Made in Slovenia

 

Alešas Čaras (g. 1971) – garsus slovėnų rašytojas, debiutavęs 1998 m. romanu „Angelų ir šikšnosparnių žaidimas“ (knyga gimtinėje pripažinta geriausiu pastarųjų dvejų metų debiutu). Vėliau autorius ne kartą buvo nominuotas Slovėnijoje prestižiniam Kresniko apdovanojimui, kasmet skiriamam už geriausią slovėnų rašytojo romaną. 2006 m. pasirodė Čaro trumpų pasakojimų rinkinys „Made in Slovenia“, kuriame yra 50 numeruotų trumpučių istorijų, parašytų, kaip nurodo autorius, iš anksto nusistačius spaudos ženklų skaičių. Tačiau knygoje sudėtas istorijas vienija ne tik parašymo metai, tempas (po pasakojimą per savaitę) ar spaudos ženklų skaičius. Kiekviena istorija prasideda citata iš elektroninių ir popierinių Slovėnijoje leidžiamų laikraščių pasakojimų ar apžvalgų, paskelbtų 2006 m. Tokiu būdu Čaras, pats dirbdamas kultūros leidinio redaktoriumi, siekė atskleisti tų metų Slovėnijos paveikslą, parodyti jos žmones, kasdienybę, kartais net ribines situacijas, kuriose atsiduria slovėnai. Pasakodamas paprasta, kartais šnekamąja kalba Čaras jautriai parodo XXI a. slovėno baimes, aktualijas, apmąsto besikeičiančias vertybes. Jo pasakojimų rinkinys įtraukia glaustumu, neįmantria, bet labai įdomia idėja fikciją jungti su laikraščiuose atspindima realybe.

Įdomu tai, kad apie šią knygą pirmą kartą išgirdau 2010 m. studijuodama Liublianos universitete, šiuolaikinės slovėnų literatūros seminare. Dėstytoja tvirtino, kad tai – puikus kūrinys, galintis paskatinti studentus domėtis gimtosios šalies literatūra. Tokios rekomendacijos paskatinta, knygą nusipirkau dar tą pačią dieną, skaičiau lėtai, ne tik domėdamasi siužetinėmis linijomis ar šiuolaikinės šnekamosios slovėnų kalbos ypatybėmis, bet ir ieškodama skirtumų tarp slovėnų ir lietuvių kasdienybės, aktualijų, pasaulio suvokimo. Išverčiau tris pasakojimus, kurie tada įsiminė labiausiai.

Vertėja

 

 

5.

 

„Daug kalbama apie kolektyvinę vyrų kaltę ir reikalaujama, kad dėl smurtinės prigimties vyrai mokėtų specialius mokesčius.“

Mano žmona Anita pačioje santykių pradžioje pasakė, kad visuomenės civilizuotumo lygis vertinamas pagal požiūrį į moteris, ir kantriai paaiškino, kad manęs laukia beveik neįgyvendinama užduotis. Pirma, dėl prigimtinės mano lyties nuodėmės, antra, dėl to, kad vadinuosi Mujičius*.

– Blogesnės kombinacijos Europoje, galima sakyti, nėra, – pasakė man lyg vaikui suveldama barzdą ir švelniai pabučiavo, – bet tu būsi mano. Keista, bet taip bus.

Mano Anita aiškiai pasakė, kad patriarchalinių savybių, kurių esu prisigėręs kaip kempinė, naikinimas turi tapti nauju mano gyvenimo būdu ir mąstysena.

– Iš balkaniško runkelio padaryti normalų žmogų – misija beveik neįmanoma, – pasakė Anita. – Bet man patinka iššūkiai, nes neleidžia nuobodžiauti. Tik du dalykai, – ji iškėlė pirštą, o aš aptirpau. Liepė paimti jos pavardę Horvat ir kiekvieną gyvenimo minutę prisiminti įgimtas patriarchalines deformacijas.

– Turime padaryti viską, kad mūsų vaikai gyventų geresniame pasaulyje, – pasakė. – Viską.

Tą dieną Emilis Mujičius mirė ir gimiau aš, Emilis Horvatas.

