Taip gyvuoja atmintis
Mes prisimename, kad prosenelis dalyvavo šio pastato statybose. Penkiasdešimt trečiaisiais pasibaigęs teroras atitolo per saugų atstumą, o Chruščiovo slaptai pasakytos kalbos nuotrupos jau keletą metų aidu sklido tarp ankštose virtuvėse susirinkusių vyrų. Jis pagaliau galėjo gauti padoresnį darbą, nes iki tol buvo ideologinis priešas. Kai Vilnius dar buvo lenkiškas, prosenelis tarnavo caro kariuomenėje, o pilietinio karo metu kovojo Piotro Vrangelio padalinyje prieš raudonarmiečius. Nors niekada nėjo aukštų pareigų, paprasto leitenanto antpečių užteko tam, kad į tris šeimos kartas būtų žvelgiama su panieka ir nepasitikėjimu. Iki šiol niekam neaišku, kaip jis iš viso sugebėjo išlikti gyvas. Savo kaltę dalinai atpirko Antrojo pasaulinio karo metu prisidėjęs prie Baltarusijoje sabotažus rengiančių partizanų. Mes prisimename, kaip įprastai vasarišką darbo dieną, kol aplinkui žemę kasė nuo prakaito blizgantys kūnai, jo teodolito lęšyje žaidė saulės zuikučiai. Kažkada seniai, dar prieš karą, Paryžiuje jis studijavo geodezijos pagrindus, senatvėje juos pagaliau vėl galėjo prisiminti. Tiek antpečiai, tiek teodolitas galiausiai tapo šeimos relikvija. Nepaisant visų negandų, jis niekada nebuvo linkęs skųstis likimu ir tiesiog bandė pramaitinti šeimą ir išgyventi pats. Visiems mums ši istorija kėlė pasididžiavimą, ir dar ne kartą šio kalno papėdėje girdėsime apie prosenelį, dalyvavusį šio pastato statybose.
Mes prisimename, kaip jo sūnus, mūsų senelis, dirbęs stoties taksi parke, ramiomis naktimis atvažiuodavo čia pavakarieniauti ir atsigerti beveik atšalusios arbatos. Jis šalinosi daugelio taksi vairuotojų, su kuriais negalėjo rasti bendros kalbos. Jam visada atrodė, kad padorus žmogus, nebent jį iš vėžių išmuštų nekasdienė buitinė situacija, niekada nesikeiks. Atsisėdęs ant baltos volgos kapoto ir kramtydamas sumuštinius su dešra jis susimąstęs žvelgdavo į tolį. Nuo profsojuzo automobilių stovėjimo aikštelės ryškėjo naujai pastatytų gyvenamųjų rajonų kontūrai, blankiai žadantys šviesesnį rytojų. Stebėdamas juos, senelis svajojo vieną dieną iš pavojingo Antokalio, kur prieš vos keletą dešimtmečių pastatyti namai jau buvo pradėję byrėti, persikelti į naują mikrorajoną. Labiausiai jis norėjo parūpinti geresnį gyvenimą savo paaugliui sūnui, mūsų tėvui. Turbūt kaip ir aplinkui slampinėjančios jaunos poros, jis taip pat leis laiką ant šio kalno, nes tokią vėlyvą valandą daugiau nelieka kur nueiti. Mes prisimename, kaip galiausiai visus apmąstymus vainikuodavo nenuginčijama išvada, kad gyventi pagaliau tapo saugu ir gera. O tada iš kultūrnamio išeidavo susivėlinęs biurokratas, likęs padirbėti neapmokamų viršvalandžių. Abu susėsdavo į mašiną, senelis išjungdavo geltonai šviečiantį šachmatinį plafoną ir ramiai nuspaudęs greičio pedalą nukreipdavo automobilį žemyn, į miegantį senojo Vilniaus centrą. Keletą akimirkų trunkančią nejaukią tylą jis visada nutraukdavo vis tais pačiais žodžiais: a znajete, moi otec strojil dom profsojuzov…
