Iš bloknoto (5)

Tik dabar „Meno forte“ pamačiau dar praeitų metų rudenį Birutės Mar sukurtą (ji čia ir inscenizacijos autorė, ir režisierė, ir aktorė) spektaklį „Buda palėpėje“ pagal amerikiečių rašytojos Julie Otsukos savito žanro kūrinį. Romanas „Buda palėpėje“ susideda iš mažyčių preciziškai parašytų skyrelių, tarsi noveliukių apie XX amžiaus japonų emigrantų likimus – apie jų darbus, nykią kasdienybę, bandymą įsikibti į svetimą krantą, prigyti. Nors pasakoja vienas asmuo, pasirinkta forma kalbėti už visus – mes dirbome, mes vežėmės, mes gimdėme, mus vertė ir t. t., ir t. t. Ta forma leido ir inscenizacijos autorei atsirinkti svarbiausius romano epizodus, išdidinti ir praplėsti paveikslą, pasakyti daugiau, nei ji pasakytų vienos moters likimu / pavyzdžiu. Tai ir leidžia anų emigrantų gyvenimus ir patirtis prilyginti dabartinių emigrantų kančių keliams, nors čia yra daug japoniško gyvenimo ir papročių savitumo.

Komponuodama scenoje savo monospektaklius Birutė visuomet stengiasi preciziškai atkurti aplinką, parinkti tipiškų ir sykiu emocinį krūvį kaupiančių detalių – tai gali būti dekoracijos fragmentai, kostiumai, rekvizitas, aksesuarai, garsai. Pasitelkdama sumanius bendraautorius (šį kartą jai talkino choreografė Sigita Mikalauskaitė, muziką kūrė ir parinko Antanas Kučinskas, o grojo Egidijus Ališauskas), minimalistinėmis priemonėmis siekia vaizdo, garso, judesio, spalvos autentikos, subtilios stilizacijos. Taip spektakliuose atsiranda kriauklės iš jos pačios kolekcijos, vėduoklės, skėčiai, skrybėlės ar muzikos instrumentai – daugybė visko. Su tais daiktais scenoje ji visuomet draugauja kaip su partneriais. Šį kartą vienintelė svarbi scenovaizdžio detalė – didelė balta saulė (japonų vėliavoje ji raudona), virstanti ekranu, kuriame matome truputį videomedžiagos, pavyzdžiui, gimusių vaikų nuotraukas, bėgančias išilgines laiškų motinai eilutes, į kalnus tremiamų japonų minios tragišką žygį…

Metus mokiusis japonų teatro Japonijoje, Birutė Mar stengiasi tą specifiką perteikti apgalvotu judesiu, eigastimi, kalbėsena, tariamo žodžio intonavimu, ypatingu santykiu su atributika – pavyzdžiui, su skėčiu ar vėduokle, kuri japonų teatre gali išreikšti daug prasmių, – ir vaizdą kuriančiomis mizanscenomis.

Jau kitą rytą po spektaklio įsigijau knygą, ją, palyginti nedidelę, su malonumu perskaičiau ir supratau, kad spektakliu nemažai pasakyta, bet jo finalinėse scenose, ko gero, stigo emigrantų dalios dramatizmo. Ši medžiaga prašyte prašosi realizuojama kino kalba.

Vieną gražią dieną netikėtai patekau į ligoninę, į Santaros klinikų neurologijos skyrių. Esu gydyta ne viename šių klinikų skyriuje; tvarkos požiūriu jie skiriasi, bet tokio nušiurimo ir apsileidimo kaip čia dar neteko matyti niekur. Esu iš medikų šeimos (jų buvo net septyni), tėvas, mikrobiologas, iš mažens mus švietė, aiškino ligų kilmę, gydymo būdus ir ypač daug dėmesio skyrė higienai. Taigi ir man atrodo, kad higiena yra labai svarbi medicinos ir visuomenės kultūros sritis, bet minėtame ligoninės skyriuje tie du dalykai visai nedera: atrodo, kad absoliučiai negalvojama nei apie personalo, nei apie ligonių patogumus, samdomos valytojos ateina nuo 9 iki 13 val., paskui kaupiasi įvairaus pobūdžio nešvara ir smarvė tualetuose, duše ir kitur. Palatos nevėdinamos. Maistas labai neskanus, patiekiamas plastmasiniuose induose (visa tai patinka tik sveikatos apsaugos ministrui  Aurelijui Verygai). Du skyriai naudojasi vienu dušu, į kurį baisu įeiti; gydytojai atskirų patogumų iš viso neturi. Jeigu nori nusimaudyti – tvarkykis pats; rankena, į kurią duše paslydęs galėtum įsikibti, tabaluoja į visas puses, nes iš dviejų varžtų laikosi tik vienas… Viešai giriamasi, kad Lietuva visiškai pasiruošusi grėsmingai epidemijai, bet kai neurologiniai ligoniai suserga tikru gripu, jų nėra net kur izoliuoti. Taigi palatoje visos su gripu apsirgusia močiute kvėpavome tuo pačiu oru… Tai kokie sąžinės „varžtai“ atsipalaidavo ligoninės vadovų galvose? Juk esam Europos šalis, įžymi Santara – pagrindinė sostinės ir visos Lietuvos klinika! Gėda!

