Pienas su apelsinais
Šiuolaikinio meno centro kavinėje atsisėdome – kitur nebuvo vietų – prie žydraplaukės merginos, kuri gėrė apelsinų sultis su pienu. Mačiau, kaip įsipylė. Bičiulis buvo pagiringas, nedrąsus, nors paprastai jo ironija ir iš burnos nepaliaujamai trykštantis sąmojis turėjo kažką bendra su niekšyste ir neslepiamu, nors ir nepakartojamai žaviu kitų niekinimu. Nemėgau tokių žmonių, tačiau senas bičiulis kaip sena armijos tatuiruotė ant plaštakos ar gyvaplaukiais apėjusi prigimtinė karpa. Niekur nuo jo nedingsi. O jei ir dingsi, jis vis tiek išnirs kaip plūdė pačioje netikėčiausioje vietoje.
Kai jis atvažiuodavo iš mažo miestelio prie jūros, kur gyveno seniai remontuotame name su tėvu ir senu ilgaausiu šunimi, išgirsdavai daug vaizdingų kaip Dainavos šalies padavimai istorijų. Žinoma, daugiausia nebūtų. Žinoma, visos apie jo didybę, ryšius su šio pasaulio galingaisiais, apie gražiausias čirvas, kurios jo visur tyko, apie vertimus, kuriuos jam bruka viso pasaulio leidyklos, apie literatūrinius salonus, kur, be abejo, jis groja pirmaisiais smuikais. Jam nepaliaujant deklamuoti „koks aš mielas, talentingas ir geidžiamas“, jo burnoje išvysdavai du labai aštrius iltinius dantis. Tokius turi haskiai ir vilkšuniai. Gal tyčia juos nuaštrindavo, pagalvodavau kartais. Pasakotojas buvo superinis, italų studijas baigė cum laude, o rudas ramentas, kurį atvažiavęs į Vilnių visur tampydavosi, tebuvo, jo nuomone, žaismingas artefaktas. Jo sąnariai buvo sveiki, kojos nepatyrusios jokių traumų. To įrodymas – prakaito ir jėgų reikalaujantis lauko tenisas, kurį vasaromis jis žaisdavo Jaunimo sode su neslepiamu džiaugsmu. Jam reikėjo dėmesio. Jam reikėjo visų dėmesio.
Žinoma, mes paklausėm, ar galime prisėsti prie merginos žydrais plaukais. Ji linktelėjo, tada toliau žiūrėjo į stiklą, kur pienas nebuvo dar susimaišęs su apelsinų sultimis ir siekdamas to atrodė kaip judanti gelsvai balkšva kardiograma. Mes prisėdom, o mergina atrodė apimta keisto, vis augančio jaudulio. Bičiuliui kažkas paskambino, jis išėjo į lauką pasikalbėti, o aš pastebėjau keistą, vos matomą užrašą ant merginos marškinėlių: „Išlukštenk mane“. Sugavusi mano žvilgsnį ji ėmė raustis savo rankinėje ir iš ten traukti įvairius daiktus. Išsidėliojo įvairių spalvų lūpdažius (kažkodėl buvo net trys juodi), kelias dideles keistos formos sagas, juodaodės kraupiai išpūstom lūpom kiek aplamdytą nuotrauką, higieninį paketą „Volleyball“, du segtukus, gintaro segę, odinę užrašinę su drambliu, šokolado „Karūna“ plytelę, kelnaites, žiebtuvėlį, raktus, lūpų balzamą, nagų dildę, akinius nuo saulės.
Nelaukiau, kol ji baigs. Staiga atsiminiau, kad turiu atšaukti vizitą pas dantistę. Vakar buvau užsirašęs ankstyvai popietei, nes dilgčiojo, tačiau šiandien jau buvo praėję. Matyt, vakar, kai lankiau mamą, obuolio lukštas pateko į tarpdantį.
Išėjau į lauką. Paskambinau Sigai. Ji nelabai nusiminė. Pasakė, kad plaučiau su druska ir skalaučiau su soda. Tą sakydavo kiekvienąsyk, kai tik nueidavau pas ją ir išsitiesdavau dantisto kėdėje kaip pas kokį psichoterapeutą.
– Gal turi finansinių bėdų? – kažkodėl paklausė Siga.
Ji buvo mano klasiokė. Kažkada, gal vienuoliktoje klasėje, draugavome, bet iš tų laikų, išskyrus kelias neaišku kur nukištas fotografijas, bendrą klasės „atminčių“ žurnalą („Atminimas – ne vežimas / pora žodžių ir gana“) ir juodą jos segtuką plaukams, kurį laikiau ant vidurinės knygų lentynos greta Byrono tomelio, nieko ir nebuvo išlikę.
