Žiemos musės

 

Žiemos musės – kas tai?

Netvirtai ropinėjančios musės. Musės, kurios nesprunka priartinus prie jų pirštą. Musės, kurios, atrodo, negali skristi – bet staiga pakyla. Kur dingsta jų vasarinis maištingumas ir bjaurus vikrumas? Jų spalva dulsvai patamsėja, sparnuota jų krūtinė sudžiūva. Jų išpampęs nuo nešvarių vidurių pilvas sulysta it suglamžytas popierėlis. Sumenkusios, susigūžusios, mums net nepastebint jos rėplioja ant mūsų patalynės.

Žiemą ir pavasarį žmonės dažnai mato tokias muses. Tai – žiemos musės. Dabar aš rašau apsakymą apie jas, praeitą žiemą gyvenusias mano kambaryje.

 

1

 

Atėjus žiemai, pradėjau kaitintis saulėje. Karštųjų versmių viešbutėlis yra slėnyje, tad saulė čia šviečia neilgai. Šešėliai dengia tarpukalnes iki vėlyvo ryto. Tik apie dešimtą valandą pro mano langą pagaliau pradeda lietis žėrinti saulės šviesa, kurią lig tol gožė kalnai. Kai atvėręs langą pažiūriu aukštyn, slėnio dangus pilnas žvilgančių taškų – skraido sparvos ir vapsvos. Vienas po kito oru plaukia išpūsti it įtemptas lankas baltai švytintys voratinkliai. (Ant tų voratinklių sėdi mažutėlės fėjos! Tai – voriukai. Jie taip keliauja iš vienos slėnio pusės į kitą.) Vabzdžiai. Vabzdžiai. Nors jau prasidėjo žiema, jie tebeaudžia dangumi. Saulės šviesa ima spalvinti visžalių ąžuolų viršūnes. Bemat nuo tų viršūnių ima kilti tarsi balti garai. Gal tai šerkšnas tirpsta? Gal jis ištirpęs garuoja? Ne, ir tai – vabzdžiai. Sparnuotų vabzdžių spiečius it dulkių kamuolys. Dabar juos apšvietė saulė.

Iki pusės nuogas stoviu prie atdaro lango ir žiūriu į slėnio dangų, it įlanka pilną gyvybės. Ir tada pasirodo jos. Jos ateina nuo mano kambario lubų. Šešėlyje jos bejėgės, bet vos nusileidusios į saulės atokaitą atsigauna lyg atgimusios. Jos šiurpiai tupia ant mano blauzdų ir pakelia savo užpakalines kojeles it kasydamosi pažastis, trina priekines kojas vieną į kitą, o netrukus glebiai pakyla ir raizgiai skraido. Žiūrėdamas į jas skausmingai suprantu, kaip joms patinka saulė. Jos tebūna linksmos tik atokaitoje. Be to, kol lange būna šviesu, jos nė žingsnio nesitraukia iš ten, kur krinta šviesa. Iki saulėlydžio jos šėlsta per kambarį keliaujančiame saulės apšviestame plote. Jos kažkodėl mėgdžioja mane, ligonį, ir niekada nebando skristi į lauką, kur taip gyvai skraido sparvos ir vapsvos. Bet koks ryžtas gyventi! Saulės šviesoje jos nepamiršta poruotis. Jos, tikriausiai esančios visai netoli baigties!

Kaitindamasis saulėje kasdien matydavau jas šalia savęs. Dėl to, kad man buvo truputį smalsu ir jaučiausi joms kažkaip artimas, aš jų nemušiau. Taip pat nebuvo ir vorų, kurie vasarą energingai medžioja muses. Galima sakyti, kad joms nekėlė pavojaus jokie išoriniai priešai. Bet kasdien viena ar dvi jų žūdavo. Ne dėl ko kita, kaip dėl pieno butelių. Išgėręs pieną, palikdavau tuščią butelį saulės atokaitoje. Ir kasdien būtinai atsirasdavo musių, kurios, įropojusios į jį, nebegalėdavo išropoti. Pienuotos jos lipdavo vidine butelio puse, bet pakeliui bejėgiškai nukrisdavo. Aš kartais į jas žiūrėdavau ir kai tik pagalvodavau, kad musė jau tuoj kris, atrodydavo, ir musė pagalvodavo tą patį ir liaudavosi judėjusi. Ir, kaip visada, nukrisdavo. Žiūrėti į tai tikrai nebuvo nežiauru. Bet tam nuoboduly man nekildavo noro jų gelbėti. Kambarinė jas išnešdavo lauk. Aš net neįstengdavau uždengti tų tuščių butelių. Kitą dieną butelyje vėl būdavo musė ir vėl kartodavosi tas pats.

