Iš laiškų Baliui Sruogai
Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio butas-muziejus organizavo 9–12 klasių mokinių epistolinio rašinio konkursą „Laiškas Baliui Sruogai“. Darbai buvo vertinami dviejose grupėse: 9–10 ir 11–12 klasių. Spausdiname II ir III vietų laimėtojų 11–12 klasių grupėje – Ūlos Klimaševskos (Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija) ir Jurgio Rutkausko (Vilniaus tarptautinis prancūzų licėjus) – rašinius.
Mielasis Baly!
Mes gyvename. Galbūt tuo sunku patikėt, ypač turint omeny visus tuos baisumus, kurie dedas aplink.
Vakar apsilankiau siuvinių parduotuvėj – ir ką tu galvoji? Viskas šluote iššluota, prisiekiu Dievu – tarsi kokia pasaulio pabaiga artintųsi! Nesuvokiama. Panelė Svirkaitė mane patikino, jog kitą savaitę jie turėtų gauti naują užsakymą, bet šitai ji man prisiekinėjo ir praėjusį penktadienį.
Tiesa, krautuvėj seniai nemačiau mažosios Rimutės su tėvu ir senolės Valės. Ir dar Mončio. Kas jau kas, o tasai klastūnas visuomet sukinėjosi kažkur netoliese. Pamenu, kaip nuolat barškindavo tuščius butelius į grindinį, greičiausiai įsivaizduodamas, jog dalyvauja kokiam koncerte filharmonijoj. Ir vis traukdavo iš užančio kažkokius popierius ir rašinėdavo, kažką sau panosėj veblendamas, skersakiuodamas į praeivius. Prakeiktas senas girtuoklis. Beprotis, ne kitaip. O gal genijus – kas ten žino. Dažnai sunku atskirti.
Gal tik man taip atrodo, bet, regis, krautuvėlėj jau viskas ir visi pamažėle dingsta. Ne pirmą kartą šį mėnesį tenai užeinu ir kažkaip slogu, kraupu darosi širdy… Aplinkui gatvėj vien tuščios, išdaužytos vitrinos, lyg įsiutę skalikai šiepiančios putomis pasruvusius nasrus, ir tokia tyla, stingdanti iki pat kaulų smegenų, visa persmelkianti, gąsdinanti… O prisimeni, kokia kadaise judri ir gyvybinga tai buvo vieta, ne gatvė, o ištisas prospektas! Visos prakilniausios Vilniaus ponios rinkdavosi, kudakuodamos kaip būrys kvaišų vištų, ir iš aukšto nužiūrinėdavo mus, patrakusius nutrūktgalvius vaikiščius, o ypač mane – ir su tokiu priekaištu akyse, kaip čia aš, jauna dama, leidžiu sau dūkti lyg mažam berniūkščiui. Cha! Lyg aš kada nors galėčiau tapti… Prisimeni, kaip tėvelis mus abu vesdavosi į ledainę kitapus krautuvės? Įsikibę oriam žilstelėjusiam vyriškiui į parankę, du pypliai žygiuodavom plačia gatve, tokie didžiuokliai, o visi aplinkui tik šypsodavosi, šypsodavosi… Atsisėsdavom prie kampinio staliuko, to su vaizdu į gatvę, o malonus šeimininkas išpampusiu pilvu prikraudavo mums didžiules kauges gaivinančių ledų – man plombyro, o tau visada šokoladinių. Ir kaip dabar pamenu – tėvas, gudriai šyptelėjęs, šaukšteliu kabina mano ledus, o aš piktinuosi. Ir koks mažas atrodė tas šaukštelis jo didžiuliame, visuomet rašaluotame delne!