– Ne, – atsakiau. – Bet ačiū, kad klausi.
– Nesišaipyk. Tavo balsas liūdnas. Ir vis dėlto, kai galėsi, užsirašyk. Paskambink Ramintai.
Raminta buvo jos seselė. Aukšta, juodbruva, kalbėjo ryškiu marijampolietišku akcentu, nuolat šypsodavosi. Matydavau tą dar prieš išsitiesdamas, bet kaip gali justi tą šypseną, o jusdavau ją tiesiog fiziškai, jei guli ir esi užsimerkęs, be to, prikimštas lignino, vatos tamponų ir dar dievai žino ko kaip farširuota žąsis per Kalėdas.
Nors nėra čia ko verkti. Pas Sigą jausdavaus kaip namie. Moterys, palinkusios virš vargšės mano burnos, pliurpdavo apie savo vyrus, plyteles, kurias reikia pakeisti, vaikų mitybą, užsakomas medžiagas, sukčiaujančius dantų technikus ir pacientus, kurie nuolat vėluoja ar išvis nepranešę neateina, ar tuos, kurie nori statytis implantus, dvokia senberniškais kvapais ar dar bala žino kuo – moliu, prakaitu, prarūgusiu pienu.
Sušalau. Grįžau į kavinę. Prie mūsų staliuko nieko nebuvo. Mano draugas ir žydraplaukė buvo perėję prie kito staliuko prie pat milžiniško lango, už kurio šmėkštelėdavo praeiviai, ir linksmai čiauškėjo su dar dviem bičais. Vienas lyg ir matytas – ilgais juodais plaukais, genijaus veidu (tokį kartais dėvi dailininkai ir aktoriai), kitas nuplikęs, bet su didelėm rudom žandenom, tarsi pasiruošęs filmavimui. Draugužis pamojo man, kad prisijungčiau, bet aš atsisėdau į savo vietą ir spoksojau į merginos paliktas apelsinų sultis. Mišinys jau neturėjo skiriamųjų ženklų – nei Pakluoniškių karvė, nei Valensijos apelsinų skynėjas nebūtų pripažinęs jo savo kūryba.
Pagalvojau, kad seniai rūkiau, o lankytojams nuolat varstant kavinės duris vis įsiverždavo svaigus tabako dūmų gūsis. Išėjau už durų. Lyg dulksnojo, paskui ėmė snyguriuoti. Pro šalį ėjo simpatiška mergina balto kailio kepure. Kiškis? Šermuonėlis? „Kur mūsų žalieji aktyvistai?“ – kažkodėl piktdžiugiškai pagalvojau, gal todėl, kad ėmiau žvarbti. Pastebėjusi, kaip trinu šąlančias rankas, ji gaižiai šyptelėjo ir nuskuodė tolyn, tabaluojant juodai žvilgančiai rankinei, labiau primenančiai nedidelį lagaminą – tokį prieš skrydį į lėktuvą nešasi stiuardesės. Skubėti nebuvo kur. Darbo neturėjau. Merginos irgi. Tikriau, ką tik buvau ją praradęs. Ji dirbo modelių agentūroj „B&B“, kurią juokais vadindavau „Blakstienos ir blauzdos“, nors daugelis mano pažįstamų ją pravardžiuodavo aptiažkėm. Merginos iš tos agentūros nuolat trūnydavo šioje kavinėje, o jų šlaunys, kai jos nueidavo užsisakyti, trindavosi į baro sienelę. Ryškiai raudonos ir aptemptos. Ką tik nuo podiumo.
– Donatai, – šūktelėjo man draugužis. – Aš užmokėjau už tavo alų, neskubėk. Mes išeinam. Paskambinsiu vakare.
Žydraplaukė buvo tvirtai įkibusi jam į ranką. Man pasirodė, kad ji žvilgtelėjo į mane su patyčia, primerkdama akis kaip įniršusi katė. Jiems tolstant netyčia pastebėjau, kad mano klynas atsisegęs, nors į WC net nebuvau užsukęs.
– Išgerk ir už mane, pupuli, – iš toli ji dar šūktelėjo ir išgirdau, kaip kvatojasi mano itališkas draugužis.
Mostelėjau jiems pavymui ir grįžau į kavinę. Buvo šilta ir gera. Beveik kaip pas mamą. Tik čia nebuvo didelių, sultingų raudonų obuolių.
Ant stalo manęs laukė stiklinė pieno ir stiklinė apelsinų sulčių. Pieno stiklinės kraštas buvo nudažytas ryškiai raudonais lūpų dažais. Man pasirodė, kad čia buvo išvedžiotas kažkoks žodis. Taip ir buvo – pamačiau užsidėjęs akinius. Love.
