Miesto filosofija: tarp anonimiškumo ir individualizacijos

Miestas yra dirbtinė žmogaus sukurta terpė, kurioje sukaupti civilizacijos pasiekimai. Kaimas, žvelgiant iš miesto perspektyvos, yra natūralus ir gamtos ciklams pavaldus gyvenimas. Filosofija nuo seno buvo siejama su miesto civilizacija ir joje atsiradusia miestiečių arba piliečių diskusine erdve. Atėnai simbolizuoja šią miesto civilizacijos buveinę, kurioje filosofija bei politika yra neatsiejama bendruomenės gyvenimo dalis. Apšvietos filosofija įtvirtino žmogaus proto ir progreso sampratas, kurios vienaip ar kitaip buvo siejamos su miestietiška civilizacija ir moksline pasaulėžiūra. Tačiau miestas ne visada buvo suvokiamas kaip pozityvus modernybės ir progreso ženklas. Jeanas-Jacques’as Rousseau vienas pirmųjų inicijavo civilizacinio racionalumo kritiką, kviesdamas sugrįžti į gamtą ir atgaivinti natūralų sentimentalumą. Šią kritiką vėliau pratęsė romantikai ir civilizacinės pažangos kritikai. Oswaldas Spengleris pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui publikavo savo įžymųjį veikalą „Vakarų saulėlydis“, kuriame civilizaciją charakterizavo kaip nuorodą į greitą Vakarų žūtį. Miestas, pasak jo, yra dirbtinis, „suakmenėjęs“, sustingęs darinys ir todėl praradęs ryšį su žeme ir natūraliu prigimtiniu buvimu. Spengleris supriešina natūralią, dvasingą kultūrą ir dirbtinę, technišką civilizaciją. Tad kaimas šioje perskyroje yra siejamas su natūraliai dvasinga kultūra, o miestas su techniniu, materialistiniu utilitarizmu.

Romantišką kaimo ir miesto supriešinimą galime rasti ir egzistencinio mąstytojo Martino Heideggerio filosofijoje. Miestą jis siejo su anonimiškumu, techniniu perdirbimu ir bevietiškumu. Apmąstydamas autentišką būties prasmės patyrimą ir mąstymą Heideggeris remiasi kaimiškos buities pavyzdžiais. Jis atsisako kvietimo vykti į Berlyną profesoriauti ir pasilieka provincialiame Freiburgo universitete. Savo pagrindinius kūrinius Heideggeris parašo miškų apsuptame kaimelyje Totnauberge, kur jis buvo įsigijęs nedidelę trobelę. Būties užmarštis, pasak Heideggerio, mus ištinka tada, kai prarandame buvojimo savojoje vietoje autentiškumą. Gyvendamas kaime žmogus turi viską „po ranka“. Daiktų ir reikmenų parankumas atitinka pasaulio tinkamumo ir pritaikomumo struktūrą. Tačiau mieste vyrauja anonimiška technika, kurią Heideggeris sieja su machinacija. Dienoraštinio pobūdžio užrašuose „Juodieji sąsiuviniai“ machinacijos terminu jis apibūdino ne tik technines gudrybes, bet ir visą kapitalistinę modernizaciją. Žydai Heideggeriui, kuris „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ nevengia antisemitinių pasisakymų, yra šios machinacinės, viską gudriai apskaičiuojančios civilizacijos reprezentantai, savo šaknis praradę kosmopolitai.

Prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulio Sartreʼo laikysena visiškai priešinga. Jis yra miesto filosofas. Jo filosofijoje ir literatūros kūriniuose dominuoja miesto realijos. Daugelis jo personažų yra miesto gyvenimo stebėtojai. Ir pats Sartreʼas savo kūrinius rašo Paryžiaus kavinėse atidžiai stebėdamas aplink vykstantį gyvenimą. Tad jo literatūriniuose ir filosofiniuose kūriniuose veiksmas dažniausiai vyksta miesto gatvėse, baruose, kavinėse, viešbučiuose. Simone de Beauvoir atsiminimuose teigė, kad Sartreʼas nekentė natūralumo ir jautėsi namuose tik miestuose. Miestas jam buvo širdis dirbtinio universumo, kurį sudaro žmogaus sukurti objektai. Sartreʼui natūralumas kėlė šleikštulį, jis nemėgo nei žalių daržovių, nei šviežio karvės pieno, nei austrių. Mielai valgė tik apdorotą maistą ir visada veikiau užsisakydavo konservuotų, o ne natūralių produktų. Taigi šiam filosofui miesto dirbtinumas buvo daug artimesnis nei kaimo natūralumas.