Jums prieš akis dabar tikriausiai iškyla musės ir vyras, besikaitinantis saulėje. Rašydamas apie kaitinimąsi saulėje, parašysiu ir apie kitą dalyką: apie vyrą, kuris, kaitindamasis saulėje, jos nekenčia.

Aš ten buvau jau antra žiema. Aš buvau tarp tų kalnų ne dėl to, kad man to norėjosi. Aš norėjau kuo greičiau grįžti į miestą. Norėjau grįžti, bet jau antra žiema buvau ten. Kad ir kiek laiko praėjo, manęs nepaliko mano nuovargis. Kaskart, kai galvodavau apie miestą, mano nuovargis piešdavo pilnas nevilties jo gatves. Tai niekada nesikeitė. Diena, kurią iš pradžių planavau grįžti į miestą, jau seniai praeityje, ir dabar jos nebeliko nė ženklo. Nors ir kaitinausi saulėje – ne, ypač tada, kai kaitinausi saulėje, – tegalvojau, kaip nekenčiu saulės. Saulės, kuri manęs tikriausiai neatgaivins. Ir kuri mane vilioja žavingomis gyvomis iliuzijomis. Ak, mano saulė. Man ji kėlė irzulį it kvaila meilė. Kailiniai mane slėgė it tramdomieji marškiniai. Lyg agonijoje kenčiantis beprotis aš aistringai norėjau juos suplėšyti ir išeiti į žvarbią laisvę, kuri tikriausiai mane pražudytų.

Iš tiesų taip jaučiausi dėl to, kad kaitinantis saulėje fiziškai keitėsi mano kūnas: juo gyviau tekėjo kraujas, ir dėl to prarado jautrumą mano smegenys. Malonus jausmas, kuris lengvina aštrų liūdesį, šildo ir džiugina širdį, tuo pat metu yra sunkus ir nemalonus. Pasikaitinus saulėje, tas nemalonus jausmas įveikia ligonį neapsakomu nihilistiniu nuovargiu. Gal iš bjaurėjimosi tuo jausmu ir kilo mano neapykanta.

Bet tą neapykantą taip pat formavo ir tai, kaip saulė keitė vaizdą man prieš akis.

Kai paskutinįkart buvau mieste, – tai buvo netrukus po žiemos saulėgrįžio, – man buvo be galo sunku skirtis su saulės šviesa, kas dieną nykstančia iš peizažo, matomo pro mano langą. Su lyg rašalas išsiliejančiu apgailestavimu ir irzuliu žiūrėdavau į ilgėjančius šešėlius. Genamas sielvartingo noro stebėti saulėlydį, paskubomis klaidžiodavau gatvėmis, mėgindamas jį pamatyti. Dabar jau nebejaučiu to ilgesio. Neneigiu saulėto peizažo simbolizuojamos laimės. Ta laimė dabar mane žeidžia. Aš jos nekenčiu.

Kitoje slėnio pusėje kalno šlaitą dengia kriptomerijų giraitė. Žiūrėdamas į ją, visada jaučiau saulės spindulių apgaulingumą. Dieną, saulės šviesoje, atrodo, kad tai – tik netvarkingas medžių viršūnių sangrūdis. Bet po pietų, kai tą šviesą pakeičia dangaus atspindimi spinduliai, atsiranda aiškus skirtumas tarp arčiau ir toliau esančių medžių. Pasimato nepažeidžiamas karališkas kiekvieno medžio orumas, jie stovi tankūs ir tylūs. Ir aš imu įsivaizduoti ten, tarp kriptomerijų viršūnių, esantį plotą, kurio dienos metu nejausdavau. Slėnyje auga ir kiti visžaliai medžiai – visžaliai ąžuolai, kaštainiai – bei vienas lapus numetęs medis, ant nuogų šakų keliantis ryškiai raudonus vaisius. Ta spalva dienos metu atrodo pavargusi, lyg baltai miltuota. Bet vakare ji aštri, šviežia, ir neįmanoma nuo jos atitraukti akių. Iš esmės nėra taip, kad kiekvienas daiktas turi sau būdingą spalvą. Tad nesakau, kad tai – apgaulė. Bet tiesioginiai saulės spinduliai yra šališki: jie išplėšia spalvą iš teisingos aplinkinių spalvų gradacijos. Ir ne tik tai. Dar yra visiškas atspindys. Palyginus su saulės apšviestais paviršiais, šešėliai atrodo tarsi tamsa. Kokia drumzlina įvairovė. Visa tai sukuria saulės apšviestą peizažą. Tai atpalaiduoja jausmus, bukina nervus, klaidina protą. Tai – jų simbolizuojama laimė. Tikriausiai šio pasaulio laimė negali be to egzistuoti.

