Eilės

●

apie ką
mudu vakar
kalbėjom?

ak, menu
apšnekėjom metų laikus
taip gana banaliai
lyg nieko geresnio
nebuvo galvoj

ir kvapai
tavo balsas ramus
aš sakiau
kad nemėgstu žiemos

ar buvau nuobodi?
man baisu, kad buvau

ir nespėjau užklaust

bet niekai, nesvarbu
tavo balsas ramus

ir tyla
ir jauku

tavyje taip jauku

●

mūsų vakarai
truputį keisti
truputį liūdni
žodžiai į tylą
juokavai
bet viskas kažkaip
stebuklinga
o šiaip
jau savaitė
nėra apetito
sako, taip būna
kai

Taurimos Bunkutės piešinys

Refugium

mano smegenyse yra tokia palėpė
į kurią gali patekti siaurais mediniais laiptais
tuomet tavęs laukia prieškambaris, iškaltas
sunkiom raudonmedžio lentynom, prigrūstom
įvairiausių žodynų ir filosofijos knygų
(ten gali rasti Pascalį ar, pavyzdžiui, Sokratą)
tada dar vieni laiptai, šįkart spiraliniai
užkopus – vaikų literatūros skyrius

dažnai ten užklystu, vis ieškau
kažkokios knygos, kurios pavadinimo dabar jau
nebeprisimenu, o gal tiesiog nenoriu sakyti

maži košmarai

dažnai sapnuoju, kaip miršta tėtis
tai jis iškrenta pro langą
tai randu jį seno pastato

tualetuose, aštuntame aukšte
tai jo siela sklando kažkur apie

mūsų sode pašarvotą kūną
psichoanalizė turėtų ką pasakyti:
taip miršta senos asmenybės

struktūros, modeliai, įsitikinimai
tėvas tokia jau figūra

maži košmarai II

ir vėl namus
užliejo jūra
spėjom tik
užsitraukt užuolaidas
iš dilbių išaugo rankos
slapta būrėmės
kažką kalbėjom
apie britų empirizmą
man ausį laižė
juodas šuo

apie fetišus

vienas žmogus man sakė

kad aš turiu svetimų dienoraščių fetišą

gali būti

kad aš turiu svetimų dienoraščių fetišą

svetimų gyvenimų fetišą

vis bandau surasti

kas atlieptų manąjį

kaip Sylvia Plath rašė

myliu tuos

kurie panašūs į mane

o tai reiškia

kad nemyliu nieko

●

man sakė
eilėraštį reikia
auginti
nepamesti
neišmesti
tik gimusio
į šulinį
nenupjauti jam
kojų
neapsukti taip
kad pėdos žiūrėtų
į priešingą pusę
nesudeginti
neišprievartauti
neuždusinti
pagalve