Trumpoji ispanakalbių proza

 

JUAN JOSÉ ARREOLA

(1918–2001)

 

Pasaulis

 

Dievas dar nesukūrė pasaulio, jį dar tik įsivaizduoja, lyg per sapnus. Dėl to pasaulis tobulas, bet sutrikęs.

 

 

MIGUEL DELIBES

(1920–2010)

 

Appassionata 

(Kiti pavadinimų variantai:

Veronika & Bethovenas

Veronika après Bethovenas

Veronika dėl Bethoveno

Veronika-Bethovenas

Beronika-Vethovenas)

 

Kai matau tave, studijuojančią partitūrą, kaip dabar, kai esi jos atskirta nuo pasaulio, pakylėta iki paties Bethoveno sielos, kad ir kur ji būtų, ir kai matau tave tokią nebylią, tokią nepasiekiamą kaip ji, tiek pat tolimą man, kiek artimą jai, prisipažįstu, kad siaubingai pavyduliauju. „Nepaisant nieko, – sakau sau, – tai ne romanas, tai tik trumpas dviejų esybių koketavimas. Nepaisant nieko, Bethovenas buvo genijus, o aš esu vidutinybė. Nepaisant nieko, jis buvo, o aš esu.“

Jis buvo, o aš esu. Suvokdamas, kad šis skirtumas mane gelbsti, jaučiuosi niekingai. Nes žvelgdamas į tave, pasiklydusią partitūroje, žinau, nė kiek neabejoju, kad jei Bethovenas – tas šiurkštus, žemaūgis, negražus, choleriškas ir, be to, kurčias Liudvigas van Bethovenas – atsirastų čia, aš neegzistuočiau, aš būčiau tas, kuris tau nieko nesako.

 

 

AUGUSTO MONTERROSO

(1921–2003)

 

Žaibas, kuris du kartus trenkė į tą pačią vietą

 

Kartą buvo Žaibas, kuris du kartus trenkė į tą pačią vietą, bet pamatęs, kad pirmą kartą pridarė pakankamai žalos ir kad jo nebereikia, palūžo.

 

 

MARCO DENEVI

(1922–1998)

 

Miegančioji gražuolė ir princas

 

Miegančioji gražuolė užmerkia akis, bet nemiega. Laukia princo. Išgirdusi jį artinantis, apsimeta mieganti dar kietesniu miegu. Niekas jos to nemokė, bet ji žino. Žino, kad joks princas neis pas moterį plačiai atmerktomis akimis.

 

Sirenų tyla

 

Kai Sirenos pamatė praplaukiantį Uliso laivą ir vyrus, užsidengusius ausis, kad negirdėtų jų giesmių (jų – pačių dailiausių ir tokių gundančių moterų!), paniekinamai šyptelėjo ir tarė: „Kas per vyrai, jei jie savo noru priešinasi Sirenoms?“ Tad paliko juos plaukti tyloje, kuri buvo baisiausias įžeidimas.

 

Be pavadinimo

 

Žinau, – tarė sąžiningas rašytojas, – parašiau pusę to, ką norėjau parašyti, ir išleidau dvigubai daugiau, nei turėjau išleisti.

 

Detektyvinė istorija

 

Keliaudamas link parduotuvės, kurioje dirbo pardavėju, jaunuolis kiekvieną rytą praeidavo pro namą su balkonu, kuriame nepaprasto grožio moteris skaitydavo knygą. Moteris niekada į jį nežvilgtelėjo. Kartą parduotuvėje jaunuolis nugirdo du klientus kalbant apie tą moterį – ji gyvena viena, yra labai turtinga ir savo namuose laiko dideles sumas pinigų, papuošalų, sidabrinių ir auksinių dirbinių. Vieną naktį, pasiėmęs visraktį ir žibintuvėlį, jaunuolis paslapčia įsliūkino į moters namus. Moteris pabudo, ėmė šaukti ir jaunuoliui neliko kitos išeities, kaip ją nužudyti. Pabėgo nepavogęs nė smeigtuko, vien guosdamasis, kad policija nenustatys, kas įvykdė nusikaltimą. Kitą rytą, vos įžengusį į parduotuvę, policija jį sulaikė. Pabūgęs neįtikėtino policijos įžvalgumo, prisipažino. Vėliau sužinojo, kad moteris savo dienoraštyje rašė, kad jaunas gretimos parduotuvės darbuotojas – išvaizdus jaunuolis žaliomis akimis – jos mylimasis ir kad tąnakt ją aplankysiąs.