Aš, priešingai nei seniau, pradėjau laukti vakaro, kai slėnis nugrimzta į vėsumą, kai didingai valdo tik trumpam tepasirodanti prieblanda. Kai nuo žemės paviršiaus pasitraukia saulė, iš dangaus krintančiuose šviesos atspindžiuose ant kelio baltai žvilga balos. Nors toje šviesoje žmogus nebūtinai laimingas, tas peizažas giedrino man akis ir skaidrino širdį.

„Banali saulės šviesa! Dink kuo greičiau. Kiek meilės tu beskirtum šiam peizažui, kiek begaivintum žiemos muses, manęs tu neapmulkinsi. Man nusispjauti ant tavo garbintojų plenerininkų. Kai kitąkart susitiksiu su savo gydytoju, aš jam pasiskųsiu.“

Saulėje mano neapykanta auga. Bet koks ryžtas gyventi. Saulės atokaitoje jos nesiliaudamos džiaugiasi. Net patekusios į butelį jos nesustodamos lipa viršun ir krinta, lipa ir krinta.

Netrukus saulė ima blankti. Ji slepiasi už aukštų kaštainių. Tiesioginiai saulės spinduliai menksta ir abejingai išsisklaido. Ir musių, ir mano blauzdų šešėliams tai suteikia paslaptingo ryškumo. Aš apsivelku žieminiu kimono ir uždarau langą.

Po pietų skaitydavau. Jos ir vėl nesitraukdavo nuo manęs. Jos lįsdavo prie mano skaitomos knygos ir patekdavo tarp verčiamų lapų. Jos buvo tokios lėtos. Ir ne tik lėtos – po plonyčiu knygos lapu jos apvirsdavo aukštyn kojomis ir spurdėdavo tarsi patekusios po rąstu. Man nesinorėjo jų užmušti. Tad tokiais momentais ir ypač kai valgydavau, man kaip tik trukdydavo jų silpnumas. Kai jos mėgindavo tūpti ant mano maisto, turėdavau kuo lėčiau judinti valgomąsias lazdeles jas baidydamas. Kitaip kildavo pavojus, kad šlykščiai sutraiškysiu jas lazdelių galiukais. Bet vis tiek kai kurios musės, atsitrenkusios į lazdeles, įkrisdavo į sriubą.

Galiausiai matydavau jas naktį, guldamas į lovą. Jos visos tupėdavo ant lubų. Atrodydavo negyvos, prilipusios prie lubų ir sustingusios. Galvojant apie tai, kaip tos menkos musės dūko saulės šviesoje, atrodydavo, kad tai būta nugaišusių ir paskui atsigavusių musių linksminimosi. Kartais musės pastimpa ir, po keleto dienų sudžiūvus jų viduriams, voliojasi dulkėse – atrodė, kad tai tokios musės buvo atgimusios ir kaip niekur nieko skraidė. Žiūrint į jas, nebuvo keista įsivaizduoti, kad tokie dalykai iš tiesų kartais atsitinka. Bet dabar jos nejudėdamos tupi ant lubų. Atrodo, kad jos tikrai nebegyvos.