Planavome įsidarbinti, susisukti lizdelį, tada susilaukti vaikų, pradėti taupyti ir taip visiems užtikrinti saugią bei laimingą ateitį. Ji apsigynė prancūzų ir vokiečių kalbų bakalaurą, o jos teta, kuri jau septynerius metus ėjo diplomatines pareigas Briuselyje, pasirūpino, kad mano žmona iš pradžių gautų administratorės darbą, o vėliau taptų nuolatine vertėja. Aš iš karto įstojau į vakarinę mokyklą ir pradėjau ieškoti darbo. Tą Anitos teta irgi sutvarkė – tapau parlamento pastato langų valytoju. Daugybę kartų kabėjau ant stiklinės sienos ir didžiuodamasis stebėjau, kaip ji sėdi kabinoje su ausinėmis arba vaikšto plačiais koridoriais su svarbiais asmenimis.

Trejus metus ėjosi kaip sviestu patepta. Dirbome, kantriai mokiausi ir kiekvienais metais vis labiau laukiau šeimos pagausėjimo. Žinoma, dėl to nesiskundžiau, nes supratau, kad Anitai priekaištauti neturėjau jokios teisės. Ji pati turėjo apgalvoti, ką jos karjerai reikštų vaikas, ir, žinoma, apsvarstyti, kada geriausias laikas pastoti.

O tada atėjo ta prakeikta vasario pirmoji. Kaip ir kiekvieną trečiadienį, Anita po darbo su kolegėmis išėjo į pirtį, tik tą kartą, pirmą kartą, kiek pamenu, telefoną pamiršo namuose. Paprastai telefoną ji nešdavosi į vonią ir netgi į tualetą. Prisiekiu, niekada nesu jos sekęs. Aišku, kad daugybę sykių man niežtėjo nagai pasiknaisioti po jos telefoną ar kompiuterį, tačiau suvokiau, kad tai – išlikęs noras kontroliuoti moterį ir kad man reikia tokius troškimus malšinti. Iki to trečiadienio taip ir darydavau. Visą valandą telefonas gulėjo ant stalo, ir aš jo neliečiau, bet vieną akimirką troškimui pasipriešinti nebepajėgiau. Kartoju, buvau smalsus. Juk Anita visada sakydavo, kad kuo ilgiau žmogų pažįsti, tuo labiau jam atsiveri. O aš apie savo meilę, apie savo Anitą, norėjau sužinoti viską.

Nežinau, kas buvo rašoma vokiškose, prancūziškose ir ispaniškose žinutėse, bet angliškai šiek tiek suprantu, tad išsiaiškinau, kad ji – kažkokio Gilberto meilužė. Taip, aišku, katastrofa, bet tikriausiai bent kartą su tuo susiduria visi, be to, geriau, kad taip pasielgė ji, o ne aš. Bet neištikimybė yra viena, o tai, ką mano Anitai rašė Gilbertas, yra visai kas kita – kaip jis suriš jai rankas už nugaros, užriš akis, kaip trankys per užpakalį, kol paraus kaip pomidoras, kaip kažkokiu daiktu priverš prie lovos, dusins, apspjaudys ir panašiai…

Noriu pabrėžti: mano Anita yra tikra ponia. Ir gatvėje, ir lovoje. Patikėkite manimi, savo noru mano Anita niekada to nedarytų. Todėl įmanoma vienintelė išvada – kažkokiais būdais šantažuodamas Anitą, tas Gilbertas seksualiai ją išnaudoja.

Vos ji įžengė pro duris, pradėjau ramiai ir švelniai aiškintis Gilberto problemą. Sakiau, kad nereikia atsiprašinėti ir jaustis nemaloniai, viską padarys policija, tegul tik man pasako, kaip tas tipas įsiviliojo ją į savo ištvirkėlišką purviną glėbį, kad žinočiau, ką man daryti. Sakiau, kad nebijotų, net jei kalbame apie tokį nemalonų dalyką. Bet tada nutiko visiškai netikėtas dalykas: mano žmona pavirto į įniršusią išraudusią moterį, kuri iš susijaudinimo šnypštė ir rėkavo sunkiai suprantamus ir beveik neįtikėtinus dalykus. Ji neva žinojusi, kad esu supistas nevykėlis ir pliuškis, – tai buvo pirmas kartas, kai iš jos lūpų išgirdau žodį „supistas“, – kad manyje nėra nė lašelio gyvuliško instinkto ir kad aš esu kaltas, jog metų metus ji nepatyrė jokio seksualinio malonumo, buvo pažeminta ir negalėjo išreikšti savęs, kad tai mano kaltė, jog šioje srityje, kuri yra išskirtinai svarbi ir netgi esminė asmenybės augimui, ji negalėjo tobulėti taip, kaip norėjo. Kitaip tariant, visa tai ji žinojo, bet nenumanė, kad esu pavydus paršas ir pradėsiu kuistis po jos asmeninius daiktus pirmai progai pasitaikius…