Mes prisimename, kad jo sūnus, mūsų tėvas, čia pirmą kartą paragavo markių ir laisvės skonio. Rūmuose buvo rengiami pirmieji reivo tūsai. Apsilankymas tokiame vakarėlyje prilygo simboliniam išstojimui iš visada tvarkingai apsirengusių ir patikimai atrodančių pionierių gretų, todėl dabar čia slampinėjančius jaunuolius mūsų senelis vadino bezdelnikais ir tunijacais. O tėvas negalėjo nesilankyti naujai atsivėrusiose erdvėse. Mūsų kūnai iki šiol prisimena, kaip greitai pradėjo daužytis širdis, kai jis pirmą kartą išgirdo iš Vakarų atkeliavusią alternatyvią elektroninę muziką. Tai buvo ne visur girdimas fufliakas kaip „depešai“ ar „petšopai“ ir ne juos kopijuojantys rusai „Technologija“. Dabar jau buvo neįmanoma ignoruoti pastarųjų pigiai skambančių sintezatorių ir kvailų dainų žodžių: nažmi na knopku, polučeš rezultat. Čia jis sužinojo, kad popsas yra šūdas, o undergroundas veža. Kad tai, ką jis įsideda į burną, yra ne narkotikai, o tik mindbenderiai. Čia jis taip pat susipažino su mūsų mama. Kelintame tūse tai nutiko, mes jau negalime prisiminti, nes visi jie susilydė į vieną spalvotą tripą. Atsiminimuose išliko tik vienas patikimas faktas – jie momentaliai pajuto abipusę simpatiją, nors mama ir sakė, kad tėvas iš pradžių jai kėlė nekalto ir nepatyrusio berniuko įspūdį. Nežinodamas, kaip padaryti įspūdį, jis jai papasakojo apie mūsų prosenelį, dalyvavusį šio pastato statybose. Dėl abejotinų aplinkybių, kuriomis jie pirmą kartą susitiko, jie mums visada meluodavo, jog susipažino kolūkyje per subotniką.
Mes prisimename, kaip aš, mano tėvo sūnus, čia švenčiau Naujuosius metus. Byrantys rūmai jau keletą metų buvo apjuosti tvora, ir niekas tiksliai nežinojo, kokio likimo sulauks čia įsikūręs roko klubas „Metro“. Vieni kalbėjo apie kapitalinį remontą, o kiti kartojo gandus, kad pastatas bus nugriautas. Mano tėvas jau buvo palikęs šeimą, o aš, kaip visada, gėriau tiek daug, kad negirdėjau paskutinių grojančių grupių. Mes prisimename, kad merginą, su kuria tuo metu leisdavau dienas, bandė pakabinti čia taip pat dažnai besilankantis skinas. Jis mandagiai paklausė jos, kaip jai sekasi, o atsakiusi ji padarė tą patį. Jis suvapėjo kažką apie tai, kad pastaruoju metu jam nelabai, nes neseniai muštynėse gavo plaktuku per galvą. Aš stovėjau šalia, tyliai siurbiau alų ir bandžiau ko nors neleptelėti savo rusišku akcentu. Iki dvyliktos beveik niekas neišgyveno. Koncertui pasibaigus, klube buvo paleista sena muzika, atrodo, kažkas iš „petšopų“. Ant visų klube esančių sofų, suoliukų ir krėslų gulėjo nulūžusių metalistų ir rokerių kūnai. Visose įmanomose pakampėse kažkas buvo privėmęs. Lauke paskutinėmis cigaretėmis dalinosi dar kol kas pastovintys ant kojų. Nežinodamas, ką pasakyti merginai, aš ištariau: šiaip man pochui, bet mano prosenelis statė šį pastatą. Turbūt tuo metu svajojau, kad visada išliksiu toks ciniškas, jaunas ir girtas.
Mes prisimename ir negalime pamiršti. Profsąjungų rūmų jau nebėra, bet mes vis tiek kažkodėl prisimename. Karta po kartos mes prisimename. Ateityje taip prisimins ir mano sūnus, o tada jo sūnus, o tada ir šio sūnus. Jie prisimins, kad kažkas čia mylėjo, nekentė arba tiesiog bandė išgyventi. O tada ir patys pabandys mylėti, nekęsti ir išgyventi. Visi jie tai prisimins, kol galiausiai neliks kam prisiminti.
