Kaip merdėja senelio kambariai

 

Atvažiavau į N. miestelį susitikti su bemaž šimtamečiu senoliu ir užrašyti jo gyvenimo istorijos. Vieta, kurioje jis gyveno, mane apstulbino, aš tiesiog netekau amo. Tai, ko senukas mane išmokė per šią trumpą kelionę, – kad negali pasikliauti laiko liečiamais daiktais, menamu pastovumu, kurį turėtų liudyti ant sienų kabantys daug metų menantys seni rakandai. O jie kaip augalai gali greitai pasiglemžti kambarius. Tuo įsitikino galybė žmonių, dar daugiau aprašė.

Atvykau į miestelį senu traukiniu, kuris palengva neskubėdamas lingavo į karo ir žmonių užmirštą užkampį, kur glaudėsi daugybė medinių trobelių, mūrinių dviaukščių namų, tarp jų vingiavo akmenim grįstos siauros gatvelės, stūksojo žolėm apaugusios bažnyčios. Jų miestelis užsiaugino net keturias: gotikinę, savo smaigaliais rėžiančią dangų, apskritą pasipūtusią barokinę, mažytę medinukę ir kreivoką savamokslių miestelio gyventojų tinkuotą mūrinę – jos sienose sugulė įvairaus dydžio lauko akmenys.

Pabeldžiau į medines seno namo duris, išraižytas augalų motyvais, kiek apdulkėjusias nuo kelio. Kurį laiką mane pasitiko tyla ir aš sunerimau, ar tik senukas nepasimirė belaukdamas mūsų susitikimo. Telefonu skundėsi prasta sveikata, ankančiomis akimis, skausmais visuose kauluose. Tada pamaniau, kad laikas yra klastingas, jis suriečia žmogų, susuka kaulus, žarnas pripildo nereikalingų skysčių, kartais užaugina auglius lyg augalus. Ar laikas, ar žmonės, nežinantys, ką daryti su tuo laiku, gyvenantys kažkaip kitaip, nei jiems turėtų būti įgimta? Nežinau, tik atrodo, kad laikas ima ir susuka sąnarius kaip laikrodžio rodykles, išraito lyg obelų šakas.

Po kiek laiko durys pamažu ėmė vertis ir išvydau beveik ne šio pasaulio žmogų. Žilais plonais plaukais – vandenžolėmis, prigludusiomis prie plonos odos, aptraukusiomis siaurą prakaulią kaukolę, liesas, beveik permatomas seneliukas stovėjo ir žiūrėjo šulinio akimis į mane. Šypsena buvo rami, tokia susitaikiusi, užsilaikiusi gal jau dešimtmečius, akys sraunios, iškart paniro į mano perdėm tvarkingą aprangą, kietai surištą arklio uodegą.

– Ar jūs panelė Martelė?

– Taip, o jūs senelis Anzelmas? – senelis tik nusišypsojo ir plačiau pravėrė duris.

– Seniai bebuvau kam atidaręs duris, taip nepratęs, o kiek šviežio oro jūs atsivežėte, jau plūsta į kambarius, kol mudu čia stovim, tuoj padarys tvarką, – kiek mįslingai kalbėjo senukas, net pamaniau – amžius daro savo…

 – Užeikit, – pamojo delnu, ir man pasirodė, lyg būčiau atsidūrusi miško glūdumoje, senoje sukiužusioje trobelėje, netyčia užėjusi seno lokio guolį, kuris štai dabar moja man sena gruoblėta letena, kviečia užeiti ir pasilikti, užtrenkti paskui save amžiams duris. Užvėrė. Užkabino kabliuką. Spynos duryse nebuvo.

Kambario prieblandoje grūste prigrūsta daiktų, nebuvo kur pasisukti. Kampuose ant stalų ir grindų riogsojo stirtos rūbų gniutulų. Senukas pastebėjo, kad per ilgai į juos spoksau. Atlaidžiai nusišypsojo.

– Nebeturiu jėgų jų lankstyti ir dėlioti, o jie dauginasi, nors seniai dėviu tik vienus kitus marškinius. Ir dvejas kelnes. Dukra su anūke pritempia kalnus rūbų, lyg man vis dar jų reikėtų. Senam kūnui nereikia tiek aprangos. Senų kaulų neapvilksi jokiais rūbais, juos vis tiek gelia ir skauda.

Senolio kūnas toks blyškus, rodos, šviečia per drabužius. Net pašiurpau. Jaučiau tylią jo širdgėlą, ir švelniai šnaranti vienatvė ėmė šiurenti kambaryje senas nugeltusias užuolaidas. Stebėjausi, kad dukra ketina savo tėvą palaidoti po skudurų krūva. Jokios tvarkos. Tik lėtai merdėjantys kambariai. Ir tikrai, oro čia taip trūko, kad norėjosi sprukti į šviesią miestelio aikštę, bet susilaikiau. Ant staliuko krašto išbėriau apelsinus, šie tarp dulkių pilkumos sužėrėjo akį rėžiančia oranžine šviesa. Senelis linktelėjo. Ilgam įsižiūrėjo į mane, mano akis, veidą, lyg knygą atsivertė, įsidėjo į galvą, kas joje rašoma.