Kai prieš miegą iš lovos žiūrėdavau į jas it į kokią haliucinaciją, į mano krūtinę skverbdavosi nakties vienatvė. Kartais būdavau vienintelis svečias tame nykaus žiemos slėnio viešbutyje. Visuose kambariuose užgesinta šviesa. Kuo vėlesnė valanda, tuo stipresnis jausmas, kad esu apsistojęs griuvėsiuose. Toje vienišoje vizijoje bauginamai aiškiai matau vieną vaizdą. Tai – nakties gilumoje jūra kvepianti vonia, kupina skaidraus karšto vandens. Ta vizija dar labiau sustiprina jausmą, kad esu griuvėsiuose. Taip jaučiuosi vėlai naktį, stebėdamas jas, tupinčias ant lubų. Širdis skleidžiasi į naktį. Vienintelis kambarys, kuriame kažkas budi, – mano kambarys. Grįžtu į vienatvę, į kambarį, kuriame jos tupi ant lubų nejudėdamos, tarsi negyvos.

Krosnelėje silpsta ugnis, ir aprasojęs lango stiklas viršuje ima džiūti. Aš matau, kaip ten randasi melancholiški raštai, panašūs į žuvų ikrus. Pirmą žiemą nuo lango garuojanti rasa nepastebimai sukūrė tuos raštus. Nišos kampe stovi keletas apdulkusių tuščių vaistų buteliukų. Koks nuobodulys, koks neryžtingumas. Galbūt dėl mano depresijos čia gyvena žiemos musės – kituose kambariuose jų tikriausiai nėra. Kada gi pagaliau tai baigsis?

Kai galvodavau apie tokius dalykus, mane visada kankindavo nemiga. Negalėdamas užmigti įsivaizduoju karinio laivo išvykimo ceremoniją. Paskui galvoju apie Oguros kalno šimto poetų šimtą eilių – prisimenu eilėraštį po eilėraščio ir galvoju apie jų reikšmę. Galiausiai įsivaizduoju kuo žiauresnius savižudybės būdus, tomis viena po kitos plaukiančiomis mintimis kviesdamas miegą. Tuščiame slėnyje esančio viešbučio kambaryje. Kambaryje, ant kurio lubų prilipusios tupi jos, nejudėdamos, tarsi negyvos.

 

2

 

Tą dieną buvo saulėta ir šilta. Po pietų nuėjau į kaimo paštą išsiųsti laiško. Aš pavargau. Kai grįždamas leidausi į slėnį, iki mano viešbutėlio reikėjo eiti dar keletą kvartalų, ir man tai buvo pernelyg sunku. Pro šalį kaip tik važiavo keleivinis autobusas. Jį pamatęs staiga pakėliau ranką. Ir ėmiau ir įlipau į jį.

Tas autobusas kai kuriomis savo ypatybėmis skyrėsi nuo kitų to kaimo gatvėmis riedančių savo brolių. Visų po jo stogu tamsoje sėdinčių keleivių akys buvo vienodai nukreiptos pirmyn, o ant jo purvasaugio ir laiptelių buvo kalnai kanapinėmis virvėmis pririštų ryšulių – iš tam tikro jo išdidumo buvo aišku kaip dieną, kad jis dabar aukštyn žemyn keliaus 11 ri* kalnų perėjomis link uosto pusiasalio pietinėje pusėje. Tai į tokį autobusą aš įlipau. Koks netinkamas aš keleivis. Aš tesu žmogus, kuris, nuėjęs iki kaimo pašto, pavargo.

Saulė jau leidosi. Apie nieką negalvojau. Tebuvo malonus autobuso svyravimas, lengvinantis mano nuovargį. Buvo tas dienos metas, kai kaimo žmonės grįžta iš kalnų su nešuliais ant nugaros, ir kai jie traukėsi autobusui iš kelio, mačiau ne vieną pažįstamą veidą. Mane vis labiau domino valios neryžtingumas. Mano nuovargį pamažu keitė kažkas kita. Netrukus jau nebebuvo matyti kaimo gyventojų. Dabar važiavom per mišką. Leidosi saulė. Slėnio garsai nutolo. Už lango driekėsi senų kriptomerijų kolonada. Jaučiau šaltą kalnų orą. Tarsi raganos šluota autobusas nešė mane į aukštą dangų. Kurgi jis važiavo? Už kalnų perėjos tunelio jau buvo pietinė pusiasalio dalis. Ir iki mano kaimo, ir iki kaimyninių karštųjų versmių dabar buvo tas pats atstumas – trys ri nuokalne. Čia pagaliau sustabdžiau autobusą. Ir išlipau į kalnų prieblandą. Dėl ko? Mano nuovargis žinojo dėl ko. Aš išmečiau save, netikėlį, nuošaliuose kalnuose – ir man norėjosi su pasitenkinimu iš savęs juoktis.