 

 

ANA MARÍA MATUTE

(1925–2014)

 

Laikrodžiai

 

Gėda prisipažinti, bet tik visai neseniai ėmiau perprasti laikrodžius. Kalbu ne apie vidinį jų mechanizmą – nei radijo, nei telefono, nei kompaktinių plokštelių iki šiol nesuprantu, tai man – gryna magija, kad ir kokią nesuskaičiuojamą galybę kartų man apie juos aiškintų, – bet apie rodykles, kurios, keisdamos pozicijas, nurodo skaičius. Apie vieną didžiausių ir žavingiausių mįslių, kurios, drįstu pasakyti, dar neįminiau. Staiga paklausta, kiek valandų, greitai žvilgtelėjusi į laikrodį, vargiai atsakyčiau užtikrintai. Vis dėlto jei ko iš tikrųjų trokštu, tai laikrodžio. Niekada gyvenime jo neturėjau. Vaikystėje niekada neprašiau, nes maniau, kad jis ne mano nosiai, už mano suvokimo ir išmonės ribų. Bet jie mane domino, tas tiesa. Pamenu vieną aukštą sieninį laikrodį, kuris lėtai mušdavo valandas, pritariant liaudies melodijai:

 

           Jau išeina piemenėliai į Estremadūrą

           Ir palieka kalnus liūdnus ir tamsius…

 

Taip pat man patiko saulės laikrodis, nupieštas ant bažnyčios fasado kaime. Šis laikrodis man atrodė toks paslaptingas ir keistas, kad, būdavo, guliu po tuopomis prie upės ir valandų valandas stebiu, kaip geležinės laikrodžio rodyklės šešėlis liudija laiko bėgsmą. Tos ilgesio kupinos valandos nardino į beribį vangumą. O kaip mane masina ir įtraukia „tik tak“, tiksintis tykioje tamsoje, kai nubundu vidurnaktį. Toks mįslingas ir trikdantis. Kai liga ilgam prikausto prie lovos, laikrodis yra nepakeičiamas ir kartu nepakenčiamas kompanionas. Mėgstu laikrodžius, žaviuosi ir nekenčiu. Kartais baldų šešėlis ant sienos pavirsta milžinišku laikrodžiu, rodančiu neišvengiamą bėgsmą. Gal mes patys esam didžiulis nenumaldomas laikrodis, pavergiantis mūsų apdainuotą laiką?

Trokštu turėti laikrodį. Daug sykių mąsčiau, kad man jis praverstų. Nežinau, ar galiausiai jį įsigysiu. Ar iš tiesų man jo reikia? Ar jį suprasiu?

 

 

ALEJANDRO JODOROWSKY

(g. 1929)

 

Po karo

 

Paskutinis gyvas žmogus metė paskutinį žemės žiupsnį ant paskutinio mirusiojo. Tą pačią akimirką suprato, kad yra nemirtingas, nes mirtis egzistuoja tik kito žvilgsnyje.

 

Laiko misterijos

 

Kai keliautojas pažvelgė atgal ir pamatė, kad kelias nepaliestas, suprato, kad jo pėdsakai ne sekė, bet ėjo pirma jo.

 

Paklydimas

 

Aklasis su balta lazda vidury dykumos verkia negalėdamas rasti kelio, nes nėra kliūčių.

 

 

ANTONIO FERNÁNDEZ MOLINA

(1929–2005)

 

Plunksna

 

Prirašęs šūsnį popieriaus lapų pastebėjo, kad plunksna ėmė rašyti raudonu rašalu. Tęsė toliau ir po kelių akimirkų jam dingtelėjo, kad rašo krauju. Tatai ir buvo kraujas. Tačiau jis nenustojo, nes plūdo išganingos mintys ir žodžiai liete liejosi. Tai tęsėsi, kol viską išdailinus plunksnos kraujas išseko ir ji negyva krito jam tarp pirštų.

 

Ekskursijos pabaiga

 

Ekskursantai gėrėjosi kraštovaizdžiu. Švietė saulė, buvo maloniai šilta. Keli jų nuėjo pasiganyti į pievą. Vidury buvo vyras, šalia pasidėjęs tuščią atlapotą lagaminą.

