Būti baltu lapu
Gintautas Dabrišius. Baltas iš manęs. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2019. 93 p.
Skaitant ir reflektuojant Gintauto Dabrišiaus kūrybą, galima pajusti, kad ji ne taip lengvai paklūsta norui viską logiškai paaiškinti. Jo poetinis pasaulis yra labai tikroviškas, bet tuo pat metu ir itin keistas, nutolęs nuo kasdienybės. Tačiau poetas savitai primena, koks yra svarbus ne sudėtingomis mąstymo kategorijomis grindžiamas pasaulio suvokimas, o būtent patirtinis aspektas: „dabar – apie tirpstančius pirštus: / ar palaidoti juos pirštinėse?“ (p. 17) Susitelkiama į pojūčius, užduodant paprastą, bet gluminantį klausimą, tiesiogiai rodant į tai, kas patiriama, nors rinkinyje nevengiama ir įdomių, filosofiškų svarstymų: „Ar pastebiu ryšį / garso su rašymo begarsyste? / Ar užrašytų žodžių tylumas / tampa ano balso sklaidos lauku, / vaisiumi, kurio atėjau?“ (p. 63)
Rinkinyje itin svarbi, o gal ir pati svarbiausia tematika – kalbančiojo santykis su rašymu ir poezija. Atrodytų, kas gi čia tokio rašyti apie poeziją, kai dažnas autorius nepraleidžia progos atskleisti savo santykį su ja, tačiau šioje knygoje gan originaliai sprendžiami nenauji – poezijos ir rašymo klausimai: „Iš vieno apsnigto namo / pereinu į kitą apsnigtą namą. / Tai vadinu – / einu rašyti. // Įmanomas ir kitas variantas: / aš sniegą barstau, / o ar namas rašo?“ (p. 31) Taip apverčiama įprasta žiūra, o tai viena įdomiausių ne tik šios knygos, bet ir apskritai G. Dabrišiaus kūrybos ypatybių, nes parodoma, kad ne žmogus apibrėžia pasaulį, o pasaulis – žmogų. Šią mintį grindžia ir eilutės iš kito poeto rinkinio „Upė Jekaterinai“ (2013): „Ką veidrodis atsinešė / Tą ir turiu“ (p. 11).
Taigi į pasaulį žvelgiama atsisakant suvokti save kaip centrą: „Buvo Mikutis pušyne, / kūrė ugnį, / [...] Paskui pravažiavom kalnu, / sakiau – žiūrėk žemyn, / ten medžiai ir avilys baltas, / bet jis žiūrėjo į mane – / jis žiūrėjo į rodantįjį“ (p. 25). Mįslinga eilėraščio pabaiga atskleidžia, kad save neretai atrandame per kitus: rodantysis yra todėl, kad esama stebėtojo. Tad nenuostabu, kad G. Dabrišiaus poezijoje įvairūs reiškiniai vaizduojami pastebint menkiausią krustelėjimą ar pokytį: „Pro langą matau, / kaip krenta geltonas lapelis, / sukinėjasi ore, / stengiasi man parodyti visas savo puses, / o jų – tiktai dvi. // Štai! Tas lapelis / dar tris kartus apsisuka vėjy / ir aš jau nežinau, / nuo kurio jis medžio“ (p. 73). Net jei kalbama iš pirmojo asmens perspektyvos, į tikrovę žvelgiama atsisakant egocentriškumo ar noro valdyti situaciją: eilėraštyje ryškiausias vaizdas – vėjyje besisukinėjantis lapelis. Tuo poeto kūryba gan artima dzenbudizmui (nors ir nėra jo atspindys), kurio mokyme pabrėžiama tiesioginės patirties svarba, o ne spekuliatyvios pastangos siekiant suvokti tikrovę. Kitaip tariant, dzenbudizmas skatina patirti ir suvokti tikrovę tokią, kokia ji pasirodo be apsunkinančio mąstymo, steigiančio subjekto (to, kas suvokia) ir objekto (to, kas yra suvokiama) dichotomiją. Beje, apie G. Dabrišiaus poezijoje sublyksinčią dzenbudistinę išmintį esu užsiminusi ir apžvelgdama naująją Alio Balbieriaus knygą („Šiaurės Atėnai“, 2019, Nr. 12). Priešingai nei A. Balbierius „Ekvilibriume“ (2019), G. Dabrišius nevartoja specifinių filosofinių sąvokų, atsisako abstrahuoti, o tai, regis, ir yra šio poeto sėkmė – sugebėjimas pavaizduoti tikrovę, jos atsivėrimus, vartojant iš pirmo žvilgsnio neįmantrius palyginimus, kasdienes detales, taip atskleidžiant poezijos bei filosofavimo gelmę, kai pralinksminantys eilėraščiai, tokie kaip „Elektra“ (p. 49), apgauna, mat rinkinyje esama ir subtiliai užslėptos kančios („Aš – kambary, / tam baisiam lauke, – savyje, / kur prilaužyta visokių medžių“, p. 13).