Stovėjau suakmenėjęs, įsitikinęs, kad įvyko kažkokia klaida, kuri netrukus paaiškės ir viskas bus po senovei. Buvau įsitikinęs, kad tai – kažkoks priepuolis ar išsekimas, galvojau, ar taip atrodo epilepsijos priepuoliai, nuo kurių ji kentėjo vaikystėje ir kurie vėliau stebuklingai išnyko. Mąsčiau, kad ji apdujo dėl to Gilberto spaudimo ir kad man reikia tik truputį palaukti. Bet ji pradėjo isteriškai mane daužyti ir šaukti, kad jai trenkčiau, jei turiu bent kiek vyriškumo, – aš to, savaime suprantama, nedariau, – ir nuėjo taip toli, kad turėjau griebti už rankų, o tai ją visiškai išmušė iš vėžių. Ji pradėjo isteriškai daužytis ir taip klykti, kad suspengė ausyse.

Ir viskas. Po akimirkos prisistatė policija. Nežinau, kaip ir kada jie įėjo. Prisimenu policininko batą, kaip man spardo pilvą, smūgius į galvą, šūksnius, kad pas juos Briuselyje moterų niekas nemuša… paskutinis kontaktas su Anita buvo plaukų kuokštas, kurį ji man išrovė. Visa kita man liko neperprantama paslaptis: Anita neatsiliepia į skambučius, ir aš niekaip negaliu suprasti, ką padariau ne taip.

 

 

7.

 

„Naujasis lovelasas praneša: pakeitęs įvaizdį, pakeisi pasaulį.“

Per dvejus metus, kai paskutinį kartą ji įlipo į autobusą ir išvažiavo, Liublianos autobusų stotis, žinoma, nepasikeitė (taigi, kaip buvo, taip ir liko apgailėtina). Kaip visada, jis jos laukė sustojęs prie autobusų stotelės, tame pačiame raudoname „Renault“, ir ji jau iš tolo pamatė, kad skaito tą patį laikraštį. Jie pasibučiavo šiltai, kaip visada, pokalbis tekėjo taip lengvai, lyg paskutinį kartą būtų matęsi vakar, o ne prieš dvejus su puse metų. Važiavimas per Liublianą iki namų atkartojo vieną iš daugybės grįžimų po šeimos aplankymo Sarajeve. Vienintelis skirtumas, išdavęs, kad tai – apsilankymas, o ne grįžimas, buvo ranka, kuri važiuojant taip ir liko ant vairo, užuot lietusi jos šlaunį.

Filmas, kuriame vaidmuo jai neskirtas, prasidėjo prie laukujų durų. Būstas buvo rekonstruotas iš pagrindų. Nauji modernūs baldai, nauja grindų danga, naujos plytelės, naujas tualetas, naujas telefonas, naujos stiklinės, nauji virtuvės reikmenys, naujas dulkių siurblys, nauja patalynė, naujos vazos, netgi naujos peleninės ir naujos gėlės, naujas kvapas, nauja absoliučiai viskas. Vietoj daugybės prisiminimų, kurių ji laukė su baime, į ją skverbėsi kaži kas trečias, šaltas ir nuasmenintas, kaži kas, kambariuose sunaikinęs viską, kas priklausė jai. Ji vaikščiojo po tas nepažįstamas patalpas, kurių planas liko nepakitęs, ir ieškojo kokio nors daikto, į kurį būtų galėjusi atremti prisiminimų bei įsivaizduojamų grįžimų svorį, ir tai pavyko tik priešais knygų bei kompaktinių plokštelių lentyną, kur tarp žinomų autorių ir pavadinimų atrado dalelę savęs. Tai buvo paskutinis lašas – vietoj Vlatko Stefanovskio, kuris visada skambėdavo sugrįžus namo, butą užliejo ambientinis džiazas, visiškai uždaręs erdvę, kurioje jai vietos nebeliko.

