Danajai

Skiriama Konsului

Kai tik nori su kuo pasikalbėt, o nėra su kuo, tai sėdi ir rašai. Rašai apie geriausią draugą, kuris tave apleido ir juokėsi kartu su velniu Agapaja iš tavo paklydimų. Užrašai, kaip nusibaladojai į svetimus kraštus ir susikirto tavo keliai su graikais, kaip įsivėlei į jų pinkles, nors kasdien Vergilijus tau kartojo: Timeo Danaos et dona ferentes. O kuo viskas baigėsi? Baigėsi ašarom ir „Ederlezi“ klausymusi šešis kartus iš eilės.

Tai kaip, klausiu aš, buvo su tais danajais? Taigi su tais danajais buvo ne taip jau blogai iš pradžių. Tik paskiau paaiškėjo, kad balkonas atitrūko nuo sienos ir su baisia jėga dėjosi ant galvos. Čia tas draugas mano geriausias apibūdina taip nenumatytą jausmų chaosą, kuris ištinka tave be įspėjimo, ramiausiai beeinant gatve. Bet išmintingas draugas ėjo ir nuėjo svyruodamas savo keliais, net neatsisukdamas, net akies neužmesdamas, ar yra dar gyvų. Mano draugo vardas Konsulas.

Pirma diena naujoj kontoroj primena gilų atodūsį. Niekada nežinai, kaip elgtis tik atėjus: ar visiems šypsotis, ar trenkt aplanką ant stalo – maždaug, aš čia sėdėsiu. Turbūt nebuvo man kitos išeities, atėjau ir trenkiau aplanką ant stalo. Prancūzai ir egiptiečiai loštelėjo atgal, graikai stebėjo iš kampų rudom akim. Dienos bėgo, apaugo naujom pažintim, darbai susipynė į raizgalynę, o nuolatinė įtampa tekėjo laidais. Kai ėmė lakstyt žiežirbos, tas graikas, tas niūrus Minotauras pasikvietė mane į šalį ir staiga nelauktai pareiškė: aš tave globosiu. O ta globa buvo reikalinga taip, kad net įsivaizduot tuo metu negalėjau. Tai nereikia per daug stebėtis, kad nutaikę progą smukdavom su Minotauru aptart dienos naujienų ir beužgriūvančių pavojų.

Tuo tarpu mano draugas Konsulas rašė knygas bei laiškus savo pražuvusioms mylimosioms. Jau tuo metu, kai nebegaudavau iš jo jokių žinių, numaniau, kad nueina tik į „Vynoteką“, o ar pareina – jau nebežinojau. Vieną dieną visai netikėtai praeitis šmėstelėjo kaip varno sparnas. Kontora nukreipė savo aštrų žvilgsnį į Bandžulį, seną gynybinį fortą ant Gambijos upės kranto. Penkios valandos pasiruošt, šešios skrist, įkniubus į laikraščius. Tikėjaus ten sutikt savo nematomą bičiulį Pulkininką, nors Pulkininko keliai niekada nežinomi, nes jis priklauso kitai kontorai. Galėjo tuo metu būt Varanasy. Arba savo namų pergolėj, skalaujamas vyno. Bandžulyje jo nebuvo.

Išlipi iš lėktuvo – ir į tave trenkiasi karštis. Ebonito veidais varva prakaitas, oro kondicionieriai nepataiko į taktą ir pučia karštą vėją tiesiai į veidą. Juodų galvų ir turbanų upė teka pro muitinę, ir tą akimirką net įsivaizduot negali, kad kažkur Anduose strikinėja lamos, iki kelių sniege. Staiga lyg kas šmėsteli pro akies fotoobjektyvą, sekundės reikalas, bet toks jausmas, lyg būtum namie. Pažiūrėk į kairę, sakau sau, lėtai, kad neišgąsdintum atminties paukščių, ir matau įdegusį Konsulo veidą, jis kažką kalba ir linksmai mojuoja viešbučio lankstinukais, gal net juokiasi bedante burna ir draugiškai kviečia atvykėlius į autobusą. Už šitą mojavimą viešbutis jam sumokės tiek, kad užteks romo buteliui, kaip nors nusikasim iki įlankos po nesibaigiančio kratymosi autobuse tarp rėkiančių atvykėlių, ir viskas nurims. Konsulas geria vienas. Karštas smėlis jam bus paklodė, o palmės lapai susuks į šešėlį. Tvoskiam viešbučio kambary susiimu galvą rankom. Turbūt tą pačią akimirką Konsulas netenka sąmonės ir susmunka į tirštą naktį.