Nors tematiniu požiūriu knyga vientisa, išraiškų esama įvairių – nuo minimalistinių meditatyvių tekstų iki siurrealizmo pėdsakų, kai galima aptikti ribos tarp sapno ir realybės nyksmą (p. 61), tikrovę iškraipančius, netikėtus ir net absurdiškus, vizijas primenančius vaizdinius, pasirodančius kaip tarpusavyje nesusijusių daiktų ir įvykių koliažai: „šešta // nerimsta langas / muistosi – / jam iš lovos kuždu: // kaklaraiščio nepamiršk / būtinai užsirišk / kai eisi // aš dar lovoje pasivartysiu // kai patekėjusi saulė klaus / kur langas / ramiai atsakysiu – / išėjo į darbą // kaip visada // pats kaklaraištį išsirinko / pritinkantį prie raustančių marškinių“ (p. 62). Ne tik su langu, kurio įvaizdis rinkinyje kartojasi (p. 20, 48, 62), bet ir su kitais reiškiniais ir daiktais kalbamasi, pvz., su musėmis, kurios gali turėti nuomonę apie žiemą (p. 18), akmeniu (p. 26), spausdintuvu (p. 51), ar tiesiog būnama kartu su saule, kuri išlenda „kaip koks kurmis“ (p. 80).
Negana to – daiktai patys užkalbina subjektą. Tai leidžia daryti išvadą, kad G. Dabrišiaus poetinis pasaulis yra svetimas žmogui, o tiksliau – žmogus suvokiamas kaip svetimybė. Atrodo, kartais kreipiamasi į kitus, o gal ir į save patį, išnyra tėvų figūros (p. 15), tačiau eilėraščių tikrovė nutolusi nuo žmogiškojo santykio, kai įvairių daiktų, reiškinių personifikacijos savotiškai kompensuoja bendražmogiško ryšio trūkumą. G. Dabrišiaus kuriamos personifikacijos bei santykis su įvairiomis būties formomis primena Vaivos Grainytės „posėdžiaujančias erkes“ ar „etatą perimančias žvaigždes“ debiutiniame rinkinyje „Gorilos archyvai“ (2019).
Panašumą tarp šių dviejų poetų pastebi ir Marius Burokas, tik, manau, skiriasi jų meninė raiška ir, regis, užmojai (https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1068728/marius-burokas-gorilos-archyvai-sapalu-kronikos-knygu-apzvalga). V. Grainytės kūrybą galima laikyti artima vadinamajai posthumanistinei būklei, kai liaujamasi hierarchizuoti būties formas, t. y. steigti griežtą skirtį tarp žmogiško ir nežmogiško būvių, išnyrant ir kalbančiosios rūpesčiui dėl aplinkosaugos, globalinių problemų. O G. Dabrišiaus poezijoje įvairiausių reiškinių daugiabalsiškumas tarsi prabyla per patį subjektą: „Trys žiemos – / kokiom gėlėm / žydėjo mano balsas?“ (p. 27) Galima sakyti, kalbančiojo kaitai ir savivokai vadovauja patiriama tikrovė, kai atsisakoma ne tiek dualistinėmis perskyromis grindžiamos pasaulėvokos, kiek tokią logiką steigiančio žmogaus: „Aš bėgu nuo žmonių. / Nebėgu, / dažniau vaikštau tarp medžių / nesistebėdamas, / kodėl nesimato žmonių“ (p. 52).
Gali būti, kad atsakymas į klausimą, kodėl G. Dabrišius į savo poetinį pasaulį neįsileidžia žmogaus, slypi šiose eilutėse: „Tamsa ne iš eilėraščio, / ne iš lemputės, o iš žmonių sklinda“ (p. 48). Žmogumi ir jo galia protauti ne itin pasitikima. Ne veltui sakoma: „jei dar valandą rašysiu / prasidės visuotinis užtemimas“ (p. 83). Paradoksalu, bet protas neretai atsisuka prieš save patį: racionalus mąstymas užkerta kelią intuityviam tikrovės suvokimui. Tad ir rašymas pasirodo ne kaip numatytas, bet kaip nenuspėjamas veiksmas: „Tą eilėraštį, kurį gaudau, / keliskart perrašau, / kol pasiveju“ (p. 70). Dar pažymėtina, kad rinkinyje gamta ir civilizacija yra ne viena kitai oponuojančios plotmės, bet tarpusavyje susijusios, kita vertus, užsimenama apie besislepiančią žmogaus akį (p. 36).
Apibendrindama galiu sakyti, kad G. Dabrišius lieka ištikimas pats sau ir savita kalbėjimo maniera skaitytojams yra tikrai gerai atpažįstamas, tačiau, praplėsdamas suvokimo horizontus, susitelkdamas į patiriamą tikrovę, tuo pat metu vaizduodamas jos keistumą, poetas nesiliauja stebinti, pateikdamas netikėtas sąsajas, palyginimus, netipinį žiūros būdą. Pagaliau paskutinės rinkinio eilutės – „nubundu / su visom tatuiruotėm“ (p. 89) – atskleidžia, kad kai kūrėjas tampa baltu lapu, pati tikrovė į jį užrašo save, tik nebūtinai taip, kaip mes esame įpratę ją suvokti.
