Solidarizuojamės su „Kurier Wileński“
Kuo sveiko proto žmonės šių dienų Lietuvoje vis labiau ir labiau panašėja į tautines mažumas? Savo skaičiumi: jie yra mažuma. Šių metų sausį Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) konkurso tvarka paskirstė 2020 m. valstybės paramą viešosios informacijos rengėjų projektams. Tenka apgailestauti, tačiau vienintelis Lietuvoje lenkų kalba leidžiamas dienraštis – „Kurier Wileński“ – šiemet finansavimo negavo.
Ta proga norėtume išreikšti solidarumą su „Kurier Wileński“ kolegomis ir protestuodami prieš tokį SRTRF sprendimą likusią skilties dalį palikti tuščią.
Skaitytojui gali kilti klausimas, kodėl. Yra keli argumentai, kodėl tautinių mažumų žiniasklaida privalo būti deramai finansuojama šalyje ir kodėl skęstančiųjų gelbėjimas nėra jų pačių reikalas. Pirma, ši žiniasklaida yra reikalinga kitakalbiams mūsų bendrapiliečiams. Čia, žinoma, argumentacija galėtų ir pasibaigti, nes, neabejoju, esame ir siekiame būti civilizuota šalis, kurioje vienos gyventojų grupės bėdos yra bendros. Tačiau argumentai čia jokiu būdu nesibaigia. Valstybė ir jos įstaigos teisingos yra tuomet, kai visus savo piliečius traktuoja vienodai. Jeigu šiandien „pražiūrima“ viena visuomenės grupė, kas gali garantuoti, kad rytoj nebus „pražiūrėta“ ir kita. Antra, kitataučiai piliečiai šalyje sudaro mažumą, kurios nariai, palikti vien savirūpai ar laisvosios rinkos vėjams ir skersvėjams, rizikuoja gana greitai netekti galimybės išlaikyti savo gimtąją kalbą ir kultūrą. Argumentas prieš savirūpą ir rinkos skersvėjus, beje, tinka ir kultūrinei spaudai. Nors ir nesame „Kurier Wileński“ skaitytojai, mums nesunku suprasti, kad vienintelis šalyje lenkams jų gimtąja kalba apie jų rūpesčius rašantis dienraštis šios bendruomenės išlikimui yra gyvybiškai svarbus. Kadangi mažumų išlikimas šalyje priklauso nuo daugumos supratingumo, sąmoningumo ir pilietiškumo, solidarumas su šiais metais finansavimo negavusiu leidiniu yra pareiga, kylanti iš bendro buvimo ir dalyvavimo viešojoje erdvėje. Saugumo argumentas („nemaitini savo tautinių mažumų žiniasklaidos, tada nišą užpildo Kremlius“) tautinių mažumų atžvilgiu yra įžeidžiantis (bent kol neįrodyta, kad etniniai lietuviai Lietuvoje santykinai mažiau „myli Putiną“ nei kuri nors šalies mažuma), todėl prie jo daugiau nesustosime.
Pabaigoje belieka pasidalinti neseniai Europos žmogaus teisių fondo paskelbtu priminimu, kad „2019 m. sausio 8 d. pasirodė Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos patariamojo komiteto rekomendacijos Lietuvai užtikrinant tautinių mažumų teises. Apžvelgdamas bendrą žmogaus ir tautinių mažumų teisių padėtį Lietuvoje, Komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad tautinių mažumų teisių tema jau ilgą laiką yra politizuojama, nors tai gana stipriai kontrastuoja su palyginti nedideliu tautinių mažumų skaičiumi. […] Pasak Komiteto, praėjus beveik trisdešimčiai metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, tautinių mažumų politika yra kryžkelėje. Sėkmingas aukščiau paminėtų kalbinių teisių užtikrinimas būtų lemiamas žingsnis siekiant visapusiškai integruotos visuomenės, o to nepadarius, kyla tam tikra rizika, kurią dar labiau gali sustiprinti daugelis geopolitinių, ekonominių ir demografinių veiksnių. Ministrų Komitetas, remdamasis Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos patariamojo komiteto rekomendacijomis, 2019 m. kovo 27 d. priėmė Rezoliuciją [...], kuria Lietuva raginama įgyvendinti tarptautines pastabas bei rekomendacijas. Tarp jų – stabilizuoti paramą mažumų žiniasklaidai per Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos paramos fondą, fonde numatant, inter alia, atskirą finansavimo eilutę, paskirtą tautinių mažumų žiniasklaidai.“ Tikimės, kad ilgainiui atsakingoms institucijoms pavyks rasti ryžto ir politinės valios, kad šios rekomendacijos virstų kūnu.
„Polio“ redaktorius
Karolis Dambrauskas
