Apie Orientą ir meilės laukimą

Mathias Énard. Kompasas. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2019. 432 p.

Turiu prisipažinti, kad myliu Rytus. Rytai – tai prarastas rojus, tai neišsipildžiusių troškimų oazė. Tai subtilių kvapų, gestų ir žvilgsnių erotinė atmosfera. Vieta, kur žmonės gyvena be streso ir moka tenkintis tuo, ką turi. Vieta, kur žmonės ramybę pasiekia medituodami, rūkydami opijų ar hašišą arba šokdami transinius šokius. Tačiau daugelis man ims prieštarauti tardami, kad tokie Rytai neegzistuoja, kad jie seniai išnyko arba išties Oriento niekada ir nebuvo. Tai pačių europiečių išradimas – ieškodami egzotinio Kito jie projektavo į jį visus savo neišsipildžiusius lūkesčius ir svajas. Mathiaso Énardʼo romanas „Kompasas“ yra toks meilės išpažinimas Orientui, jame susilieja pagrindinio herojaus Franco Riterio prisiminimai ir svajos apie meilę Artimiesiems Rytams ir jo gyvenimo moteriai Sarai. Francas ir Sara susitinka kaip du Oriento tyrinėtojai. Francas tyrinėja muzikinius Rytų ir Vakarų sąryšius, o Sara – literatūrines ir kultūrines Rytų ir Vakarų sampynas. Šių dviejų personažų tyrinėjimai atsiskleidžia daugybe intelektualinių nuorodų ir siužetų, parodančių, kaip glaudžiai Rytai ir Vakarai yra susiję. Muzikinės, literatūrinės ir kultūrinės įtakos negrįžtamai paveikė abi puses. Romane pateikiama daugybė muzikos, literatūros ir kultūros veikėjų pavyzdžių, kurie demonstruoja, kad Rytai nėra totaliai atskirti nuo Vakarų. Rytai ir Vakarai nėra vieni kitų atžvilgiu radikali kitybė.

Ši mintis man pačiam buvo kilusi ne kartą. Ją inspiravo pažintis su svetimomis kultūromis ir ypač gilinimasis į Azijos tautų menus. Skaitydamas įvairiomis kalbomis parašytą literatūrą, kontempliuodamas paveikslus, žiūrėdamas filmus išgyvendavau nuostabų estetinį patyrimą, kuris sugriaudavo visus barjerus ir veikė tiesiogiai, nepaisant visų kultūrinių skirtumų ir laiko distancijos. Geriausias pavyzdys – Wong Kar-wai filmai. Jie ne tik peržengia žanrinio kino ribas, bet ir sukuria bendražmogiško artumo įspūdį. Ko gero, neprilygstamas yra „Meilės laukimas“ (2000). Žiūrėdamas juos vis galvodavau, kaipgi čia išeina, kad, etnologų ir eksperimentinės filosofijos atstovų teigimu, kinai esą turėtų mąstyti ir jausti visiškai kitaip nei aš. Jų kalba ir psichologija esą skirtinga ir todėl jie neturi tokio moralės supratimo kaip europiečiai. Tai kaip čia atsitinka, kad šis menas yra toks paveikus ir artimas, o literatūriniai ar kino herojai išgyvena meilę ir ilgesį taip pat kaip aš. Ar čia menas sukuria tokią universalią ir visiems žmonėms suprantamą kalbą, ar tiesiog empiriniai etnologų ir moralės psichologų argumentai, akcentuojantys kultūrų skirtumus, remiasi iki galo neapmąstyta žmonijos universalumo idėja?