Georgas Simmelis yra tarsi Heideggerio antipodas. Heideggerio filosofiją galima vadinti esmiškai kaimiška filosofija, o Simmelis yra neabejotinai didmiesčio filosofas. Heideggeris romantiškai poetizuoja kaimišką buitį ir betarpišką santykį su kasdieniais reikmenimis, paties valstiečio ar jo aplinkos žmonių pagamintais įrankiais, o Simmelis pasisako už abstrakčius ir dažnai anonimiškus santykius, kuriuos įkūnija pinigai ir kurie leidžia išsivaduoti iš asmeniškumų.

Simmelio svarbiausias veikalas, skirtas miesto filosofijai, yra 1903 metais publikuota esė „Didmiestis ir dvasinis gyvenimas“. Miestą jis aprašo stebėdamas iš vidaus. Tai flâneur stebėjimo pozicija. Simmelis pastebi mieste didėjančią impresijų gausą, kurios nerasime kaime. Nelaukti ir netikėti įspūdžiai yra būdingi gyvenančiam mieste. Tačiau ši tendencija yra susijusi su paradoksaliu hiperestezijos ir anestezijos fenomenu. Viena vertus, moderniam žmogui nebepakanka normalių įspūdžių ir jis jų reikalauja vis daugiau ir vis stipresnių, kita vertus, jo receptyvumas atbunka. Sąmonės jusliškumas yra susijęs su perspektyvų kaita ir dinamiškumu. Heideggeriui, kaip jau minėta, bet koks apskaičiavimas yra būties užmaršties ženklas, Simmelis teigia, kad gyvenimas mieste neišvengiamai yra grindžiamas racionaliu kalkuliavimu. Jei laikrodžiai nustotų rodyti laiką ar kitaip būtų prarasta laiko kalkuliacijos galimybė, miesto gyvenimas visiškai sutriktų. Nepaisant šio apskaičiuojančio racionalumo, miestas yra susijęs su nuolatiniais nuotykiais, nes jame pilna netikėtų susitikimų ir neplanuotų nutikimų. Miestas – tai visad erotinė, intelektualinė avantiūra, tai permanentinis žaidimas ir rizika. Miesto chaotiškumas slepia racionalius sąryšius, suplanuotus susitikimus, judėjimą į mokyklą, į darbą, į parduotuves ar pasilinksminimų vietas.

Geriausiai miesto ambivalentiškumą, pasak Simmelio, išreiškia mados ir pinigų fenomenai. Kadangi metropolį Simmelis supranta kaip sudėtingą kasdienio socialumo sistemą, tai mada yra būdas, kuriuo individas įsilieja į bendruomenę ir kartu išsiskiria iš jos. Mūsų santykius mieste palengvina aprangos kodas. Mes iš aprangos numanome, kas tai per žmogus ir ko iš jo laukti. Mada yra būdas save pateikti kitiems. Tai būdas būti dabartiškam, atitikti savo laiką ir kartu tai galimybė peržengti aprangos anonimiškumą ir išreikšti savo individualybę. Taigi mada atspindi didmiesčio mobilumą, naujumo ir patogumo siekį. Mada taip pat reprezentuoja ekstravagantiškumą, manierizmą ir kaprizingumą.

Plėtojantis prekių mainams išnyksta kokybiniai skirtumai tarp atskirų prekių ir šita bendrybė kristalizuojasi piniguose. Pinigai leidžia kiekvienam atlikti mainus, parduoti ir pirkti panaudojant tam minimalias pastangas ir gaunant maksimalų rezultatą, patenkinantį abi mainų šalis.

Piniginiai ūkio santykiai ištirpdo asmenybės svarbą. Tiekėjas, kreditorius ar darbininkas veikia ne kaip asmenybės, bet kaip tipinių funkcijų atlikėjai. Asmenybinės jų apibrėžtys nustoja svarbos. Tai nėra totalus asmenybiškumo paneigimas, bet vyraujanti tendencija. Kita vertus, žmogus tampa vis labiau priklausomas nuo vis didesnio žmonių skaičiaus. Šiuolaikinės kultūros žmogus yra priklausomas nuo daug didesnio žmonių skaičiaus, bet kas tie žmonės kaip asmenybės, jam nebesvarbu. Kaime tai buvo konkretūs, asmeniškai pažįstami ir nepakeičiami žmonės, o didmiestyje nuo atskirų, konkrečių žmonių priklausomybė yra minimali. Vietoj glaudžių asmeninių ryšių ir jų asmenybinio nepakartojamumo mes dabar turime priklausomybių gausą, tačiau jos yra apgaubtos abejingumu už jų slypintiems asmenims ir galimybe juos pakeisti kitais. Dėl specializacijos atsiranda priklausomybė nuo visuomenės visumos, bet tampame nepriklausomi nuo konkrečių šios visuomenės elementų.