Pati stebiuosi, kaip dar spėjau Rusų dramoj pamatyti jauno ir jau pagarsėjusio už Rusijos ribų dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniuką“. Pjesė įvairiais požiūriais įdomi. Jauti neabejingo, atsakingo už tai, kas aplink jį vyksta, autoriaus talentą, retą gebėjimą sujungti skirtingus žanrus, mažoje vaikų darželio „Sibiriačiok“ („Sibirietukas“) teritorijoje sukondensuoti žmonių tarpusavio santykių ir visos absurdiškos sistemos, kurią kaipmat atpažįstame, bruožus. Juk „kalnelis“ čia – hiperbolė, jis yra tai, ką pjesėje vaikams turėjo pastatyti, bet nepastatė darželio darbuotojai. Visai kaip sovietų valstybė žadėjo, bet nepastatė komunizmo. Satyra, ironija, komizmas, romantika ir absurdas – viskas joje telpa. O statyti mišraus žanro dramaturgiją yra sunkiausia. Režisierė Lera Surkova iš Rygos žavisi Žitkovskio „Kalniuku“, bet spektaklis dar „neištupėtas“, jame dar yra ką taisyti, derinti. Neproporcingai ilgas atrodo darželio auklėtojos Nastios svajonių šokis su auklėtiniu Ozodu, o šiaip abu aktoriai – Juliana Volodko ir Maksimas Tuchvatulinas – labai tikslūs. Greta jų išrikiuočiau ir dar kelias darželio darbuotojas – Zulfiją Faridovną (akt. Anžela Bizunovič) ir muzikos mokytoją (akt. Jekaterina Makarova). Dailininkės Giedrės Brazytės čia sugalvota nemažai įdomių dalykų – „Sibiriačioko“ išauklėti, „sušukuoti“ vaikai vaizduojami su baisiomis pilkomis „kolobokus“ primenančiomis kaukėmis, vaikus uzurpuojančios auklėtojos apvilktos utriruotais kostiumais ir pasipuošusios galvas didžiuliais kokošnikais lyg rusų pasakų karalaitės, vaizdą aktyvina kintantys fonai su Džiugo Katino videoprojekcijomis… Po šito spektaklio kyla mintis, kad gerai būtų Lietuvoje pastatyti Žitkovskį (nepainioti su Molière’u) išgarsinusį „Mizantropą“ ar dar kurį kitą jo veikalą.

Šiurpus įvykis su Nacionalinės premijos laureate aktore Viktorija Kuodyte, kai buvo neįleista į prezidentūrą premijos atsiimti, pribloškė Lietuvos žmones. Užtemdė Vasario 16-osios šventę. Tokio dalyko juodžiausiame sapne nesusapnuosi! Šį įvykį vadindamas „klaida“ ar „nesusipratimu“ kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas dangstosi ir labai klysta. Žuvis pūva nuo galvos, sako liaudis ir lieka teisi, nes „valdančiųjų“ tyčiojimasis iš žmonių, jų žeminimas yra įsisenėjęs, niekaip neišgyvendinamas mūsų valdymo sistemos bruožas. Demokratija? Tą bruožą tolydžio pastebime ir patiriame tai šen, tai ten. Būtų galima išvardinti daugybę pavyzdžių, bet nenoriu nukrypti nuo šiandieninio įvykio. Atrodo, bręsta didžiulė pasipriešinimo neteisybei banga.