Benignos Kasparavičiūtės meno poveikis – „Tikruoju keliu“
Taigi įeinu: šviesu, tuščia… Tvirtos Pamėnkalnio galerijos kolonos niekuo neapkabinėtos, o priekyje (perkeltine šio žodžio prasme) šviečia tapytos „Klasikos metamorfozės“ (hmm, lietuviškai ir rusiškai), primenančios man saldainio popieriukus, muilo pakuotes, pageidavimų koncerto užsklandą. Pradedu skaityti anotaciją ir jaučiu, kaip atsipalaiduoju. Mano fizinių ir dvasinių galių valingas nusiteikimas žūtbūt kažką tikslingo pamatyti, perprasti, išanalizuoti nueina į antrą planą. Viskas įvyksta savaime.
O viskas labai konkretu: aplink auksas, sidabras ir lemputės švyti. Visokios skiautės, atvirukai ir kiti atsitiktinai neatsitiktiniai daiktai, pavirtę koliažais, asambliažais bei įvykusių parodų plakatais, dailiai ir lakoniškai ant sienų kaba. Nesijaučiu kvailinama, nors gal esu naivi. Netgi įsivaizduoju, kad drauge su autore ironizuoju, o aplinkinių reakcija man lengvai nuspėjama ir aiški. Na ir kodėl Benigna turėtų, norėtų ar galėtų iš manęs juoktis arba tyčiotis? Šiuo klausimu įžvalga man paantrina dvi mielos močiutės, labai atidžiai ir rimtai stoviniuojančios prie pakabintų kūrinių (yra ir pastatomų). Jos nuosekliai aptarinėja celofano lipdukus, laikraščių iškarpas, gintaro gabaliukus, krepšinio kamuoliukus (jų itin daug), stiklainių dangtelius ir butelių kamštelius, tik sustiprindamos jausmą, kad galiu juos, tuos Benignos pasireiškimus, vadinti kaip noriu – nors ir popmortais, o klasifikavimas, struktūravimas ar bet koks kitas sisteminimas ir sintezavimas čia apskritai ne esmė. Todėl tas tiesiog ant žemes pastatytas, pilnas, o gal tuščias, sulankstytas ir sveikas alaus skardines, nesivarginant jų net pakabinti ant sienos, galiu vadinti meno kūriniu?! Iš tiesų, o kam dar kabinti? Ar viskas, kas pakabinta, kabinama ar kabo ant sienų, yra menas? Tuščia jo. Ne, ne meno, o tų meno kūrinių, vadinamųjų meno reprezentantų, kuriuos reikia aiškinti, lyginti, aprašyti, suprasti, pritaikant tam tikrus kontekstus, dažnai pamirštant, dėl ko jie buvo kuriami. Taip, kontekstas svarbu, bet svaigus meno poveikis dar svarbiau. Man Kasparavičiūtės paroda yra apie tai. Apie meno (ne meno kūrinių) poveikį tam tikrame kontekste. Kokiame?
Visų pirma pačios Benignos – konceptualios tapytojos, tapybos mirties, nedalyvavimo estetikos ir retorikos dalyvės, kurios tapyba atlieka įsiterpimo į kontekstus, savotiškos butaforijos, konceptualaus rekvizito vaidmenį (iš letmefix.lt). Taip pat Benignos – daugkartinės baravykų rinkimo ir nuolatinės virvės traukimo čempionatų laureatės, dailės kritikės, menotyrininkės ir, ko gero, geriausios pasaulio tapytojos (iš parodos anotacijos).
Antrasis kontekstas esu aš pati ir mano nusistovėjusios meno praktikos su vaikais. Vaikiškų pasireiškimų kontekste Benignos darbai (ypač koliažai) atrodo tokie pat geri, natūralūs, spontaniški, kokius sugeba padaryti vaikai, drąsiai derindami tai, kas nesuderinama. Jie ir blizgesį mėgsta, tik aš sąmoningai jo vengiu vaikų kūrybai dažniausiai parinkdama gilių tonų spalvas bei atspalvius. O va Benignos darbai blizga drąsiai, jos pigus auksas – keista – šviečia nepigiai.
Trečias kontekstas yra jutube matytas „Šaraškin Art“ 2019 metų ciklas, kritikuojantis institucinį meno lobizmą bei konjunktūrizmą. „Šaraškin Art“ kontekste tai atrodo kaip ironiška replika, skirta ne tik klasikiniams meno kūriniams ar šiuolaikinio meno reiškiniams, bet ir socialinio gyvenimo beskonybei, turėjusiai įtakos Lietuvos kultūros ir sporto simboliams minint 101-ąsias valstybingumo metines.
Ketvirtasis kontekstas yra menotyrinis. Tas, kuriam labiausiai būdinga operuoti pačiais įvairiausiais terminais ir sąvokomis. Taigi, modernios ir postmodernios tapybos kontekste tai atrodo kaip post, anti, super-pro ar neo-da tapyba. Dailės kontekste tai atrodo kaip už, po, ant, iki ar perpus dailės. Šiuolaikinio meno kontekste paroda yra apie rafinuotą drąsą atsakingai kurti ir „erzinti“ mūsų estetinį skonį galiojančių meno kūrimo taisyklių ekvivalentais.
Tačiau pagrindinis ir bene svarbiausias šios parodos kontekstas yra žodis „klasika“ ir viskas, kas klasiška (nebūtinai mene).
Spėju, todėl tame stilingame videokūrinyje „Auksinis narys“ tai pačiai Benignai Kasparavičiūtei dar ir dar kartą teikiami diplomai, pažymėjimai, garbės ar padėkos raštai, nesvarbu kas, kaip aliuzija į tuos kitus narius, kurie ilgainiui tapo klasikais ir prarado savo laisvą valią veikti. Klasika Benignos parodoje siaurąja ir plačiąja šio žodžio prasme yra konfrontacijos šaltinis ir atspirties taškas, tas nematomas partneris, su kuriuo žaidžiama, o poveikis – akivaizdus.
Džiūgauju kaip vaikas ir stebiuosi, kad noriu ir turiu ką pasakyti. Jaučiuosi nevaržoma savo žinojimų ir įsitikinimų, jaučiuosi išsivadavusi ir išvaduota. Žodžiu, tikrajame kelyje. Taip atsipalaidavusi netgi galvoju, kad meną pagal Kasparavičiūtę galiu kurti, kaip noriu, kur noriu, kiek noriu, su kuo noriu ir iš ko noriu. Svarbu tik „teisingas“ santykis su savimi ir su tuo, ką darau.
Ačiū, Benigna. Tu tikra „mūsuose dar menkai propaguojamo pozityviojo meno tendencijos pradininkė“ (iš anotacijos).