– Kodėl neuždarote lagamino? – kandžiai paklausė vienas bendrakeleivis.

Vyras nekreipė į jį dėmesio, tačiau tasai neatlyžo. Galiausiai vyriškis ryžtingai užvožė lagaminą. Staiga užgeso šviesa ir ekskursantai paniro į tamsą. Netrukus ėmė trūkti oro.

Sudaužytas kiaušinis

 

Skurdžiui kiaušinis yra kukli vakarienė ir ramus miegas – paėmiau jį į rankas ir įmušiau į keptuvę. Vietoj trynio ir baltymo iššoko žmogutis – kaip iš akies luptas aš. Kaskart man įmušus kiaušinį pasirodydavo naujas herojus su kiaušiniu rankoje, vis mažesnis, bet taip pat panašus į mane. Ir taip be galo…

 

Kitoje pusėje

 

Nors buvau skaitęs Alisos nuotykius, nemaniau, kad yra bent menkiausia galimybė pereiti per veidrodį. Skusdamasis vaikiau musę, kuri sukinėjosi palei jo paviršių, ir mostelėjau ranka, kad ją nubaidyčiau. Mano ranka prasmego ir patekau anapus veidrodžio, įtrauktas jėgos, kuriai, nors ir traukė švelniai, negalėjau atsispirti.

Esu kambaryje, lygiai tokiame pat, koks yra anapus. Per veidrodį jį matau lyg pro langą. Tačiau negaliu grįžti.

 

 

LUIS MATEO DÍEZ

(g. 1942)

 

Šulinys

 

Mano brolis Albertas įkrito į šulinį būdamas penkerių. Viena tų tragedijų, kurias numaldo tik laikas ir daugiavaikės šeimos padėtis. Po dvidešimties metų mano brolis Elojus sėmė vandenį iš to šulinio, kurį visi iš tolo apeidavo. Ištraukęs kibirą, jame rado buteliuką su lapeliu. „Šis pasaulis – visai kaip kiti“, – skelbė žinutė.

 

 

JUAN JOSÉ MILLÁS

(g. 1946)

 

Įsimylėjėlio laiškas

 

Būna romanų, kurie, nors ir neilgi, iš tiesų prasideda tik nuo penkiasdešimto ar šešiasdešimto puslapio. Ir gyvenime taip nutinka. Dėl to nenusižudžiau anksčiau, pone teisėjau.

 

 

ANA MARÍA SHUA

(g. 1951)

 

Be pavadinimo

 

Vyras sapnuoja, kad myli moterį. Moteris pabėga. Vyras išsiunčia jos trokštamus šunis, kad ją sektų. Moteris perbėga tiltu per upę, perlipa sieną, užkopia į kalną. Šunys perplaukia upę, peršoka per sieną ir ties kalnu šnopuodami sustoja. Per miegus vyras suvokia, kad sapnuodamas niekada negalės jos pasiekti. Kai nubunda, moteris yra šalia ir vyras nusivilia suvokęs, kad jinai jau yra jo.

 

Be pavadinimo

 

Mano tėtis manimi nepatenkintas. Žvelgia į mane liūdnai, ne piktai, nes žino, kad turiu paslaptį. Tu mirei, norėčiau jam pasakyti. Bet bijau, kad daugiau niekada nepasirodys.

 

 

JULIA OTXOA

(g. 1953)

 

Teisingumas Santa Reparatoje

 

Kai spaudė merginos kaklą, Džovanį prislėgė sunkios mintys, kad nusikaltimą, kurį šiuo metu daro, teks tirti jam, Džovaniui Spekijai, vieninteliam nedidelės Santa Reparatos gyvenvietės teisėjui.

 

 

CARMELA GRECIET

(g. 1963)

 

Kibiras ir kastuvas

 

Su kovo saulės spinduliais mama įsidrąsino nukelti lagaminus su vasariniais drabužiais. Ištraukė marškinėlius, kepures su snapeliu, šortus, basutes… Įsikibusį į savo kibirą ir kastuvą ištraukė ir mano broliuką Chaimę, kurį buvome pamiršusios.

Lijo visą balandį ir gegužę. 

 

Parinko ir vertė Marija Aurelija Potašenko