Tiesą sakant, jei mano vardas nebūtų Merce Rodoreda, nepasakočiau čia tų istorijų. Jau kiek kartų bandžiau užgniaužt tą reikalą, bet prasispiria žodžiai pro asfaltą ir kietą velėną ir nieko negaliu padaryt. Tvoskiam viešbučio kambary turiu laiko pagalvot, kodėl skauda galvą ir nuotaikos nėr visiškai. Tenka grįžt prie danajų ir jų dovanų. Minotauro globa tęsėsi neilgai. Kažkas atsitiko, pasikeitė, nepataisomai žlugo. Žinutės pasidarė vienskiemenės, griežtai nukreiptos į Kontoros reikalus. Aną dieną griuvau, nusibrozdinau kelius, bėgo kraujas ir buvo savęs gaila. Taip lyg norėtųsi kam pasiguost, nors gal ir be reikalo, nes Kontoroj esam visi padaryti iš nerūdijančio plieno, tik skirtingų rūšių – aš viena iš Damasko. Pūkučių Kontoroj nėra by default, todėl Minotauro nubrozdinti keliai nė kiek nepaliečia. Atminties paukščiai vėl sulekia pro langus, sutupia ant aplūžusių sofų ir priekaištingai žiūri. Siaubingai karšta. Nebeatskiriu paukščių siluetų, nebežinau, kuris maitvanagis, o kuris gegutė. Galva voliojasi ant pagalvės lyg suskilęs arbūzas. Iš lėto prisimenu, kaip vaikščiojom po senas kapines. Saulė pačiam zenite, šviesa krenta statmenai. Keistai skubėdami einam pro nesibaigiančias kryžių virtines, Minotauras apsivilkęs juodais marškiniais, tokia nedidelė vilkstinė, be pradžios ir be pabaigos. Minotauras niūrus, nepatinka jam vaikštinėt po kapines, piktai kalba apie politiką, jei iš už kryžiaus pasirodytų Yanis Varoufakis – turbūt įsiveltų į muštynes. Visada man taip. Kai tik susiduriu su danajais ir sakau, kad patinka man maištinga Varoufakio dvasia, tai tie pasiruošę man gerklę perrėžt – už ekonominę krizę, už įšaldytą kapitalą, už gražią žmoną, už viską. Tas pats nutinka, kai tik pasišneku su indais ir prasitariu, kad Arundhati Roy man sesuo. Ak sesuo ji tau? Šliūkšt rūgšties į veidą. Ponia M. kartą ilgai man aiškino, kad negali apsikęst Roy apgavystės ir jos kritiškų tekstų, nukreiptų prieš Tėvynę, ir kodėl, klausė ji, žmogus turi būt toks dviveidis, kad rašytų ne savo vardu? Skėsčioju rankom, tokia tradicija, sakau, tie niekšai rašytojai visada taip darė, keitė vardus it pirštines, pasižiūrėkim vien į Fernando Pessoa – kiek asmenybių turėjo, kiek? Pats su savim turbūt net neužmigdavo, prisidengdavo vis kitu vardu. Ir ginasi dar paskiau, sako, nuo neatmenamų laikų mes turim teisę į nom de plume. Tokių pasivaikščiojimų kapinėse buvo ne vienas, kaip ir vėlyvų skambučių, bet niekada šeštadieniais ir sekmadieniais, nes tuomet Merce Rodoreda namie vaikšto po sodą ir kalbasi su tikru mylimuoju.

Tuo metu įtampa Kontoroj ir už jos ribų stiprėjo, kirtosi pažiūros, idėjos ir visi primityvūs instinktai. Grupavomės kaip žvėrys ir žiūrėjome vienas į kitą iš padilbų. Skundėm vieni kitus, badėm peiliais į nugarą ir dar ko tik nedarėm. Tik su Minotauru vis dar laikėmės išvien, nepamiršdami kapinių ir kitų atokių vietovių. Kontoroj negalėjom kalbėtis, nes sienose buvo prisagstyta ausų. Bet anapus vis dar kūrėm planus, vis dar juokėmės ir klausėm viens kito keliskart per dieną: kaip gyveni? Tuo metu lengva buvo būt Merce Rodoreda su besiplaikstančiais vėjy plaukais, ir priešų spąstai buvo nė motais.