Leonidas Donskis ir Arvydas Šliogeris – du lietuvių filosofai, kurie intensyviai nagrinėjo miesto problemą. Galima teigti, kad tarp jų vyko neakivaizdi diskusija. Abu jie rėmėsi špengleriška miesto kaip modernios civilizacijos lopšio koncepcija. Tačiau miesto fenomeną jie vertino visiškai priešingai. Donskiui miestas – civilizacinės modernizacijos ir atviros visuomenės simbolis, o Šliogeris miestą supranta kaip didįjį anonimą, kaip vietą, kurioje sunaikinamas individualių daiktų substancialumas. Šliogerio esė „Žmogaus egzistencija ir dabarties romanas“ buvo paskelbta 1988 metais „Pergalės“ žurnale. 1992 metais ši esė publikuota rinktinėje „Sietuvos“ pavadinimu „Radzevičius: egzistencinis išėjimo dokumentas“. Šliogeris Broniaus Radzevičiaus romaną „Priešaušrio vieškeliai“ interpretavo kaip egzistencinį dokumentą, liudijantį trauminę patirtį. Išėjimą iš kaimo į miestą. Filosofo nuomone, šis išėjimas yra svarbiausia XX amžiaus Lietuvos inteligentijos patirtis. Šliogerio svarstymuose galima skirti du kaimo ir miesto priešpriešos momentus. Vienas yra sociologinis, o kitas metafizinis. Dėstydamas pirmąjį argumentą Šliogeris teigia, kad lietuviai niekada nebuvo savo miestų statytojai ir neturėjo susikūrę miesto kultūros. Lietuvių kalba, folkloras, visa inteligentiška kultūra ir žymiausi rašytojai buvo susiję su kaimo ontologine situacija. Pateikdamas metafizinį argumentą Šliogeris teigia, kad kaimas yra susijęs su klasikine ontologine situacija, o didmiestis – su postklasikine. Klasikinės situacijos charakteristika yra tokia: tai jusliškai akivaizdžių žmonių ir daiktų ansamblis, tai pažįstami žmonės ir daiktai, tai artimi, paprasti, vienareikšmiai, artikuliuoti, individualūs daiktai, kurių autorius ir kūrėjas – pats žmogus. Šie daiktai pasižymi griežta forma, yra lengvai identifikuojami, turi savo vardus ir yra nesimboliniai daiktai.  Būtent tokią ontologinę struktūrą atspindi, pasak Šliogerio, pirmasis „Priešaušrio vieškelių“ tomas. Antrajame tome jis atranda postklasikinės ontologinės situacijos aprašymą, kuris sutampa su didmiesčio erdvės aprašymu. Klasikinės vietovės daiktai visada susieti su konkrečia vieta, kurioje dominuoja pastovumas, stabilumas ir rimtis, o didmiesčio erdvė nestabili, daiktiškieji ir žmogiškieji pavidalai joje keičiasi, atsiranda ir išnyksta. Kaimas yra pastovumo vieta, o didmiestis – tai netikėtumo vieta, nuolatinis naujumo ir sensacijų siekis. Didmiestį charakterizuoja anonimiškų daiktų ir anonimiškų prasmių lavina. Šliogeris ją įvardija kaip didžiojo anonimo stichiją. Joje nėra aiškių ribų, formų. Nebėra akivaizdžių ir neakivaizdžių, matomų ir nematomų, mąstomų ir tik fantazuojamų dalykų perskyros. Nyksta riba tarp realybės ir fantomų. Didmiesčio žmogus praranda racionalumą, degraduoja savimonė, išnyksta identitetas ir lieka tik pasyviai reaguojanti receptyvi sąmonė. Pasak Šliogerio, tokią situaciją atspindi antrasis Radzevičiaus romano tomas ir taip pat tokie neklasikiniai romanai kaip Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ar Joyce’o „Ulisas“.

