Eilės
●
Mėlyna skara
su rožynu
maldaknygė
sidabro folijoj
nuodėgulių sparnai
ant pečių
atrodo nekursuojama
pagal šio pasaulio maršrutą
skraidoma vidurnaktį
virš miegančiųjų
barstomi
mėlyni rožynai
sidabriniai maldų įrankiai
plunksnos juodosios
gal iš čia
visa ir kyla
●
Ji buvo baltesnė
už sniegą
nors sniego
tąsyk nebuvo
buvo vasara
galėjai justi
kaitrą ant odos
ir laukiamą
taip laukiamą
vėjo gūsį
praėjus šalia
galbūt net ne vėjo
galbūt sniego
kuris krito
jai iš blakstienų
ji barstė juo
įkaitusį taką
vasaros taką
žiemojant
savim
●
Dangus senas
(grafitis ant sienos)
Dangus senas
dar senesnis
už senėjimą –
raukšles ant žemės
išdžiovintus žodžius
aštrų kvapą nuvysti
drumzliną vandenį
fosilijų įspaudus
burnoje
Man regis senėju
man regis panašėju
į dangų
●
Tu sakei
jog apginsi
gimsim kartu
kai turėsim nebūti
Tu sakei
jog prabusim
krisim į naktį
išlikdami
Tu sakei
jog negalima
čiaupti lūpų
neprisilietus
Tu sakei
kad sakysi
žodžius tuos
ir anuos
Tu nutilai –
klausiu gal tai
buvo tik virpėjimas
oro
●
Tu gražiausias
kai miegi troleibuse
kai liečiu
tavo atspindį lange
(tau nežinant)
kai tyrinėju
tavo kampuotą veidą
lūpų raukšles
vokų prisiglaudimą
smakro duobutę
paliesti
kai sustojus išlipti
vis dar talpinu
kiekvieną tavojo
paveikslo lopinėlį
pavogus
iš troleibuso galeros
●
Ji vilkėjo
gyvatės oda
sėdėjo įsitempusi
lyg tykotų grobio
tuoj ji prasižios
ir iškiš virpantį liežuvį
šnypš bežodžiai
savąja oda
tuoj ji išsiners
ir taps žmogumi
kurį ką tik prarijo
●
Kiekvieną šeštadienį
čia gvazdikai vis keitė spalvas
čia neskambėjo muzika
bet girdėjosi šaldytuvo ūžesys
ir kasos aparato pyptelėjimai
užsakymai keitė vienas kitą
ir bandelių kvapą
lydėjo čeburekų poskonis
lankytojai skubėjo kramtyti
ir kavą ėmė išsinešti
ant sienų kabantys veidrodžiai
nespėjo atspindėti žmonių siluetų
kiekvienas durų varstymas
sudrebindavo vandenį vazoje
ir gvazdikai čia vis keitė spalvas
●
Visuotinės tvarkos darbuotojas
sulaiko bobutę
pardavinėjančią gėles
Gedimino prospekte
Man regis
ten būta
neužmirštuolių