– O tu nekvaila mergaitė, – šyptelėjo mįslingai ir daugiau nieko neaiškino.

Ilgai dairiausi po kambarius ir uodžiau keistą sudvisusių drabužių, dulkių, senatvės kūno tvaiką. Man tebuvo dvidešimt penkeri, jaučiausi stipri, laiminga, kupina gyvybės. Todėl šis namas su užgriozdintais kambariais mane slėgė. Tik seneliui, rodos, tie daiktai visai netrukdė, judėjo tarp jų lėtai tarsi irdamasis valtele per meldus ir vandens lelijas. Atrodo, šulinio gilumo akys jų net nematė, o kaulėtos rankos ir kojos – nejautė. O gal ir pats buvo permatoma dvaselė. Man sekėsi prasčiau. Aš kliuvinėjau už daiktų. Ne sykį net pargriuvau užkliuvusi už atsikišusio krepšio ir nežinia iš kur išsirangiusių kailinių, senų marškinių gyvatyno. Nužvelgiau senąjį žmogų. Tvarkingai, švariai apsirengęs, pakirpti baltutėliai plaukai, nesmirda nei šlapimu, nei prakaitu. O jau namai… Tokie namai niekaip neatspindėjo senelio, tarsi jis čia ir negyveno. Šiaip užsuko, iš nostalgijos. Kaip galėjo tokiuose namuose kvėpuoti? O gal jis jau seniai nebekvėpavo, ir aš aplankiau mirštančių namų šmėklą? Juk tariausi ir atidėliojau susitikimą pernelyg ilgai. Jau tada senoliui buvo devyniasdešimt penkeri. Universiteto dėstytojai ragino paskubėti ir užrašyti tuos dainų, senų giesmių lobynus, sukauptus senelio galvoje. Vis galvojau, kad spėsiu, tokie neskuba mirti.

Žiūrėjau į senelio išmintingą šypseną, kai šis lėtai lupo obuolį, raikė duoną ant stalo, dėjo vaišes, o pats neragavo. Bijojau ir prisiliesti prie maisto, kad nepavirsčiau kuo nors sau neatpažįstamu ar, neduok Dieve, vienu iš čia įkalintų, ant sienos prikaltų daiktų. Bijojau senelį iš tikrųjų kalbinti, prisijaukinti jo ilgaamžį gyvenimą, kad jis netaptų mano dalimi. Tad ėmiau nepagrįstai bijoti.

– Kaip jūs čia gyvenate? – apstulbusi nesusilaikiau, žvilgsniu užkliuvusi už paveikslų, vinių dėžučių, senų skardinių, tarybinių pieno pakelių nukarpytais viršumis, sutriušusių kilimų su išblukusiais elniais, šerno ilčių, nudaužytų lempų, apdulkėjusių porcelianinių figūrėlių, keraminių angelų, Jėzaus ir Marijos, atvėrusių širdis, pajuodusių paveikslų, raštuotų tapetų. Ir ta galybė senų kvapų, kurie trenkė man į nosį ir bemat ją užkišo, užcementavo, negalėjau net įkvėpti. Senukas tik sukikeno.

– Tau spręsti, ar čia galima gyventi. Atvykai iš tokios tolybės, vakare paklosiu tau patalą kambariuke. Čia, žinok, ramiai miegasi, – kažkaip šelmiškai nusišypsojo senukas.

Mintis čia likti mane išgąsdino, bet nelabai galėjau pasirinkti, miestelyje nieko nepažinojau.

Ir štai guliu pelėsiais trenkiančiuose pūkiniuose pataluose, lyg panirusi į sniegą, šiltai apkamšyta senų kaulėtų rankų. Visai kaip mano senelio, kurio nespėjau pažinti. Dusliai tiksi sieninis laikrodis. Žinau, kad per jį niekaip neužmigsiu. Tačiau netrukus tylus ciksėjimas perauga į sapno ritmingus žingsnius. Gyvenu sukrypusioje trobelėje, sena moteris išsukiotomis lyg obels šakos rankomis, medinėmis storomis blauzdomis, kuriose žydi rožės, negaliu net iki tvarto nueiti. Šalia sėdi jauna griežto žvilgsnio moteris. Neišspaudžia nė šypsenos.

– Motin, – žemu balsu, lyg iš po žemių, prašnenka, – parvedžiau tau gydytoją. Kelkis iš patalų.

Neramiai sukrutu. Bandau sėstis. Lyg seni vyriai girgždu, džeržgiu ir pleišėju po truputį. Kojos, atrodo, virsta degančiu rožynu.