Šliogeris pažymi, kad šiuolaikinis romanas degraduoja, nes nepajėgia dorotis su dabartimi. Romanistai bėga nuo dabarties į praeitį arba į sufantazuotą ateitį. Tad romano krizę geriausiai atspindi istorinių ir fantastinių romanų gausa. Kita vertus, Šliogeris šią romano degradaciją sieja taip pat su romano feminizacija (vyriškumo trūkumu). „Dabarties romanistą užvaldė feministinė baimė, bejėgiškumas realaus, čia ir dabar esančio pasaulio akivaizdoje. Nepajėgdamas pakilti virš savo objekto, jį sukonstruoti ir perkonstruoti, romanistas palieka sau tik vieną teisę: jį apčiupinėti, paglostyti, aplaižyti. [...] Visas aktyvumas atiduodamas objektui, visas pasyvumas lieka subjekto (paties romanisto) pusėje. Tas pasyvus subjektas nebedrįsta diktuoti savo sąlygų (juk tai būtų neištikimybė „gyvenimo tiesai“), jis atsiduoda savo objektui, panašiai kaip moteris atsiduoda vyrui“ (Arvydas Šliogeris, „Radzevičius: egzistencinis išėjimo dokumentas“, in: Sietuvos, Vilnius: Mintis, 1992, p. 241). Tokie supaprastinti vyriškumo ir moteriškumo apibūdinimai skamba keistai ir net įžeidžiamai. Bet Šliogeris nesiekia būti korektiškas ir dažnai savo tekstuose ir pasisakymuose aukština patriarchalinę vyriškumo pirmenybę. Kita vertus, būtų galima teigti, kad vyriškumą ir moteriškumą Šliogeris traktuoja kaip metafizinius aktyvumo ir pasyvumo pradus. Kaimiška situacija reikalauja vyriškos aktyvios laikysenos, o moteriška laikysena labiau tinkama ontologinėje miesto situacijoje. Šliogerio pateikta individualių daiktų apibrėžtumo ir anoniminių regimybių miglotumo, kaimo ir miesto, vyriškumo ir moteriškumo ontologinė priešprieša yra pagrindinė jo visos filosofijos ašis.

Donskio pirmoji knyga „Moderniosios kultūros filosofijos metmenys“ (1993), kurią jis parengė savosios disertacijos pagrindu, koncentruotai atspindi pagrindines šio autoriaus tyrinėjimų kryptis. Miesto tema nagrinėjama ne tik šioje knygoje, bet ir vėlesnėse: „Moderniosios sąmonės konfigūracijos“ (1994), „Tarp vaizduotės ir realybės“ (1996), „Tarp Karlailio ir Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai“ (1997). Kultūros filosofiją Donskis susiejo su kultūros kritika, civilizacijų lyginamaisiais tyrinėjimais, kultūrologija, literatūros ir filosofinės minties sankirtomis. Pirmojoje knygoje nagrinėjamos kultūros teoretikų Oswaldo Spenglerio, Arnoldo Toynbee ir Lewiso Mumfordo koncepcijos, tačiau autorius formuluoja ir savo paties požiūrį į kultūros ir civilizacijos santykį. Civilizaciją jis apibūdina kaip pilietinės visuomenės kūrybą ir pasisako prieš etnokultūrinį fundamentalizmą. Donskis atmeta kultūros ir civilizacijos supriešinimą ir teigia, kad civilizacija yra kultūros laimėjimų visetas, apimantis pamatinių kultūros ir gyvenimo formų santykių kompleksą.

Donskis kultūros ir civilizacijos santykį supranta kaip tarpusavio papildymą. Tarp jų nėra hierarchijos, tačiau kultūrą jis apibūdina kaip neišsemiamą kolektyvinės patirties modelių – mitų ir archetipų – aruodą, o civilizaciją kaip individualizuoto žmogaus ir jo istorinio kūrybos pasaulio suformavimą. Todėl kultūros ir civilizacijos santykį apibrėžia kaip kaimo ir miesto santykį. Taigi net ir atmesdamas kaimo ir miesto hierarchinį supriešinimą jis linksta link miesto civilizacijos ir jos kuriamo individualaus ir atsakingo žmogaus paradigmos. 

Pasak Donskio, miestas reprezentuoja kultūros formų, stilių bei modelių įvairovę. Miestas pasižymi dinamiška šių kultūros modelių ir stilių kaita. Mieste laiko tėkmė tampa matoma ir praranda savo gamtinį cikliškumą. Tad ir istoriškumas dalinai atsiranda kartu su miesto civilizacija. Savo prigimtimi būdamas dirbtinis kūrinys miestas įveikia gamtinę būtinybę ir įkūnija laisvės principą. Dar svarbesnis, Donskio požiūriu, yra su šia laisve besiplėtojantis miesto policentrizmas, kuris sudaro sąlygas dinamiškai demokratijos ir pilietinės visuomenės plėtrai.

