelė priešakyje visai kitokia. Ne iš paniurusio, pavargusio pasaulio. Vokiečių fotografo objektyvas dėl to ir nukreiptas į ją. Greta einanti moteris net grįžtelėjusi iš netikėtumo. Dvi mergaičiukės, susikabinusios už parankių. Baltos jūreiviškos palaidinės, abiejų labai panašios. Dar ne ruduo. Nuogos vaikiškos blauzdos. Veidus sunku įžiūrėti. Turbūt ne seserys. Draugės, bendraklasės? Platus laisvo ir drąsaus žmogaus žingsnis. Iš kur jos tokios? Atsiskyrusios nuo kitų, judančios priešinga kryptimi, ne pagal minios srovę, atgal į okupuoto miesto centrą. Šventosios Mergelės pasiuntinės, apaštalės? Su gerąja naujiena vargstančiam miestui. Gal su maišto ir sukilimo planu, gautu iš nuolankiai sukryžiuotų rankų viršuje? Vilniaus istorijoje yra buvę ir taip.
Fotografas, įamžinęs tuo pat metu ir Mėsinių gatvės arkas su keliais geto gyventojais, turėjo gerą akį. Kitoje nuotraukos pusėje jis paliko savo komentarą. Bet klijai sugadinę užrašą. Bus darbo, jei kas norės iššifruoti. Perskaitau aiškiai tik du vokiškus žodžius: Wilna ir Gnade. Antrasis reiškia malonę. Be abejo, taikyta garsiajam paveikslui. Mergaitės galėtų būti jo atspindys gatvėje, epifanija. Bet kai galvoji apie tai, kas darėsi aplinkui, tie du jauni kūneliai, susilieję į vieną, jau yra tarsi pati malonė. Laisvės šuoras, verčiantis niekais visas pavergimo ir pažeminimo priemones.
„Pinklės sutraukytos, mes išvaduoti! Tepadeda mums Viešpats, dangaus ir žemės kūrėjas“, – tai citata iš senojo Psalmyno, išversto kunigo Liesio. Tiktų jubiliejinės Kovo 11-osios pamokslui. Ne tik šv. Kazimierą, bet ir patį Dievą maga paskelbti didžiuoju laisvės kovų karvedžiu. Pagal psalmės žodžius, išlaisvinimas yra anksčiau nei dangaus ramsčiai. Išlaisvintas žmogus šaukiasi Dievo pagalbos. Gal tik tada ir įmanoma iš tiesų kreiptis į Dievą, kai esi išlaisvintas? Neseniai, turbūt jubiliejaus proga, gavau siūlymą papasakoti, kaip Šventasis Raštas padėjęs siekti laisvės. Galvojau galvojau ir supratau, kad niekaip. Arba tiek pat, kiek padėjo skaityti kitas knygas, bendrauti, džiaugtis ir liūdėti. Apskritai – gyventi. Laisvė yra prigimties dalykas, Dievo dovana kiekvienam žmogui. Ne kokia nors įgyta dorybė ar iškovojimas. Aišku, rizika, grėsmė, kad muš ir kur nors užkiš. Dievo vaikų laisvės drabužis – baltas, matomas iš tolo, lengva į jį nusitaikyti.
Na, bet darosi panašu į prakalbą iškilmingame posėdyje. Atsiprašau. Šiemet to nereikia. Paties Dievo valia. Jis ir taip padės Lietuvos mergaitėms ir berniukams likti laisviems. O kad išmoksime plautis rankas, bus gerai ir po visko.