Navako lagaminai

Kęstutį Navaką pirmąkart pamačiau per televizorių kokiais 1996-aisiais, greičiausiai laidoje „Ženklai“. Rodos, pristatinėjo knygas – pasakojo, kad į knygyną „Septynios vienatvės“ atėjusiai merginai norėjo įsiūlyti bent jau „Panelės Smilos sniego jausmą“. Knygų naujienas pristatinėjo labai elegantiškai, neįprastai; kalbėjo taupiai, ramiai, šmaikščiai. Dar būdama paauglė, nusipirkau „Pargriautą baroką“ ir mėgavausi kalbos skambesiu.

Tikrovėje susipažinome tik po dešimtmečio: naktiniuose „Poezijos pavasario“ skaitymuose. Jau turėjau vardą ir pavardę, jis buvo mane skaitęs. Kadangi vynas liejosi laisvai, entuziastingai gyrėme vienas kitą, siautėjome renginio salėje ir „Suokalbyje“. Yra nemažai Juliaus Kelero darytų nuotraukų iš mano 27-ojo gimtadienio – Kęstutis su caraičio kostiumu, ilga kasa (į plaukus jam įpynėme šinjoną) ir mediniu lanku. Buvo ką tik gavęs Nacionalinę premiją, pasakojo, kaip apsivilko kostiumu ir skubėjo į banką jos išgryninti (atrodo, jau tada turėjo skolų, bijojo antstolių).

Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs. Įsimylėdavo bet ką, visiškai eilines, niekuo neišsiskiriančias merginas. Bet labai stengėsi mylėti ir tuos, kuriems buvo įsipareigojęs, – du sūnus, žmonas. Rašė beprotiškai, gausiai, nebanaliai, nepanašiai į kitus aplinkui. Gyveno taip pat, kaip rašė. Po kiekvieno teksto troško būti giriamas, glostomas; skambindavo paklausti, kaip tekstas. Kai suvokiau, jog tai alkoholizmas, erzino jo cinizmas, seksizmas, savanaudiškumas (kurių galbūt nesimatė viešai). Bet žavėjo drąsa, netgi akiplėšiškumas sakyti kolegoms į akis, kad jų eilėraščiai, švelniai tariant, neidealūs. Ir, be abejo, tekstai – visų žanrų. Humoras, intelektualinis blyksnis (paradoksalu – vidurinis išsilavinimas; bet juk genijus), filologinė nuovoka, bravūra. Švelnumas balse, mokėjimas pasakyti (net buitinėje ar santykių plotmėje), literatūrinė klausa, galinga akustinė vaizduotė, nesibaigiantis asociacijų tinklas. Žmogus buvo pasmerktas duendei, ir duendė nešė jį per gyvenimą. Užbanguodama cunamiais.

Kokiais 2009-aisiais, kai pati dirbau LRT, teko jį filmuoti. Regis, su knygomis „Du lagaminai sniego“ ir „Stalo sidabras“. Jau buvo užgriūtas šlovės, gan irzlus, kabinėjosi prie operatorių darbo. Kaip visuomet, buvo girtas, elgėsi impozantiškai; režisierius, žiūrėdamas filmuotą medžiagą, sakė, kad jis beprotis, bet sumontavome. Man rodos, Kęstutis buvo praradęs ribos tarp tikrovės ir fantazijos pojūtį; jokiu būdu nenorėjo grįžti prie tikrovės, atkakliai žengė kuo toliau nuo jos. Tos knygos veikiausiai žymi jo kūrybinės biografijos epicentrą, gyvybinį intensyvumą, vykusį išvien su meilės istorijomis. Lagaminai man taip ir liko žemiškosios kelionės simboliu – kai sapnuoju ką nors su jais, išgyvenu baimę, kad nenumirtų. Sniego šiemet net ir nebuvo – nykstantis reiškinys. Nors toje knygoje sniegas turbūt reiškia tai, ką užgyvename.

Visi žinojom, kad tai įvyks, faktas nebuvo netikėtas. Matėsi, kad žmogus smarkiai serga. Po praėjusių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ pati literatų bendruomenė, galima sakyti, skilo į dvi stovyklas. Iš vaizdo atrodė, kad jam liko kokios dvi savaitės. Į ligą reaguojama skirtingai. Vienaip reaguoja sveikieji, kitaip – metę alkoholikai. Pastarieji daug griežtesni ir nelinkę rodyti gailesčio. Jie žino, kad padėti gali nebent spyris į užpakalį. Bet tuo metu jau neatrodė, kad pagalba dar įmanoma. Ji buvo aktyviai siūloma prieš dešimt ir kelerius metus. Metusieji ėjo pas jį į namus su buteliu ir kalbėjosi, mėgindami įtikinti. Nepavyko. Sveikieji bandė gėdinti, kaip tai esą nesupratinga – siūlyti tokio kalibro asmenybei kažkokius psichologus (neva visi per prasti), dialogas juk neįmanomas dėl sergančiojo išskirtinumo. Deja, mąstyti reikėjo kaip tik atvirkščiai.

Dovilė Bagdonaitė. Dendiškas Navako stalelis. 2020

Šiandien galvoju, kad genijus gali rastis tik ten, kur esama ir jį, tarsi mažą vaiką, popinančių. Nepatinka, kad romantizuojamas tas laikotarpis, kuriuo jis tikslingai save naikino, – vadinamas aukso amžiumi, didžiausiu produktyvumu ir pan. Labiausiai erzina dar kenčiančių alkoholikų susitapatinimas su velioniu. Deja, jūs nesate jis ir tikrai netapsite, tad neverta aukštinti paties gyvenimo būdo. Susinaikinimo požiūriu taip, irgi judate ta pačia kryptimi. Tačiau jokios knygos nėra vertos artimų žmonių kančių (ar tikrai žinote, kiek jos kainavo ir dar kainuos?..). Šiuo atveju kalbama apie didelį talentą, bet ar gedima žmogaus, ar jo žinomumo?..

Turėjo didelį ratą gerbėjų (daugiausia turbūt lituanisčių ir šiaip personažų, linkusių didžiuotis pažintimis su svarbiais žmonėmis). Liga, net jei reiškiasi manipuliacijomis, sukelia gailestį. Gerbėjos ir gerbėjai šiek tiek padėjo pragyventi. Šventas naivumas, tiksliau, alkoholinis žmonių neraštingumas. Bet ačiū jiems ir už tai, jie gelbėjo Kęstučio gyvastį pastaraisiais metais. Jį rėmė ir rašytojų bendruomenė – kas kaip galėjo; kai kurie bendraamžiai netgi įspūdingomis pinigų sumomis. Svarbu tą paminėti, nes įprastai sociume nenuskamba literatų solidarumo atvejai. Niekas nesuvokė, kaip jis tiek daug rašo; iš kur, kada, jei sveikata ne geležinė. Gali būti, kad rašymas kaip darbas, būtinybė tokiu būdu uždirbti pinigus irgi yra atsakymas.

Ir taip, tai buvo išskirtinio talento žmogus, kuris gyveno ekscentriškai, kaip Rimbaud, o mes jo neišsaugojom. Nereikėtų įsivaizduoti, kad per pastarąjį dešimtmetį jis nebūtų sukūręs to, ką sukūrė, jei būtų buvęs sustabdytas. Niekas nežino, kiek ir kokių dešimtmečių jį dar būtų ištikę.