Eilės
kažkur
tiksliai nepamenu kada
išvydome atskilusį ledkalnį
(svarstėme –
ar jau žiema)
pajutau
kad esu
užšaldyta
neįžiūrėjau
nei tavo
nei rytmetinių gervių
siluetų
negalėjau įkvėpti
tarsi būčiau
netikra
(gervės pamačiusios užjuoktų)
Mariaus Samavičiaus nuotrauka
korporacija
katinas gainiojasi
antistresinį kamuoliuką
kurį parsinešiau paskutinę darbo dieną
klausdavau savęs
kokie karmos vėjai
mūsų spiečių atpūtė –
(visi radom prieglobstį:
filosofai, filologai, biologai…)
kondicionierius vėsino
troškimą ištrūkti į lauką
pro langą matėme kaip varnos
strakaliojo ant vamzdžių
lesė šokolado likučius nuo išmestų
vienkartinių šaukštelių
rytais žingsniuodama į darbą
jų žvitriose akutėse
įžvelgdavau talentą
suvokti kas yra naudinga
pati niekada nesugebėjau –
net kamuoliuką katinui atidaviau
aštrūs nagai į nerimą sminga
●
narvuose regiu
jaukius gyvūnus
užuodžiu jų šlapimą
visų nuostabai
mano išrinktasis – grifas
(išvaizdesnius palieku jų pačių narcisizmui)
kartais man prisisapnuodavo
įkalintųjų šlapimo ežeras
(mūsų žvilgsniai vis dar susitinka
kai regiu save praeinančią
parduotuvių vitrinose)
galvoju apie prieglaudas prigrūstas kačių
švytinčius žvilgsnių jonvabalius
ir plikos akies bejėgystę
nerandančios jų sielų
dar niekada nemačiau
tokio skaudančio gyvūno
protas
niekada nejautė
nematomų vabalų kojelių
vaikštinėjančių odos paviršiumi
neregėjo pražydusių aguonų lauko
įsitempusių drabužių ant pakabų
baimingai laukiančių lygintuvo prisilietimo
neįsivaizdavo kaip skauda
kai garai iš orkaitės trenkia į veidą
grasindami suskaldyti akinių stiklus
negirdėjo lūžtančio balso
prieš zirziančią minią
plastmasinių gėlių raudonio
priekaištaujančio apgavystei
griebiu knygą ir ištrinu karalių
komplikacija
kai padavei šiltą ranką
į tave pažvelgiau
piranijos akimis
(vilkėjai ožkos kailį
kvepiantį pienu)
į švarko atlapą
įsisegiau kobrą
ji atgijo ir išlenkė kūną
garbindama termobranduolines reakcijas
stebėjau karūną
kurią susimeistravai
iš kiškių uodegų
(žėrinti arogancija –
prigesęs nuolankumas)
kobra kirto
į apvalius piranijų akvariumus
iš jų gerklių pasipylė vanduo
pasinaudojusi sumaištimi
pasistačiau gynybinę sieną
prieš tai prakirtusi tavąją
su užsirietusiu ožio ragu
●
raudoni žiūronai
įsistebeilija į saulę:
jau gerokai
po vidurdienio
tarsi scena iš filmo
apie ateivių invaziją
persekioja šutra
imituoju žvejybą
srauni upė
plukdo mus
į atskiras galaktikas
iš tiesų
ateiviai – savi:
slidžiomis akimis
žvelgiame į atotrūkį
tarp vasaros ir ledynmečio
●
ruduo prasideda dar tada kai alsuoja karštis
groja pievos ir seilės burnoje virsta sirupu
įsivaizduoju virtuvę kurioje kalba radijas
kažkas pjausto ant palangės
išrikiuotas kriaušes verda džemą
apšviesti saulės platūs klubai
(jei būtų su drabužiais –
dar labiau išryškėtų formos)
neapsakomai daug laiko turėjo praeiti
kol nustojau klausytis dulksna apsivilkusios muzikos
it besotė rankioti išgalvotus trupinius
būčiau prisiminusi išskalbtas kvapnias užuolaidas
rudenėjančius vorus už lango
skaitytas knygas apie utopijas
bet negalėjau kalbėti:
žodžiai spruko nuo manęs
žvelgdami tuščiomis raidžių akytėmis
tavyje pradėjo plakti
skorpionų širdys kurių aš nepažinojau
tik spoksojau į pasirodančius gyvius
gretinau save su jais
vėliau pasislėpusi kriaušėje šlovinau Gamtą –
o žiema taip ir neatėjo
●
norėčiau kad gyventume iš naujo
atsargiai išsisegčiau auskarus
stebėtume baltą palangę slenkant popiečio debesims
svarstytume iš kur gauti vazų pertekliui gėlių
žinau kad žodžiai agresyviai iššieptų kiekvieną raidę
nežinau iš kur sušvistų išminties kaspinai
bet jie tikrai pasirodytų
tvirtai surišti ant mūsų kvailumo pakaušių
aš vis vien atpažįstu tave
kaip varlė žemės paviršių išlipusi į krantą
lyg atsitiktinai
margaspalvis žiedlapis kutena kaklą
(tereikėjo surasti
atspindį
jį užsinerti)
