Aš ir maisto kultūrėlė

Anoniminių valgytojų susirinkime pradėčiau nuo prisipažinimo: aš – Lina. Labai mėgstu valgyti. Paskui pridurčiau, jog valgau tai, kas kruta, o jei kartais ne – bėdos nėra, pati pakrutinu. Naminiai kotletukai su puriausiais bulvių košės debesimis, švelniašonės bandelės marcipano viduriais, sekmadieninių blynų fiesta ir šventinis varškės tortas – visa byloja, kad šis gyvenimas yra skanus. Turėčiau prisipažinti, kad, deja, net toks ėdrus žmogus kaip aš kartą valgymo malonumo išsižadėjo. Nereikia detektyvo įgūdžių, kad įspėtum: tada man buvo maždaug penkiolika ir giminaičiui mestelėjus frazę, jog šios 50 kg kūną nešiojančios kojos galėtų labiau atitikti standartus, nusprendžiau – laikas susiimti. Nes labai norėjau būti graži. Net labiau nei soti. Tada kokį pusmetį beveik mečiau valgyti. Rezultatas – dingusios menstruacijos, kraujo kūnelių disfunkcija ir bendras išsekimas (jį medikai sėkmingai išgydė per porą mėnesių ligoninėje-sanatorijoje). Et, kokia kvailystė iš dabartinės trisdešimt trejų metų moters perspektyvos, nors, dievaži, nuėjau į kitą kraštutinumą – 80 kg nešiojančios kojelės jau senokai man šnabžda, kad jas gerokai užkniso tempti tokį balastą. Teisinuosi: viskas tik todėl, kad aš labai mėgstu valgyti. Bet čia šioks toks nuokrypis, nes, palikusi paauglystės dramas praeityje, anoniminių valgytojų susirinkime pasakyčiau ir kitą svarbų dalyką: nors labai mėgstu valgyti, švelniai tariant, nelabai mėgstu gaminti. Dabar madinga visų šaknų ieškoti vaikystėje – taigi, aš jau tikrai nesirengiu atsilikti. Mane labai ilgai augino močiutė, kuri kaip galėdama popino ir tausojo anūkėlę. O šioji, įnikusi į žaidimus su guminiais paršiukais (lėlių nemėgau ir sakiau, kad jos mušasi) ar įkritusi į knygą, nelabai veržėsi prie maisto gamybos ir namų ruošos. Senelė turėjo firminių patiekalų arsenalą – orkaitėje kepti gardutėlaičiai švilpikai, švelnaus skonio varškėtukai, sriuba su miltiniais leistinukais ir daržovių troškinys, kurį kažkodėl vadino „ježinka“. Visus šiuos gardumynus, kurie kartu gyvenusiam mano dėdei būdavo „užkanda ant vieno danties“, namų vyrija papildydavo lašinių ir svogūno duetu. Duodavo ir man, mažei. Turbūt todėl ir dabar nespjaunu į viliojantį šoninės gabalėlį.

Kaip supratote, nors valgyti mėgau, pati maisto gamyba visai nesidomėjau. Mokykloje per darbų pamokas, kuriose ypatinga malonė, teikiama už pavyzdingą elgesį, buvo leidimas iškepti pyragą, aš tirtėjau ir slėpiausi, nes, priešingai nei draugės, neturėjau nei įgūdžių, nei noro šeimininkauti. Dar ir dabar prisimenu vis apvalėjančias mokytojos akis, šiai pamačius, kokio storio žievę lupu nuo obuolio. Netgi tokios nesėkmės nepasėjo manyje smalsumo ir nenuginė išgauti iš močiutės valgio gaminimo paslapčių.