Dar prisimenu, kaip sėdėdavom visi trys ant suoliuko, palaimingai kepinami vasariškos saulės, ir nė motais man būdavo po šitokių iškylų ant nosies išdygusios strazdanos. Tas suoliukas man dažnai sapnuodavosi ilgomis žiemos naktimis. Prieš akis iškildavo reginys – tu, juokingu jūreivišku kostiumėliu, įsmeigęs žibančias akis į tėvą, mostaguojantį rankomis, griausmingu balsu iš užmaršties keliantį pamirštus herojus, seniai apleistus dievus ir mirusius kūrėjus. Visa toji scena man kažkodėl sukeldavo tokį pasitenkinimą, nors ir nesuvokdavau pokalbio esmės – tik kaip judu sutartinai sušukdavot tėvui baigus pasakojimą – į teatrą, teatrą… Man tai visada atrodydavo kaip kažkokia nemateriali vieta – panaši, sakykim, kažkuo kad ir į Rojų. Žinai, kad ji egzistuoja, bet negali pamatyt, paliest, pajust… Negali įžengt, kol neateina laikas. Na, man jis taip ir neatėjo. Niekad nebuvau teatre, nors jūs su tėveliu tenai nuolat vaikščiodavot – net, prisimenu, mama juokais ėmė kaltint, kad tėtis jau greičiausiai kokį romaną pradėjęs. Sugrįžęs tu visuomet, kupinas įspūdžių, trykšdavai emocijomis, o aš vis svarstydavau, kokios mintys sukasi tavo galvoje. Kas slepias už tų pasišiaušusių plaukų kupetos, žvitrių, į visas puses šaudančių akių gelmėj? Aš pavydėjau – begėdiškai ir bjauriai. Juk mačiau, kaip tavimi didžiuojasi tėvai, žavisi bendraamžiai ir draugai. Tu buvai nutrūktgalvis ir karštakošis, ugningo charakterio ir visa pasiglemžiančios energijos kratinys, ir šitai traukė žmonės. Visi matė tavo polinkį į meną ir literatūrą, garbino tavo gebėjimus. O aš, balta varna, visuomet mąstanti logiškai ir niekuomet nenukrypstanti į abejotinus abstrakcijų tyrus, aš…
Tiek to. Viskas jau seniai praeityje. Ne tik ledainė ar suoliukas, bet ir gatvė. Toji stebuklinga vieta dabar visiškai sunykusi. Iš krautuvės namo žingsniuoju lėtai, stengdamasi atminty atkurti visus tuos seniai prabėgusios tolimos vaikystės prisiminimus, bet dabar, taip staiga, visko negaliu atsiminti. Gal mane slopina ta aplinkui tvyranti įtampa – graužianti ir ėsdinanti lyg rūgštis, rodos, naikinanti kiekvieną kūno ląstelę. Vienintelis vaizdas, kurį regiu, – tai tamsūs, niūrūs namų fasadai, nuo stogų lašantis stingdantis lietaus vanduo, besitelkiantis ant grindinio apačioje, po skubančių ir baimingai besidairančių praeivių kojomis. Žmonės kaipmat neria į kokį prišnerkštą skersgatvį, vos tik pamatę gatve artėjančius rudamarškinius. Juos atpažinsi iš tolo. Dėl eisenos – regis, kiekvienas tų sunkių, mirtį nešančių batų žingsnis šaukte šaukia: „Heil Hitler!“ Ir aš, žinok, gėda prisipažinti, užsiglaudžiu už tamsžalio namo priebučio, kol kareiviai nutolsta, o jų žingsnių aidas atsimuša ausyse lyg gedulo varpų gausmas. Akyse švysteli raudona, atsigręžiu. Ir matau – didžiausią košmarą, besisapnuojantį krauju persisunkusiose geto sienose, – sukryžiuotus svastikos stulpus. Vėliava plevėsuoja, lyg nagais amžiams įsikirtusi į namo sieną. Ir groteskiškai atrodo šalimais vinimi išraižyta šešiakampė. Dar vienas Dovydas paskelbė laisvės manifestą.
Na, o dabar tu, aišku, tikiesi, jog ką nors pasakysiu apie tavo sumanymą. Ir sakau – juk supranti, kad tai kvaila, beprotiškai. Ir visgi turėtum tai padaryti. Parašyk ką nors, broliuk. Juk gyvenimas sielos miške – tai savotiškas dieviškumas. Gelbėk mūsų sielas, Baly. Gelbėk.
Tave mylinti Sesuo
Vilnius, 1944 12 06
Mielasis Baly,
čia rašo vienas didelis tautos išdavikas kitam garbingam nusikaltėliui. Kaip Tau sekasi laikinos politinės apsaugos ir prasmingo darbo tarptautinėje stovykloje, plačiau žinomoje kaip lageris? Jeigu gavai šitą laišką, tai Tavo lageris jau visai išsigimė. Bet to reikėjo jau seniai tikėtis. Trečiasis reichas su tradiciniu vokišku efektyvumu vykdo strateginį atsitraukimą link Vokietijos abiejuose frontuose. Jau greitai viskas baigsis ir bus atstatyta senoji tvarka. Galėsime vėl vaikščioti po Laisvės alėją, lankytis restoranuose, baliuose, galvoti apie rimtus klausimus, kaip „Ar žmogaus būtis gali būti įprasminta per Bonifacijaus Leitnerio mąstymo „kilpas“?“ Jeigu Tu tuo tiki, tai lageryje nebūtum išgyvenęs nė vieno mėnesio. O jeigu dar gyvas, vadinasi, puikiai suprasi, kas dabar vyksta Lietuvoje…
Turbūt nujauti, Lietuva netapo laisva. Tu klysti. Apie laisvę visi tiktai ir rašo. Jei Tavo kūrinys bent kiek nukryps nuo temos „Ak, koks aš išlaisvintas, koks aš laimingas, kaip man gerai…“, tuojau pat sėsi į karcerį. Na tau ir išlaisvinimas… Tai štai, sovietai įvažiavo vokiečiams snukius paspraginti, o išvažiuoti atgal į Maskvą negali, nes pasirodo, kad Lietuvai gresia labai rimtas imperializmo pavojus ir kad lietuviai per savo atstovus Maskvoje, kurie tikrai geriau žino, ko jų tautiečiams reikia, įtikino dėdę Staliną po savo šiltu sparnu priimti Lietuvą ir apginti ją nuo korumpuotų Vakarų.
