Odė peniui
Kažkas man skundėsi, kad apie vyrus
rašau daiktiškai. Todėl tavęs klausiu,
O bendroji penio idėja, ar neprieštarausi
sulaukusi dėmesio? Tu, kuris iškyli mintyse –
stačias ir ne, senas ir jaunas, –
visiems atstovaujantysis, O atsietasis
principe, argi nelaukei
savo eilės būt apdainuotas? Manau,
tu mielas ir bebaimis, ir toks įdomus, tu
kaip padaras – su galva, su liemeniu,
sakytum, gyvuojantis savarankiškai. Tačiau tu
nekaltas, pats sau nepriklausai,
už savo veiksmus atsakai ne daugiau
negu smegenys užu mintis. Ir tavo istorija
nevienalytė – buvai įtrauktas į
pjautynes, naudotas kaip įnagis, pačiu tavimi grota
siekiant išgauti beviltišką klyksmą. Dažnai
buvai tu nepridengtas ir tavim nesidengdavo,
neretai nesulaukdavai pagarbos ir su tavimi
jos nesiekta. O vis dėlto tavo istorija daugiau mažiau
pripildyta džiaugsmo. Todėl man smalsu, koks gi tai
jausmas būti tokiam adoruojamam kaip tu
ir tokiam keliančiam baimę. Ir kaip tau pačiam atrodo, – jei teiktumeis
pažvelgti žemyn nuo savo platoniškojo kategorijų
debesies, – kai dvejetas jūsų
susižadėję arba susituokę – patsai
pasitempęs, atsidavęs savo paties galiai?
Ir, būdamas sąvoka, ar esi nuovokus, ar žinai,
kad esi lygus seseriškai sąvokai,
kad net esi kilęs iš jos
paskiro vyro sukūrimo laikais –
sunkstančioms kiaušidėms svyrant prie žemės,
orgazmo organui augant ir augant.
Nevalioju įsivaizduoti tavęs iš vidaus… tačiau, kaip
apie vieną dievą sakė išminčius, aš nenoriu
būt cukrus, noriu cukrų skanauti!
Bet čia tik mano heteromanija kalba,
o tu nesi nei homo, nei hetero… ir nei matomas,
nei pasireiškiantis, niekaip neegzistuoji,
kaip tik menamas visų savo
paskirų atvejų kvorumas. Todėl
su tavimi neflirtuoju, tik sakau,
kad man patinki – ne kaip daiktas, o
kaip subjektas, pirminis judintojas, pradinė
gylio matavimo ir ekstazės teorija,
berniuko pasididžiavimas ir nerimas,
zefyro ir šiaurio kilsčiojama vėjarodė,
kūrinijos lygties pusė.
Iš: Sharon Olds. Odes. Alfred A. Knopf, 2016
Vertė Andrius Patiomkinas