Kai sulaukiau penkiolikos, persikėliau gyventi pas mamą. Tada, po jau atskleisto kūdinimosi epizodo, sugrįžau, kaip sakoma, į trasą. Mama, kaip ir močiutė, gamino skaniai ir labai stebėjosi, jog neturiu jokių maisto ruošimo įgūdžių. Manau, mama, kad dėl to Tau reikėjo susirūpinti anksčiau. Labiausiai galvą kraipė patėvis, trečias mamos vyras, labai nerimaujantis, kad tokia nebuitiška ir nemokanti gaminti nesusirasiu sutuoktinio. Savaip pranašingi buvo jo žodžiai, mat nors esu ilgalaikėje partnerystėje, spaudo pase taip ir neįgijau. Na, betgi, kaip ten sakoma, gyvenimas – geriausias mokytojas. Pridėsiu, kad ir alkis. Mat mama ir patėvis metams emigravo į JAV. Man – septyniolika, įgūdžių tvarkytis vienai, tarp jų ir gaminti, – nulis. Savaitei tais laikais maistui turėjau apie 20 litų (išvykėliai atsiuntė kelis siuntinius su skanėstais, bet net ir tuometiniu protu supratau, kad šokoladas triskart per dieną – nekokia alternatyva). Taigi – aš, aš, aš… pradėjau gaminti. Tuo laiku namuose prieigos prie interneto neturėjau, o ir mintis ten ieškoti receptų man tuometinei nebūtų šovusi į galvą, kaip ir valgio gaminimo paslapčių naršyti knygose. Eksperimentavau savarankiškai, aišku, su labai linksmais kuriozais – kokius gerus penkis sykius kotletai iširo, o pirmą kartą keptas pyragas buvo tikras fiasko, nes nieko neišmaniau nei apie kepimo miltelius, nei apie puriai išplaktus kiaušinius. Degtukų skolinausi iš kaimyno, kaip dabar prisimenu, – jis man atidarė duris su chalatu ir keistai šnopuodamas. Matyt, gerokai sutrukdžiau. Nuo to laiko degtukų iš kaimynų nesiskolinu, o pyragus vėl pradėjau kepti tik prieš… kelis mėnesius. Taip aš, septyniolikmetė, per didžius vargus ir kančias išmokau pasigaminti kotletų, makaronų su pažadu ir išsivirti košės. Ir tai prilygo mano mažo pasaulio stebuklui. Vis dėlto pridirbau ir negerų dalykų, dėl kurių iki šiol gėda, – balkone supūdžiau tik su meilės trąšomis kaime tėčio užaugintas daržoves, nes, matyt, tingėjau su jomis „terliotis“. Kaip gražiai apsisuka ratas, kai pastojusi, vėliau virdama pirmąsias daržovių košes sūnui, jau pati tėčio prašydavau kaimiškų burokų, morkyčių ir kitų gėrybių.

Na, bet jei nuosekliau – po priverstinių didžiųjų mitybinių eksperimentų ėjo studijavimo metai: likau ištikima išmoktiems patiekalams – kotletams, makaronams ir naujiems atradimams – „Maximos“ mišrainėms. Gyvenau su keliomis kambario draugėmis, visos jos buvo puikios šeimininkės, gamino kūrybiškai ir, regis, noriai. Taigi, džiaugiausi vaišinama, o jei nieks nevaišina, irgi ne bėda – visada pamaitins geroji motulė „Maxima“.

Antras didžiausias mano ir maisto gaminimo santykių lūžis atėjo pačiu banaliausiu, bet kartu gražiausiu būdu – aš pastojau. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad pati, niekieno neverčiama, imsiu gaminti krabų mišraines, virti sriubas ir kad mano kotletai įgis bent jau bakalauro laipsnį. Atsimenu, kaip visa didžiapilvė tarkuoju tėčio atvežtus burokus, kaičiu sriubos puodą ir metu ten vaikystę primenančius šoninės bryzelius. Čepsėdavau iš nesumeluoto malonumo – man, nėščiai, nebuvo nieko gardžiau už pačios pasigamintą naminį valgį. Pyragas po anos nesėkmės vis dar buvo tabu, tačiau iš pirktinės gatavos tešlos… kepdavau bandeles su konservuotais abrikosais.