Vis dėlto daug ko Stalino saulė neapakino. Kad nuo jos apaktum, tai jau reikia iš prigimties būti aklam. Nėra nė vieno, kuris iki okupacijos nemėgo komunizmo, o dabar pamilo. Egzistuoja tik atvirkštinis variantas. Mane labiausiai stebina, kad sovietai save laiko fašistų priešingybe. Vieni viešai kabino pakaruoklius, kiti niekuo neatsilieka. Vokiečiai turėjo lagerius, sovietai turi gulagą. SS pakeitė KGB. Gal pasikeitė žmonės, kuriuos grūda į gyvulinius traukinius? Ot ir ne – veža profesorius, mokytojus, inteligentus, menininkus, buvusias svarbias ir įtakingas asmenybes. Dar jų šeimas pridėjo. Nes pagal inspektorių Staliną kiekviename mieste yra „tiek ir tiek“ nusikaltėlių. O KGB turėjo tiek ir išvežti. Tad kai praretėjo profesorių, rašytojų ir mokytojų gretos, pradėjo gaudyti visus, kurie po ranka pakliuvo, nežiūrėdami nei lyties, nei amžiaus. Pasirodo, kad sovietams geresnis milicininkas yra tas, kuris daugiausiai žmonių ištremia, negu tas, kurio atsakomybėje mažiausiai nusikaltimų įvyksta… Gal valdžia protingesnė? Tikrai ne. Pavyzdžiui, ponas Sergejus Vladimirskis, užtikrinantis, kad literatūra atitiktų didelę šūsnį visokiausių valdžios taisyklių (kokia laisvė, ar ne?), yra baigęs penkias klases. Vis dėlto jis geriau supranta literatūros prasmę negu visi Lietuvos mokytojai, profesoriai ir inteligentai kartu sudėjus. O kaipgi, jis turi tris puikius argumentus tave įtikinti. Pirmas – mėnesis arešto, antras – trys mėnesiai arešto. O jeigu ir šie neprivertė apsigalvoti, tai trečias argumentas pažadins vidury nakties, tikrąja šio žodžio prasme įgrūs į vagoną su užrašu „Žudikai“, „Vagys“ arba „Prievartautojai“ ir išveš giliai į Sibirą. Nes maži vaikai ir jų seneliai yra labiausiai pasiruošę kandidatai užkariauti amžinojo įšalo žemę…
Kasdienybė daug kuo primena gyvenimą lageryje. Jeigu nori gyventi plačiai ir nekentėti, turi nusilenkti Stalino mašinai ir tapti jos dalimi. Valdžia pati su nedrausmingais piliečiais nesiterlioja. Tą darbą atlieka visokie stribai ir kitokios špėtnybės. Visi tiek pat išsilavinę kiek kaimiečio bato aulas. O jie sprendžia, pamanyk, kas gyvena ir kas miršta. Jeigu nesi mašinos dalis, tai parduotuvėje nieko negausi. Viską reikia susiorganizuoti – maistą, gėrimą ir tabaką. Kai kurie galutinai pasiduoda kovoje už išlikimą, praranda visą žmogiškumą, skundžia kaimynus, taip bandydami save apsaugoti ir kitų turtą užgrobti. Valdžiai nerūpi mūsų bėdos, jiems svarbu ne ką, bet kiek išvežti. Valdžia nėra labai protinga – nesupranta paprastos matematikos. Grūda visus ūkininkus į kolūkius, kad gražiai dalytųsi komunizmo vaisiais. Sakykim, yra penki ūkininkai – vienas turi keturias karves, kitas – tris, likę – po vieną. Tai kai visi yra suvaryti į kolūkį, kiekvienam turėtų atitekti keturios plius trys plius trys padalyti iš penkių – dvi karvės. Bet pagal sovietinę logiką keturi plius trys plius trys padalyti iš penkių lygu… nulis karvių ir vienas ūkininkas keliauja į Sibirą.
Taigi, kai parsibelsi į Lietuvą, nesitikėk galimybės grįžti į „normalų“ gyvenimą. Tai bus tiesiog perėjimas iš vieno absurdo į kitą. Bet nepasiduok jam. Prisimink, kad absurdo nepripažinimas yra vienintelis dalykas, kuris skiria mus nuo gyvūnų.
Tave nuoširdžiai palaikantis
didelis tautos išdavikas