– Argi galiu keltis, – piktai niurzgu iš skausmo.

Griežtoji dukra vypteli, šypsniu to nepavadinsi.

– Jis atėjo, – nukerta ir keliasi nuo lovos.

Trinu akis, bet nieko neįžiūriu. Sopa visą kūną. Jis lyg senas kubilas sueižėjusiom supleišėjusiom lentom. Į kambarį įžengia toks pats klipatėlė kaip aš. Senis. Toks panašus į tą, pas kurį šiąnakt prisiglaudžiau, tik plaukai dar ne tokie balti, raukšlių gal kiek mažiau.

– Labą vakarą, Anastazija, kaip sveikatėlė? – meiliai čiulba senelis.

– Tai va kad nepaeinu.

– Ar kam pikta linkit?

– Nelabai suprantu? – suglumusi lemenu, bet akyse akimirksniu iškyla anytos veidas, kaip glazūruota vaza ant stalo, ryški ir aiški, gėlėtą skarelę pasirišusi po smakru. Tikra gyvatėlė. Tiek metų pas ją gyvenom, visą sveikatą darbais ir priekaištais suėdė. Užkunkuliuoju pykčiu lyg raugintų kopūstų sriuba, varvanti per viryklės kraštą.

– Taip, taip, – porina lyg išgirdęs senelis, – visiems beveik taip. Sulaikom pagiežą ir sergam paskui. Ir ne tik rožės sužydi tada.

– Tai kad tarp gyvųjų nebėr kam bloga linkėčiau.

– Ai, nesvarbu, dukra. Gyvi ar mirusieji, visi ten pat. O pagieža, žinok, nemirtinga.

Tuomet ima maišyt kažkokias košeles, beria druską, murma kažką po nosim, lyg meldžias, ir Jėzų Kristų mini, ir Mariją Dievo Motiną, kažką burba veblena sau po nosim, žegnojas, vėl murma, žegnojas, maišo maišo kaulėtais pirštais, lyg mano gyvenimo košę (koks tas gyvenimas…) maišytų. Beveik šypsosi, toks žvalus, nors lūpos kietai sučiauptos, lyg saugotų, kad neprasprūstų kas užginta. Ar nebus koks raganius, – pašiurpsta nugara. Ilgai taip žiūriu – senis košelę makaluoja, paskui tepa ant mano rožių, netrukus pamirštu savo sudėvėtą kūną, nieko nebeskauda.

– Ateisiu po kelių dienų, pailsėk, dukra, – sako senis senei.

Nei šis, nei tas. Pakraipau galvą ir krentu į gilius patalus, miegu, net seilė nutįsta. Kitą rytą rąžausi, tempiu kojas ir nebeskauda. Tai stebuklas. Greit nutraukiu paklodę, rožės užsitraukusios, lyg peržydėjusios, pašoku taip staiga, kad net galva apsisuka.

– Galvos naujos senis tai neįdės, – suburbu.

Nugirstu trobos gale dukros ir anūkės balsus.

– Šitas senis sakosi jaunystėje palėpėje radęs kažkokią dėdės juodą knygą. Šis buvęs didis kaimo čeraunykas. Paskui senis pasinėręs su tuo dėde į kažkokius mokslus. Neturėjo nei pačios, nei vaikų, visas kaimas jo vengė. Bet kai kažkokią bobelę išgydė, tai kaimiečiai išdrįso nueiti ir vėliau jau daktaru šaukė. Sako, kiaurai matė ligas. Užtekdavo į veidą pažiūrėti.

Iš ryto pabudau, vos tik pradėjo švisti. Nors šviesos čia patenka labai menkai. Apsidairiau. Senelio lovoje pūpsojo gniutulai drabužių. Negi jie bus pasiglemžę senelį? Kur jis? Į duris kažkas ėmė įnirtingai belstis, daužyti kumščiais.

– Atidarykit, policija.

Išpylė šaltas prakaitas, nejučia pasijutau kaip baisiausia nusikaltėlė ir kad jie atėjo manęs. Drebančiom kojom prislinkau prie durų ir pravėriau nedidelį plyšelį.

– Ar jūs Anzelmo Bičiausko anūkė?

– Taip, – kažkodėl kvailai sumelavau.

– Jūsų senelis rastas Burionių vienkiemio šuliny, pragulėjo maždaug mėnesį. Aplinkybės tiriamos. Spėjama, kad pats įkrito, būdamas nepilno proto. Aplinkiniai jį dažnai pastebėdavo klaidžiojant be tikslo aplink trobas.

– Nesąmonė, – tarstelėjau ir nusigręžiau į sieną, kur kabojo pakrypęs į šoną senelio laikrodis su miegančia gegute už durelių. Netrukus turėjo mušti laiką. Policininkai uždarė duris ir nuėjo savo keliais. Užkabinau durų kabliuką.