Romano pasakojimas yra įdomiai sukonstruotas kaip Franco Riterio, austrų muzikologo, bemiegę naktį išgyventas prisiminimų, sapnų ir svajonių mišinys. Francas yra pagrindinis pasakotojas, iš kurio asmeninės perspektyvos atsiskleidžia meilės istorija ir kelionių po Artimuosius Rytus – Stambulą, Damaską, Alepą, Palmyrą ir Teheraną – nuotykiai. Šios kelionės aprašomos iš dabarties laiko, kai politiniai įvykiai ir karas negrįžtamai pakeitę šių šalių ir ypač Sirijos peizažą. Pagrindinę pasakojimo tėkmę nuolatos papildo įvairūs įterpti pasakojimai, kuriuos pagrindinis personažas prisimena arba skaito laiškų pavidalu. (Tai man kiek priminė Roberto Bolaño romano „2666“ pasakojimo stilių, kur taip pat pateikiama daugybė įterptinių pasakojimų.) Vienas įdomiausių tokio įterptinio pasakojimo pavyzdžių romane yra Franco prisiminimas apie prasigėrusio persų literatūros žinovo profesoriaus Žilbero de Morgano meilės istoriją, kurią šis patyrė ikirevoliuciniame Teherane. Ši istorija trumpai perteikia ir Irane tvyrojusias nuotaikas islamiškosios revoliucijos metu. Tad romane aistros kupina erotiška kalba pasakojamos meilės istorijos kartu yra ir viltingos meilės Orientui išpažinimas.

Grįžtant prie personažų lūpomis išsakomų idėjų apie Rytų ir Vakarų sąryšius, reikia paminėti, kad autorius pats studijavo persų ir arabų kalbas ir yra ilgai gyvenęs Artimuosiuose Rytuose. Matyt, ši patirtis suteikia pasakojimui neprilygstamo žavumo. Miestai ir peizažai aprašomi pateikiant tokias detales, kad neįmanoma nepatikėti jų autentiškumu. Muzikinės, literatūrinės ir net kulinarinės nuorodos nėra atsitiktinės, jos leidžia skaitytojui tapti betarpišku istorijos dalyviu ir mėgautis kultūriniu pažinimu. Romanas šalia fikcinių personažų išgyvenimų pateikia daug dokumentinės medžiagos. Dokumentinio faktiškumo įspūdį sustiprina ir knygoje pateikiamos fotografijos bei kitos iliustracijos.

Romane, be meilės istorijos, kelionių aprašymo ir kultūrinės komparatyvistikos, yra ir tam tikras idėjinis lygmuo. Tai minėta diskusija su postkolonializmo ideologija. Personažai dažnai kalba apie postkolonijinės teorijos autoritetus Saidą, Bhabhą ir Spivak, kuriuos ironiškai vadina postkolonializmo šventąja trejybe. Polemizuojant su jų kaltinimais europietiškam imperializmui teigiama, kad reikia atsikratyti absurdiškos absoliutaus islamo kitoniškumo idėjos ir pripažinti ne tik kolonializmo siaubingą smurtingumą, bet ir visa tai, ką Europa skolinga Rytams. Galima teigti, kad personažų išsakomos mintys, jog Rytai ir Vakarai yra neatskiriami antipodai, kurie kaip du veidrodžiai žiūri viens į kitą, yra artimos ir pačiam autoriui. Tai liudija ne tik pateikiamos mintys, bet ir daugybė kultūrinių pavyzdžių: Fernando Pessoa atlikti Omaro Chajamo vertimai, Goethės, Mozarto, Rimbaud, Prousto, Nietzschės, Balzaco ir Flaubertʼo patirtos inspiruojančios įtakos, intriguojantis Annemarie Schwarzenbach gyvenimas, turkų kilmingųjų kaupiamos europietiškos modernizmo dailės kolekcijos arba liūdna Sadeko Hedajato, iraniečių rašytojo, vertėjo ir intelektualo, nusižudžiusio Paryžiuje, istorija.