Keletą kartų mane nustebino iš po kojų purptelėjęs kėkštas. Kelias ėjo aplink ūksmėtą tarpeklį, ir kiek beėjau, neatsivėrė joks tolimesnis vaizdas. Mano širdis buvo kupina nerimo, kad netrukus sutems. Vėl ir vėl pabaidžiau kėkštus, ir jie, skrydyje liesdami lapus numetusių skirpstulų ir ąžuolų šakas, iš arti man atrodė dideli ir grėsmingi.

Pagaliau pasirodė slėnis. Tolimas slėnis, tankiai it ląstelėmis apaugęs kriptomerijomis! Ir koks tas slėnis buvo milžiniškas. Miglotoje tolumoje krito mažutėliai kriokliai – be garso, nejudėdami. Svaiginančiam slėnio dugne baltuma driekėsi iš rąstų suręsta tuščia medienos transportavimo trasa. Saulė ką tik nusileido už kalnų keterų kitoje slėnio pusėje. Dabar slėnis buvo tylus, lyg užlietas vandeniu. Jokio judesio, jokio garso. Dėl tos tylos slėnis buvo dar panašesnis į sapną.

„Kaip įspūdingai bejėgiška būtų sėdėti čia lig saulėlydžio, – pamaniau. – Viešbutyje manęs kaip niekur nieko laukia vakarienė. O aš net nežinau, kur praleisiu šią naktį.“

Pagalvojau apie paliktą liūdną savo kambarį. Ten mane kas vakarą kankino karščiavimas. Susisupęs į kimono gulėdavau lovoje. Vis tiek šalta. Rudens pradžioje, krečiamas šalčio, vėl ir vėl įsivaizduodavau vonią. „Kaip gera būtų mirkti vonioje.“ Aš mintyse leidžiuosi laiptais ir einu į vonios kambarį. Bet toje vizijoje niekada nenusivelku drabužių. Su drabužiais įlipu į vonią. Mano kūnas į nieką nesiremia. Aš grimztu ir lyg skenduolis atsigulu ant vonios dugno. Aš visada tai įsivaizduoju. Ir, gulėdamas lovoje, laukiu, kol atslūgs mane lyg potvynis užliejęs šaltis.

Aplinkui darėsi vis tamsiau. Nusileidus saulei, likusi šviesa buvo panaši į vandenį, ir giedrame danguje pasirodė šviesios žvaigždės. Paraudo mano šaltuose pirštuose smilkstančios cigaretės nuodėgulis. Erdvioje aplinkumoje ta ugnies spalva buvo labai vieniša. Temstančiame slėnyje nebuvo matyti jokios kitos šviesos, tik ta cigaretė. Šaltis vis labiau skverbėsi į mano kūną. Sušalau giliai, net ir ten, kur paprastai nepasiekia lauko oras, ir man visiškai nebepadėjo nė tai, kad slėpiau rankas užantyje. Bet tamsa ir šaltis pamažu ėmė teikti man drąsos. Ir dabar jau ketinau eiti tris ri iki kitų karštųjų versmių. Kažkas panašaus į negailestingą neviltį pasivijo mane ir gimdė mano širdyje žiaurų troškimą. Kai tas troškimas pakeitė nuovargį ir nuobodulį, negalėjau jam nepasiduoti. Aplinkui visiškai sutemo, ir kai pagaliau atsistojau, mane buvo apėmęs visai kitoks jausmas nei tada, kai dar buvo šviesu.

Tamsoje žengiau supamas ledinio kalnų oro. Mano kūnas nė kiek nesušilo. Bet kartais mano skruostus lengvai glostė oras. Ir pradžių maniau, jog tai dėl to, kad karščiavau ar kad mano kūnas taip reagavo į ypatingą šaltį. Bet beeidamas supratau, kad ant kelio dar buvo išlikę vidudienio saulės sušildytų plotų. Ir man pradėjo atrodyti, kad ledinėje tamsoje aiškiai matau saulės šviesą. Man buvo keista būti tamsoje, kur nesimatė nė vieno žiburio. Ir tada patikėjau, kad tik uždegęs šviesą, tik šviesoje civilizuotas žmogus supranta, kas yra naktis. Nors buvo visiškai tamsu, man atrodė, kad viskas taip pat kaip ir dienos metu. Žvaigždėtas dangus buvo sodriai mėlynas. Aš ėjau atpažindamas kelią, visai taip pat, kaip žmonės eina dieną. Ant kelio išlikę dienos šilumos likučiai dar labiau stiprino tą jausmą.

