Eilės

 

Žinutė po ilgos tylos

 

Tikiuosi, viskas gerai. Esi sveikas ir laimingas.

Nuo to laiko, kai išvykai, daug kas pasikeitė.

Pirmas sniegas iškrito vasarą. Nuo kalnų atsirito vėjas.

(Šaltas kaip tądien, kai ėjome prie uolos.)

Generatorius, kurį atgabenai, sugedo. Šildomės ličio drožlėmis.

Tavo paliktą knygą perskaičiau prieš metus.

Vyras banginio pilve? Jūs juokaujate.

Keisti esate taip rašydami.

Pameni moterį, kurią išgelbėjai? Pagimdė mergaitę.

Vaikas stebi tavo laivo paliktas dulkes.

(Iki šiol matosi, kai gerai įsižiūri.)

Lašus atminčiai geriu kasdien. Žinai, kokia mano tauta.

Greitai pamiršta gerus dalykus.

Kai artėja užtemimai, vis dar pasakoju apie tave.

Kaip nusileidai nuo kalno ir parodei visus tuos daiktus.

Kaip brėžei linijas ir aiškinai atstumus. Patikėk, jie prisimena.

Rymo tylūs ir susikaupę. Seka, kaip slenka tamsa.

Bijau, tai bus paskutinė žinutė.

Ačiū už viską, ką padarei. Neminėk mūsų bloguoju.

Girdi? Silpsta signalas. Nepyk, sudaužau buteliuką.

 

 

 

prieblandos metai

 

rytais pabusdavai delną prispaudęs prie sienos

lyg visą naktį būtum stūmęs ją nuo savęs

valgydavai tik savo paruoštą maistą

niekuo netikėjai

dienomis gulėdavai susirietęs į kamuolį

vakarais sukdavaisi tarp šešėlių

griūdavai sumušdamas veidą

o tada žvelgdavai į mane

ir prašydavai visko, ką seniai atidaviau

visų tų naktų

kai įtempę raumenis

save sugrąžinę į kūnus

šlamėdavom tamsoje

 

 

 

Atstumas

 

Jau žinau, kaip reikia gyventi.

Reikia norėti kuo mažiau.

Pasitenkinti, ką duoda diena ir miestas ant kalno.

Šviežias maistas ryte. Keli reikalai nusileidus į aikštę.

Stebiu, kaip juda mašinos ir balandžiai lesa

elgetos batų raištelį.

 

Kai pradeda temti, kopiu atgal.

Uždegu šviesą. Paglostau šlapią šuns kailį

(vėl buvo prie ežero).

Apskabau vijoklius (baigia užstot įėjimą).

Tamsai užgulant miestą, šliukšteliu vyno.

Paberiu laiškus ant stalo,

ieškau tinkamų žodžių klausimams,

ar viskas gerai, kur dingau, ar sugrįšiu.

 

Pasikloju patalą. Perverčiu laikraščius.

Nuo bėgių nulėkė traukinys.

Žemės drebėjimas pasiglemžė kaimą. Sprogimai.

Nebejaudina niekas. Viską patyriau.

Vienintelis tikras dalykas – tyla.

Ją dar jaučiu nurinkdamas indus,

į vandenį merkdamas peilį.

 

Jau žinau – dabar jau tikrai – kaip reikia gyventi.

Reikia atleisti visiems, kurie kūrė gyvenimus

iš tavo širdies patiklumo.

Kurie užkariavo žemes,

prieš save nešdami sakinius,

tavo paties užrašytus į jaunystės lapus.

 

Reikia pamiršti miestus, kuriuos aplankei.

Kelius, kurie vedė į priekį.

Knygas ir žemėlapius. Koordinates ir kryptis.

Viską pamiršti.

Vien tam, kad dabar galėtum stebėt,

kaip šuo suka ratus mėnesienoj,

kaip – staiga – pasileidžia nuo kalno,

kerta vaismedžių sodą,

skuodžia ežero link ir dingsta

į jį įsibridęs.