Pagrindinės kritikos strėlės sminga į Saido suformuluotą orientalizmo teoriją, kurioje jis radikaliai supriešino Rytus ir Vakarus ir siekė parodyti, kad Vakarai išrado bei sukonstravo Rytus vien tik tam, kad juos pažemintų ir pasisavintų paneigdami jų kitybę. Aš ir pats mielai pritariu knygoje formuluojamai Saido radikalizmo kritikai, nes šio autoriaus antiimperialistinės formuluotės nepalieka vietos pozityviai kultūrinio užkrato, abipusio įsitraukimo ar idealo ieškojimo kitybėje analizei. Saidas kritikuodamas Vakarų imperializmą nereflektuoja savosios tarpinės pozicijos. Jis kaip vakarietišką išsilavinimą turintis rytietis užima poziciją tarp Vakarų ir Rytų ir gali kritiškai vertinti ir vienus, ir kitus. Kitaip sakant, jis savo pavyzdžiu rodo, kad galima būti „tarp kultūrų“, būnant vienos kultūros dalimi priklausyti kitai. Tačiau savo paties vertybinių nuostatų jis neapmąsto. Kita vertus, kai jis radikalizuoja Rytų ir Vakarų perskyrą, tai pats to nesuvokdamas tampa dominavimo ideologijos instrumentu. Šios demaskuojančios teorijos požiūriu, bet koks kultūrinis kito pažinimas tampa ideologiniu kito užkariavimu ir pavergimu. Saidas nepripažįsta Rytų kaip aktyvaus kultūrinių mainų subjekto. Jis pats to nesuvokdamas marginalizuoja Azijos kultūras ir nepelnytai jas nuvertina. Romane ne kartą nurodomi tokios pozicijos trūkumai. Pateikiu paties romano autoriaus formuluotes: „Sara pasakojo apie savo disertaciją, apie Hedajatą, apie Švarcenbach, apie savo mylimus personažus, apie tuos veidrodžius tarp Rytų ir Vakarų, kuriuos norėjo sudaužyti, kaip sakė, nenutraukdama pasivaikščiojimo. Išryškinti tos bendros šiuolaikiškumo konstrukcijos šakniastiebius. Parodyti, kad „rytiečiai“ nėra iš jos iškritę, atvirkščiai, dažnai jie būdavo jos įkvėpėjai, iniciatoriai, aktyvūs dalyviai; galiausiai parodyti, kad Saido teorijos prieš jo valią tapo vienu subtiliausių, kokių tik esama, dominavimo instrumentų: problema ne tai, ar Saidas teisus, ar klysta pateikdamas tokią orientalizmo viziją, problema – ta spraga, tas ontologinis įtrūkis, kuriam jo skaitytojai leido atsirasti tarp dominuojančių Vakarų ir dominuojamų Rytų, spraga, kuri, atsivėrusi toli už kolonijinio mokslo ribų, prisidėjo prie taip sukurto modelio realizavimo, a posteriori užbaigė dominavimo scenarijų, su kuriuo Saido mintis norėjo kovoti. Nors istorija galėjo būti perskaityta kitaip, tvirtino ji, parašyta visai kitaip, ja dalinantis ir išsaugant tęstinumą“ (p. 312).

Dabartiniai Azijos kultūros tyrinėjimai dažnai nekritiškai remiasi neokolonijinės teorijos principais ir akcentuodami svetimų kultūrų kitoniškumą uždaro jas į etninį getą. Teigiama, kad universalumas yra europiečių išradimas ir jis negali būti taikomas neeuropietiškoms kultūroms. Įvairūs psichologiniai, neurobiologiniai ar lingvistiniai skirtumai suvokiami kaip visa lemiantys. Mąstymas ir jausmai esą yra priklausomi nuo šių determinuojančių faktų. Romane ginama kita pozicija, kurią būtų galima sieti su humanizmo tradicija. Mathiaso Énardʼo požiūriu, reikia ne demonizuoti kitoniškumą, bet ieškoti jo savyje. Pažindami kitonišką svetimybę galime transformuoti patys save.