Staiga man už nugaros pasigirdo garsas, panašus į vėją. Ant kelio pasiliejusioje šviesoje nuo žvirgždo, lyg nuo dantų, krito šešėliai. Tai buvo automobilis – aš nuo jo pasitraukiau, ir jis pravažiavo, nekreipdamas į mane dėmesio. Kurį laiką stovėjau išsiblaškęs. Netrukus automobilis pasirodė posūkyje už tarpeklio. Bet atrodė, kad tai ne automobilis važiuoja, o didžiulė tamsa su priekyje pritaisytais žibintais skuba pirmyn. Kai tai išnyko kaip sapnas, mane vėl supo šalta tamsa, ir aš, išalkęs, pilnas tamsios aistros, ėjau keliu.

„Kaip apmaudu ir beviltiška. Aš žingsniuoju likimo apibrėžtam plote. Tai – natūrali mano širdies būsena, ir manęs nebeapgaudinėja saulės šviesa. Mano nervai įtempti tamsoje, ir aš jaučiu ryžtingą valią. Ir man nuo to labai gera. Į nuosprendį panaši tamsa, odą veriantis žiaurus šaltis. Būtent čia mano nuovargis maloniai įsitempia, ir aš jaučiu naują drebulį. Eik. Eik. Eik, kol visai išseksi.“

Aš save žiauriai raginau. Eik. Eik. Eik, kol prieisi galą.

Vėlai tą naktį pavargęs stovėjau pietinėje pusiasalio pusėje, priešais uosto prieplauką. Aš buvau išgėręs. Bet mano širdis tebebuvo prislėgta, ir aš nė kiek neapgirtau.

Stipriai kvepėjo jūros vandeniu ir dar tvyrojo tirštas dervos bei alyvos kvapas. Švartavimo virvės girgždėjo, tarsi laivai pro miegus kvėpuotų, ir virš tamsaus vandens paviršiaus tarsi lopšinė buvo girdėti tylus į laivų šonus besidaužančių bangų tekšėjimas.

– Kur jis? – tylų kranto orą vėl ir vėl perplėšė viliojantis moters krante balsas.

Iš šimtatonio garlaivio, kuriame miegūstai degė blanki šviesa, kažkas kažką jai atsakė neaiškiu rimtu bosu.

– Ar jo nėra?

Tikriausiai tai būta moters, kuri tame uoste siūlydavosi jūreiviams. Bandžiau išgirsti, ką jai atsakė tas žemas balsas, nors ir kalbėjo ne su manimi, bet ir vėl tegirdėjau neaiškius aštrius žodžius, o moteris galiausiai pasidavė ir nuėjo.