Bet upės ir laiko tėkmė buvo nesustabdoma, srovė nešė ir nešė tolyn ir krantai, iš kurios pusės bepažiūrėsi, kaleidoskopiniu greičiu skriejo pro šalį. Tuo pat metu Bandžulyje pylė musoninės liūtys, gerokai išderindamos pasaulio magnetinį kompasą ir, kaip ir reikėjo tikėtis šitam drėgmės prisotintam peizaže, į sielą įsliuogė nerimas. Minotauras iki išnaktų vis dažniau likdavo Kontoroje vienas, niauriai įsikomponuodamas į šaltai apšviestus Edwardo Hopperio langų kvadratus, o aš vis daugiau laiko praleisdavau prakaitą gręžiančiose derybose su svetimais. Kontoroj tuo tarpu brendo gal sąmokslas, o gal pasaulio pabaiga, įtampa jau dūzgė garsiai, lyg šoko ištikti elektros laidai. Po kelių dienų prasidėjo etninis valymas – švedai atšaukti iš svarbių pareigų, makedonų įgaliojimai sustabdyti, svarbūs susitikimai išnyko iš tvarkaraščių be paaiškinimų. O iš Konsulo nebuvo jokių žinių. Šmėsteldavo mintis – gal miręs. Įžūliai taip savęs klausiau, nes čia toli gražu ne apie mus – mes nemirtingi. Tuomet Konsulas leisdavo naktis savo trobelėj jau nebepasikeldamas iš patalo, tik retsykiais nuvydamas kokią musę nuo kantrybės šarvų. Man nežinant. Man nežinant.

Tropikų karštis tvyrojo visur, lindo į ausis ir į burną, mintys kliuvo ir nesidėliojo į sakinius. Musoniniai potvyniai užtvindė laikinas prieglaudas ir namus, į Konsulo pašiūrę sunkėsi vanduo ir kilo vis aukštyn. Tuomet jis pakėlė akis nuo drėkstančio rankraščio ir švelniai papriekaištavo: tu pasiskolinai tų žuvų iš kitur, kad prileistum į mano namus į juos net neužėjus, kad plaukiotų jos tarp kėdžių ir virtuvės rakandų, blizgindamos man į akis savo žvynais. Pasiskolinau, jam sakau, ir visi žino iš kur, ko dėl tavęs nepadaryčiau. Toks ir buvo mūsų paskutinis pokalbis, nepraveriant lūpų. Per šviesmečių atstumą, kurio nei pėsčias nueisi, nei kanoja nuplauksi.

Tuoj po visų kruvinų įvykių mūsų Kontorą uždarė. Nors ir pjaudamiesi, rėkaudami ir kapodami vieni kitiems galvas – kažkaip sugebėjom anuliuot sąskaitas ir net parašyt ataskaitas. Viskas baigta. Dabar jau galėjom eit kas kur norim. Akies krašteliu mačiau Pulkininką, atsirėmusį į aukštą teritorijos sieną, – įsidėmėjau jo įdegusią ranką ant pistoleto dėklo, be jokio krustelėjimo, nieko neklausk, jis man sako, net nežiūrėk į mane, tempora mutantur, ne vieną kartą sakiau.

Paskutinis susitikimas su Minotauru buvo liūdnas, ką jau čia bepridursi. Vakaro ir kapinių prieblandoj priartėjo tamsus siluetas juodais marškiniais, pagalvojau, gal kad sielos nesimatytų. Pažiūrėjom viens į kitą įdėmiai taip, lyg norėtume ką pasakyt. Nueidamas jo šešėlis trumpai atsisuko ir tada man turbūt pasigirdo:

– Aš nenoriu tavęs pasiilgt!

Ir tada jau bėgte, piktai ir rėžiančiai garsiai:

– Aš nenoriu tavęs pasiilgt!

Netrukus nedidelis meteoritas trenkėsi į žemę kažkur netolies ir pažiro skeveldriniais fejerverkais. Niekas net nekrūptelėjo. Kažkam pasirodė, kad pasaulis išnyko tą naktį. Tik palaidos mus visus, kaip kadaise nuspėjo Konsulas, dvidešimt penkeriais metais vėliau.