Žinoma, pasikeitė ne tik namai, bet ir jis. Atrodė kažkoks ramesnis, labiau susivaldantis, labiau nutolęs ir tam tikru būdu labiau apibrėžtas. Taip pat ir snobiškesnis, apdorotas ir kažkoks šiek tiek nuskriaustas. Dar nebuvo mačiusi jo tokio. Iš karto suprato, kad žvelgia į naujos jo moters atspindį. Tosios dar nesutiko, bet iš namų apstatymo, jo elgesio, naujojo įvaizdžio ir muzikos, kuri juos užliejo, tą pačią akimirką būtų galėjusi ją ne tik nupiešti, bet ir sudaryti astrologinį portretą.

Labiausiai suskaudo pro langą pažvelgus į sodą. Žinoma, jį dengė sniegas. Bet ji sodą matė tada, kai būna gražiausias – pavasarį, užlietą šviesos, ir vasaros naktimis, kai nuogi lakstė po kaimynų langais ir besijuokdami baigė medyje, kur kaip du bepročiai šūkavo nakties tamsoje.

Vieną akimirką atsisuko ir paklausė, kur jos senieji drabužiai. Stovėdama garaže priešais drėgnus ir pelėsiais užleistus maišus, gulinčius šalia dažų skardinių, pajuto, kad aptemo akys. Drabužių traukimas iš spintos jai būtų asmeniškiausia ir dramatiškiausia išsikraustymo dalis, paskutinis nokautas, kad ir kaip viskas vyktų. Praėjusį mėnesį, kai jie sutarė galutinę jos grįžimo į Liublianą datą, mintyse ji dėliojo tūkstančius to paskutinio kraustymosi scenarijų, tūkstančius jo dalinių ar galutinių nutraukimų, kraunantis pirmuosius marškinėlius ar paskutiniuosius batus, visose patalpose, netgi sode, viską, kas įmanoma, tik jos kolekcijoje nebuvo to vienintelio scenarijaus – pelėsiais aptekusių maišų ant garažo grindų. Aišku, kad ir scenarijaus pabaiga nebus tokia, kokios tikėjosi. Jos galvoje visi variantai baigdavosi seksu; keliuose scenarijuose ji buvo apsvarsčiusi susitaikymo seksą, kituose – atsisveikinimo, bet ta fizinė jungtis jai visada reiškė tašką ant „i“, logišką pradžią arba logišką pabaigą. Ji vis dar tikėjosi, laukė visko, išskyrus apatiją ir jausmą, kad bet kurią akimirką gali apsivemti. Iš Sarajevo grįžo į tą garažą, kad aiškiai suformuluotų tai, ką seniai žinojo. Kai išėjo iš garažo, vis dar snyguriavo.

– Palik, – pasakė, išgirdusi, kad jis stumdo maišus. – Čiagi šiukšlės.

Prisidegė cigaretę ir pradėjo rašyti SMS žmogui, apie kurį paskutinį mėnesį, žinodama, kad važiuoja į Liublianą, nė nepagalvojo. Dabar kalba apie išgyvenimą.

 

21.

 

„Mirna Reynolds yra dainininkė, kuri šiemet „Jūros ir saulės melodijose“ pasirodė su katinu, o tas pasirodymo metu apsišlapino. Tai išprovokavo aštrias gyvūnų teisių sergėtojų reakcijas, neva gyvūnas buvo kankinamas.“

Kretinas, kilmingas Irenos katinas, niekada gyvenime nėra buvęs lauke. Ji žinojo, kad išėjęs į lauką ponaitis po kelių žingsnių susmuktų, kitaip tariant, jei jo nesuvažinėtų pirmas pasitaikęs automobilis ar už gretimo kampo neužpultų šunys, ant šaligatvio jį garantuotai ištiktų psichozė, ir jis postfestum nugrimztų į giliausią depresiją.

Reikėtų pasakyti, kad jau nuo pradžių Kretinas manęs nemėgo ir to nė trupučio neslėpė, bet man jis buvo mielas. Katinas man patiko dėl ekscentriško vardo, bet labiausiai vertinau jo katiniškai pagarbų priešininko vertinimą. Irenos dėmesį mes sąžiningai dalijomės ir tą tvarką gerbėme. Priverstinio sugyvenimo formulė veikė iki Gegužės pirmosios švenčių, kai po ilgo laiko Irena su merginomis nusprendė dešimčiai dienų išvykti į Lisaboną.