Žiūrėdamas į tylų miegantį uostą galvojau apie šitą permainingą naktį. Galvojau apie tai, kaip, – nors atrodė, kad jau seniai buvau nuėjęs tris ri, – kalnų kelias niekaip nesibaigė, apie tai, kaip slėnyje pasirodė elektrinė; kaip paskui slėnio dugne mačiau kelis žibintus nešančius žmones, kurie nakties tyloje tarpusavyje sveikinosi, ir aš maniau, kad tai turbūt kaimiečiai ėjo į karštąsias versmes, tad tos versmės jau turėtų būti netoliese, ir man pasidarė drąsiau, bet tas mano spėjimas buvo visiškai klaidingas; kaip, pagaliau pasiekęs karštąsias versmes, vietinių gyventojų pilnoje bendroje vonioje šildydamas savo sušalusias ir pavargusias galūnes jaučiau keistą palengvėjimą – iš tiesų tą vakarą man tiek daug, vienam vakarui per daug visko nutiko. Ir tai dar buvo ne viskas. Kai pagaliau pasisotinau ir susivokiau, neišsipildęs žiaurus troškimas vertė mane bemat vėl leistis į nakties kelią. Su nerimu kažko tikėdamasis negalėjau neiti į gretimas, už dviejų ri esančias, karštąsias versmes, kurių net pavadinimo lig tol nebuvau girdėjęs. Eidamas ten galiausiai pasiklydau, ir kai sumišęs gūžiausi tamsoje, pro mane pravažiavo vėlyvas automobilis ir aš šūktelėjau ir pagaliau jį sustabdžiau, ir, pakeitęs savo planus, atvykau į šį uostą. Kur aš paskui ėjau? Tarsi vedamas kažkokios uoslės atėjau į gatvę prie kanalo, kur rikiavosi viešnamiai. Būrelis jūreivių žingsniavo svirduliuodami, it apaugę dumbliais, ir erzino baltai nusipudravusią moterį. Du kartus perėjau ta gatve ir galiausiai įsėlinau pro vienas duris. Liejau karštą sakę į pavargusį savo kūną. Bet neapgirtau. Mano taurelės pripildyti atėjusios moterys man pasakojo apie sairas žvejojančius laivus. Tos moterys buvo sveikos ir stiprios tarsi tų laivų žvejai. Viena iš jų siūlėsi miegoti su manimi. Aš sumokėjau jai ir, paklausęs, kur yra uostas, ėmiau ir išėjau lauk.

Stebėdamas netoliese besisukančio švyturio lėtai mirksinčią šviesą jaučiau ilgos tarsi iliustruoto popieriaus ritinys nakties pabaigą. Girdėjau, kaip lietėsi laivų bortai, kaip tempėsi švartavimo virvės, mačiau miegūstus laivų žibintus – aplinkui buvo tamsu ir tylu, ir nuo viso to aš buvau švelniai sentimentalus. Galėjau ieškoti kur nakvynės arba grįžti pas tą moterį – šiaip ar taip, mano neapykantos kupina grubi širdis išseko šio uosto krantinėje. Aš ilgai ten stovėjau. Žiūrėjau į tylios jūros tamsą, kol mane apėmė bjaurus į miegūstumą panašus jausmas.

Tose karštosiose versmėse netoli nuo uosto praleidau tris dienas, vis atidėliodamas grįžimą. Šviesios pietų jūros spalvos ir kvapai man atrodė kažkokie šiurkštūs. O vulgarus ir dulsvas laukų peizažas man bemat nusibodo. Supratau, kad nejučiomis jau buvau pripratęs prie mano kaimo slėnių ir kalnų, kuriuose nėra kur pailsėti širdžiai, kuriuose nėra ramios vilties. Ir po trijų dienų grįžau į kaimą, kad vėl uždaryčiau savo širdį.

 

 

3

 

Keletą dienų man teko gulėti lovoje dėl pablogėjusios sveikatos. Šiaip nejaučiau jokio ypatingo apgailestavimo ir tegalvojau, kad tai išgirdę mano pažįstami nuliūstų ir įsižeistų.

Staiga vieną dieną pastebėjau, kad mano kambaryje nebėra nė vienos musės. Tai mane gerokai nustebino. Galvojau apie tai. Turbūt man nesant niekas neatidarė lango ir neįleido šviesos, neuždegė ugnies ir nesušildė kambario, ir jos nugaišo nuo šalčio. Tai buvo tikėtina. Mano tylaus gyvenimo atlaikos buvo sąlyga, kurios reikėjo, kad jos liktų gyvos. Ir kol aš, pabėgęs iš savo niūkaus kambario, kankinau save, jos iš tiesų žuvo nuo šalčio ir bado. Kurį laiką man dėl to buvo liūdna. Ne todėl, kad man būtų buvę skaudu dėl jų žūties, o todėl, kad man pasirodė, jog ir aš priklausau nuo kažkokios kaprizingos sąlygos, dėl kurios gyvenu ir kuri kada nors mane pražudys. Man atrodė, kad pamačiau plačią tos būtybės nugarą. Tai buvo nauja, mano savigarbą žeidžianti vizija. Ir dėl tos vizijos pajutau, kad mano gyvenime vis gausėja tamsos.

 

[1928]

 

Iš japonų kalbos vertė Rima Torres

 * Ri – Japonijos tradicinis ilgio matavimo vienetas, apie 3,9 km (vert.).