Donskis šliogerišką miesto kritiką vertina kaip Spenglerio romantinio požiūrio tąsą. Tai lietuviškai kultūrai būdingo kaimiško mentaliteto apraiška. Lietuvoje vyravo kaimiška proza, o antiurbanizmas yra ryškus lietuvių eseistikoje ir socialinėje kritikoje. Tai skausmingo perėjimo iš bendruomenės į visuomenę pasekmė. Pasak Donskio, perėjimas iš kaimo į miestą yra perėjimas iš „organiškos“ socialinės būsenos į „mechanišką“ ir socialmotorinę, iš homogeniškos bendruomenės į heterogenišką visuomenę, iš harmonijos į konfliktą. Miesto kultūra prasidedanti kartu su miestietiška sąmone, kuri reiškiasi ne tik laisve, įvairove ir mąstymo multidimensionalumu, bet ir dialogu su savuoju miestu. Miestas turi būti atpažintas, kontekstualizuotas bei intelektualiai apipavidalintas. Miestas turi būti kultūriškai identifikuotas, o sykiu ir atpažintas kaip individo patirties fenomenas, netgi jo patirties laukas. Donskis teigia, kad miesto refleksija ir įprasminimas lietuvių literatūroje įvyksta gana vėlai. Pirmuosius tikrus miesto romanus parašė Ričardas Gavelis. Svarbiausi būtų romanai „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“. „Čia jau miestas suvokiamas ir vaizduojamas ne kaip tradicinę gyvenseną griaunantis bei tradicinių vertybių krizę sąlygojantis technologinis monstras, visiškai svetimas, išoriškas ir nieko pozityvaus nesakantis lietuvio sielai, bet veikiau kaip tiesioginė individo sąmonė bei josios patirtis – su visu jos dramatizmu, vidiniu prieštaringumu ir kontroversijomis“ (Leonidas Donskis, Tarp Karlailio ir Klaipėdos: visuomenės ir kultūros kritikos etiudai, Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 1997, p. 10).

Miesto kritiką lietuviškoje kultūroje Donskis sieja su vyraujančiu etnocentrizmu. Etnocentrinis galvojimas miestą suvokia kaip nuorodą į „svetimųjų“ primestą ir todėl neautentišką tikrovę, sieja su pačios istorijos susvetimėjimu, nes kaimas yra lyg priebėga nuo modernybės ir istorijos dinamiškumo. Kaimas yra uždaras ir partikuliarus fenomenas, o miestas kuria universalistinę sociokultūrinę programą. Etnocentrizmas remiasi praeitimi ir jos restauracijos projektais. Kritikuodamas antimiestietišką laikyseną Lietuvos kultūroje Donskis užčiuopia archajiškojo ir antimodernistinio mąstymo schematizmus, kurie būdingi ne tik Lietuvos rašytojams, bet ir filosofams. Kaimiškos gyvensenos priešpriešinimas miestiškai atspindi konservatyvų požiūrį į vykstančius modernizacijos pokyčius.

Apmąstant Donskio ir Šliogerio diskusiją apie kaimo ir miesto santykį galima konstatuoti, kad kaimo ir miesto dichotomija jiems abiem simbolizuoja gilesnius gamtos ir kultūros, kultūros ir civilizacijos, klasikinės ir postklasikinės ontologinės situacijos santykius. Donskis miesto civilizaciją supranta kaip policentrinės ir neetninės bendruomenės modelį. Šliogerio filotopinė kaimo substancinių individų utopija yra priešpriešinama miesto anonimiškumui ir nestabilumui. Šliogerio mąstymui akivaizdžią įtaką yra padaręs Heideggeris. Minėtas Heideggerio polinkis aukštinti kaimišką gyvenseną ir kritikuoti moderniosios miesto civilizacijos technines machinacijas atsispindi Šliogerio apmąstymuose apie didįjį anonimą ir prarastą individualių daiktų būtį. Apibendrinant, manau, galima teigti, kad kaimo ir miesto priešprieša reprezentuoja pastovumo ir tapsmo, bendruomeniškumo ir individualumo ontologines priešingybes. Simmelis analizuodamas didmiesčio fenomeną parodo, kad šis negali būti suprastas kaip vienpusiškai teigiamas arba neigiamas. Jis pasižymi ambivalentiškumu, kurio negalime redukuoti į vienareikšmiškus apibrėžimus. Miestas mus išvaduoja iš bendruomeninės kontrolės ir leidžia praktikuoti savo individualybę įvairiais būdais bei stiliais, bet kartu mes pasineriam į anonimišką specializuotų santykių priklausomybę. Šie prieštaravimai ir įtampos glūdi pačioje šiuolaikinės kultūros širdyje.