Bet, žinot, nėštumas trunka devynis mėnesius, o paskui atsiduri žmogus tyrelių pasaulyje. Prisipažinsiu, kad gerus metus menkai tesirūpinau šeimos mityba, nes įėjau į „triskart per dieną“ košelių ritmą ir eksperimentams laiko neskyriau.

Atskira mitybinė potemė – laikas, kai vaikui sukanka metai ir jis jau sėda prie bendro stalo. Tas metas buvo labai palankus mano menkiems maisto ruošimo įgūdžiams – jei gamini visiems, tikrai neįmantrausi. Sriubytė su kukulaičiais Nr. 1, sriubytė su kukulaičiais Nr. 2, sriubytė su vištos sparneliais ar kulšytėmis Nr. 3, sriubytė be mėsos Nr. 4 ir t. t. Visa laimė, kad didysis mitybos eksperimentatorius mūsų šeimoj yra vyras, o puodai ir virtuvės reikalai priklauso abiem… Kaip kitaip būčiau paragavusi triušienos troškinio su miltiniais kukuliais iš Jamie Oliverio receptų knygos, gaminto 4 valandas. Arba grybų ir kepenėlių troškinio. Arba krevečių su špinatais ir anakardžiais. Vyras gamina savaitgaliais, aš daugiau savaitės dienomis. Tenka pripažinti, kad mūsų savaitės dienų mityba truputį skurdi, mąstant apie išradingumą ir rafinuotumą. Verdu tas pačias įgrisusias sriubas, kepu tuos pačius jau dažniausiai nebeišyrančius kotletus, lašišą ir viščiuką, kimštą slyvomis bei kopūstais. Likučiai – makaronams, kurie mūsų šeimoje yra mitybinė alfa ir omega. Ir dar, nemeluosiu, visa laimė, kad yra dešrelės bei koldūnai, – kartą per savaitę ar dvi duodu šeimai, nesijausdama bloga gyvenimo drauge ir mama. Nes yra dienų lyg tyčia. Tokių, kurių vakarais pasirenki stalo žaidimą ar ilgesnį filmą nei įmantresnį patiekalą. Tokių, kai viskas mirtinai užknisa. Tokių, kai jauti, kad maistas, prie kurio ilgėliau prisiliesi, subyrės ir susmegs.

Man visada buvo įdomus dar vienas patarimas: jei tą kartą neturi noro gaminti ir negali įpūsti jokios meilės, geriau negamink. Gal ir išmintinga bei pagrįsta visokiais energijų tekėjimais ir kitais dvasiniais dalykais. Vis dėlto gyvenimas parodė, kad didelis noras gaminti man yra greičiau itin reta išimtis – nes jau būnu po dienos pavargusi, nes tai apskritai nėra mano hobis. Kartais gaminu kantriai, ir dėl savęs, ir dėl kito, kad nemistume du kartus per dieną jau minėtais koldūnais ir dešrelėmis, – pjaustau daržoves, neužkalbėdama karščiausios meilės mantromis. Visi namuose – gyvi, visi mylimi, visi, regis, sotūs. Ir netgi pamaitinti mano pirmą kartą iškeptu paprastu, bet gardžiu obuolių pyragu. Tikrai ne kas savaitę, bet išlauktos šventės – gardesnės, ar ne?

Visa šia mitybine epopėja linkiu drąsos pripažinti sau, kas tokie esame – ir maisto kultūros ar kultūrėlės požiūriu. Profai, chaltūrščikai, vidutiniokai – gerai visaip, jei tai tinka jums. Man labai patinka maisto fėja Beata, bet aš esu Lina. Galiu perimti geriausias patirtis su sąlyga, kad liks laiko tiesiog buvimui su savimi ir artimiausiais. Gaminkit ir, svarbiausia, gyvenkit.