Akivaizdu, kad pirmąjį vakarą Kretinas nevisiškai suprato situaciją. Jis gulėjo susirangęs prie kompiuterio ir stebėjo ekrano užsklandą – tai buvo jo mėgstamas pasilinksminimo būdas, kai Irenos nebūdavo namuose arba kai ji visą dėmesį skirdavo man. Kai monitorius užtemdavo, katinas atsainiai užmesdavo leteną ant klaviatūros, kad apskritimai ir vėl sušvistų ant ekrano. Kitą dieną jis vis dar elgėsi apynormaliai, bet vėliau akivaizdžiai aptingo ir atrodė keistas; dar po dienos jo būklė suprastėjo, ir aš buvau priverstas pripažinti, kad vyksta negeri dalykai.

Pradėjau skambinėti, ir katinų šeimininkai, visi iki vieno, man aiškino, kad katinams depresija yra įprastas dalykas, jei boso nėra namie. Gerai, atsakiau, patikėsiu, ir taip mudu pragyvenome dar dvi dienas. Kai ketvirtos dienos rytą visame bute radau šlapimo balų, kuriose matėsi smulkaus smėliuko pėdsakų, supratau, kad situacija rimta. Galų gale tą patvirtino ir Kretino akys: jose švietė nebe depresija, o baimė, ir bejėgį gulinėjimą pakeitė partizaninis karas. Po pietų katinas jau buvo visiškai nepanašus į save, – žinoma, kartu iš proto ėjau ir aš, – todėl dar tą pačią dieną jį nutempiau pas veterinarą.

Tai buvo mano pirmas vizitas pas veterinarą ir aš, žinoma, panorau tapti Kretinu ar kuriuo nors iš ten laukiančių šunų, kačių, vėžlių ar paukštelių. Gydytojas Kretiną apžiūrėjo daug atidžiau ir rimčiau nei gydytojai klinikose mane, kai turėjau auglį.

– Katinas aiškiai kenčia nuo giliausios depresijos, – pradėjo veterinaras tokiu balsu, lyg perspėdamas apie tragišką mano likimą. – Visų pirma, jam būtina griežta dieta. – Į rankas man buvo įduotas maisto produktų, kurie privalo būti geriausios kokybės, sąrašas. – Ir du kartus dienoje į maistą jam įmaišykite apaurino puselę.

Nuo raminamųjų katinas tapo meilus: tingiai rangėsi po butą, kliūdavo už kampų, pradėjo nepastebėti daiktų, vėl tapo baisiai tingus, nebendraujantis, o kitą dieną ir vėl paniro į depresiją. Paskambinau veterinarui ir paaiškinau situaciją. Nurodė nutraukti raminamųjų vartojimą ir ateiti pas jį antidepresantų recepto. Rezultatai buvo matomi jau po dienos – Kretine prabudo žvėris. Per kitas dvi dienas euforija tik didėjo. Jis slėpėsi po foteliais, niekaip neišsiduodavo, kur slepiasi, į jokius kvietimus nereaguodavo, nors visą laiką jaučiau jo alsavimą į nugarą. Lyg būčiau uždarytas į narvą su lūšimi. Paaiškėjo, kad mano baimė buvo net labai pagrįsta, nes kitą naktį prabudau su katinu ant veido. Kai galiausiai pavyko jį nutrenkti į sieną, buvau visiškai subraižytas. Užsirakinau kambaryje, o ryte jį radau su pusiau suryto žvirblio likučiais nasruose ir visiškai pakvaišusiomis, blizgančiomis akimis.

Tų pusryčių pasekmės buvo baisios: nuo galvos, kojų ir uodegos jam nuslinko gaurai, ką surijęs, viską išvemdavo ir siaubingai viduriavo. Atrodė taip, lyg jį būtų pervažiavęs automobilis, o ir mano išvaizda buvo ne geresnė. Tiesą pasakius, tą dešimtį dienų aš buvau lyg koks Kretino veidrodis: kiekvienas katino psichinės sveikatos pokytis tiksliai įsispaudė mano veide.

Tą akimirką, kai prasivėrė durys ir į butą įėjo Irena, galvoje man kirbėjo vienintelė mintis – kaip prisikasti iki Kretino ir nusukti jam sprandą. Kiek nustebęs, supratau, kad aš (arba mudu) Ireną buvome visiškai išmetę iš galvos.

Nuo tos dienos ji man nepratarė nė žodžio.

 

Iš: Aleš Čar. Made in Slovenia. Liubliana: Beletrina, 2006

Vertė Kristina Tamulevičiūtė