Poezijos vertimai

 

Petra Kolmančič (g. 1974) – slovėnų poetė, filosofė ir kultūros sociologė iš Mariboro. Išskirtinė – visada plačiai šypsosi, didžiulės mėlynos akys visada spindi, kai siauromis Mariboro gatvelėmis važiuoja dviračiu, ore plaikstosi ilgi ugniniai plaukai. Kai pirmą kartą susitikome, pamaniau, kad primena kultūros fėją – be jos su vyru, slovėnų poetu Nino Flusaru, veikiausiai nepraeina nė vienas literatūrinis ar kultūrinis renginys Maribore. Petra dirba Mariboro jaunimo kultūros centre, kuriame pastaruoju metu vyksta tarptautiniai slovėnų literatūros vertimo festivaliai, yra išleidusi penkis poezijos rinkinius. Už 2014 m. išleistą rinkinį „P(l)ast za p(l)astjo“ apdovanota prestižiniu Veronikos apdovanojimu.

Vertėja

 

 

Žiemos naktis

 

Nenori rašyt apie tai, kas dabar tarp judviejų vyksta

(lyg eilėraštis galėtų ugnį perskelti).

Tavo mintys trokšta lėkti, ištrūkti iš rūko

(lyg nauji namai tvirtesni būtų, jei stovėtų pelkėje).

Jautiesi taip, kad nagais perrėžtumei delnus, pilvą,

krūtis, šlaunis ir skruostus

(lyg tas skausmas aną skausmą panaikinti galėtų).

Jautiesi taip, kad apsvaigti galėtum ir į žiemos naktį išskristum

(lyg vėjas ir šaltis karščiuojančią širdį atleistų).

 

Dangus buvo rausvas, kai šiandien leidosi saulė.

Keturios gulbės žemai skrido virš Dravos.

Kvepėjo sniegu, kvepėjo… dar kažkuo.

Ėjai į mišką ir glausteisi su senutėliais ąžuolais.

Ėjai į tvenkinį glaustytis su šapalais ir karpiais.

Ėjai į žemę aklos kurmių ir kirstukų meilės ieškoti.

Esi dabar čia, nurimusi.

Gurkšnoji konjaką prie namų židinio.

 

Ir dediesi, kad tu ta, kuri turėtum būti tu.

 

 

Pulkas

 

Šiąnakt naktis tave ir vėl iš miego prikels.

Po baltu beržu palaidojai savo širdį,

dukart perkasei vidurnakčio sodą.

Ryte lysvėje išsiperėjo paukštis.

Saulės spinduliams užliejus, tuojau jis

išskleidė sparnus ir sava kryptim nuskrido.

 

Ir taip visada. Ką bepradėtum, atsitiks tas pats.

Kiekviena mintis, kiekviena dalelė tavoji pas jį nueina.

Kiek kartų nepabučiavai jo, nepaglostei, neapkabinai, nesuvalgei?

Yra tikro liūdesio tame užsispyrime, kurio negali apčiuopti,

yra netikėto grožio:

 

kiekvieną vakarą numiršti svajose apie jį,

kiekvieną rytą iš tavo kūno sėklos išsiperi naujas paukštis.

 

 

Upės

 

Pirmoji upė srūva lėtai,

ji teka iš tavo akių, padaro kartais didelį lankstą

ir sugrįžta beveik į tą patį tašką.

Rudenį virš jos plevena migla –

tada ir tavo akys migla aptrauktos,

o siela plačiai pasklidus lygumoj.

 

Antroji greita, ardanti, krantus griaužianti,

įtraukianti žemes, įtraukianti medžius,

įtraukianti gyvūnus, kurie iš jos gerti ateina.

Todėl uždusinai tu ją, į kanalus nukreipei,

iškastravai visais įmanomais būdais,

bet prijaukintas paviršius vis dar slepia

skystą besiveržiančią stiprybę.

 

Trečioji upė nuokalne teka.

Tavyje išteka, į jį nuteka.

Kartais paprasčiausiai išnyksta

lyg Iška stichijoj rugsėjo,

ir tarp jūsų įsivyrauja sausra.

Tačiau ir vėl ji visada pasirodo.

Visada ta upė bus jūsų namai.

Jos vandenyje judu mylėsitės,

jos dugno pataluose judu ilsėsitės.

 

 

Metastazės

 

Pirmiausia jūs glostotės,

kad vienas iš kito ištrauktumėte,

ko norite, kas esate, ką darysite.

Tada glaudžiatės, panyrate vienas į kitą, rengiatės.

Po to mušatės,

kad sužinotumei daugiau, nei kas tu, kas jis, kas judu.

 

Pirmiausia įpjauni tu, ir epidermis užsiveria;

matai, kad po oda yra daugybinis darinys,

ir visi jo skeletai atsitiktinai

į naujus darinius susideda.

 

Tada įpjauna jis,

prasiveria raudona mėsa, prateka raugintas kraujas.

Švelniu prisilietimu jis paglosto opas, guzus, metastazes

ir kitus simptomus

paskutinės

artumo

stadijos.

Vertė Kristina Tamulevičiūtė