Veteranė

1988 m. pavasarį susirgau plaučių uždegimu. Kol jį diagnozavo, visą mėnesį pravaikščiojau, o kai pagaliau nustatė – iškart į ligoninę. Ir kartu į suaugusiųjų pasaulį, nes pagal sovietinę tvarką penkiolikmetis paauglys jau buvo guldomas į suaugusiųjų skyrių. Abejinga seselė atvedė į keturvietę palatą, kurioje gulėjo tik viena močiutė. Visos kitos lovos buvo laisvos, bet kažkodėl mane paguldė šalia tos močiutės. Tą pirmą mano naktį ligoninėje ji ir mirė lovoj šalia. Prieš tai keletą valandų vėmė žaliom putom ir prašė vandens. „Vodyyy, podaite vodyyy…“ – prašė sukaupusi paskutines jėgas. Bandžiau paduoti vandens, bet tos putos taip dvokė, buvo taip baisu, kad nedrįsau jos pati pagirdyti. Pastačiau stiklinę ant spintelės šalia jos lovos ir nuėjau kviesti seselės. Seselė pasakė, kad močiutei vandens negalima, ir pasiliko sėdėti savo poste. Apstulbusi nuo abejingumo, parėjau į palatą ir susisukusi į antklodę bandžiau negirdėti močiutės vaitojimo. Kaip džiaugiausi, kai ji mirė!

Kitą naktį miegojau tuščioje palatoje, tačiau trečią dieną ji pradėjo pildytis. Šalia manęs, į mirusios močiutės lovą, paguldė mano bendraamžę Liną, taip pat sergančią plaučių uždegimu, o priešais – VETERANĘ. (Jaunimui paaiškinsiu, kad veteranai buvo tokie proginiai senukai, kurie sovietmečiu važinėdavo po mokyklas ir pasakodavo apie II pasaulinio karo baisumus. Dar jie eidavo į paradus rodydami medalius. Jų funkcija buvo panaši kaip dabar partizanų.) Tai va, ta veteranė pasirodė labai lipšni, komunikabili, tačiau per ją aš pirmą sykį gyvenime susidūriau su veidmainyste. Rodėsi, kad labai gerai su ja sutariu. Ji keliolika kartų papasakojo, kaip per karą iš darbo stovyklos Prancūzijoje pėsčiomis parėjo namo į Lietuvą, aš pagarbiai išklausydavau, vis perklausdama apie jos kelionės sunkumus ir hitlerininkų žiaurumus. Žodžiu, rodžiau pagarbą ir susidomėjimą, nors nelabai man buvo įdomūs tie jos pasakojimai. Juolab kad buvau girdėjusi įdomesnių. Pvz., tais pačiais metais į mokyklą buvo atvykęs veteranas, kuris kariavo fronte ir matė į gabalus suplėšytus žmones. Va jis tai pripasakojo! O čia, pagalvok, parėjo namo…

Tuokart man buvo daug įdomiau bendrauti su Lina, kuriai jau kitą dieną mama atitempė kasetinį magnetofoną. Ir tada plaučių uždegimas nuėjo į paskutinį planą. Veteranės klausdavom, ar jai muzika netrukdo. Veteranė atsakydavo, kad oi, ne. Patikindavo, kad jai muzika netgi patinka. Sveikom su muzika, kol „ant kilimėlio“ mudvi su Lina (kvietė po vieną, kad būtų baisiau) išsikvietė vyr. gydytojas ir ėmė barti, kad trukdom veteranei sveikti. Pasirodo, ši skundėsi, kad leidžiam muziką, kad juokiamės, kad klegam. Po incidento su veterane nebebendravom. O ta, nutaisiusi falšyvą šypseną, kaip niekur nieko vis vien mus bandė kalbint. Žodžiu, su Lina buvome šokiruotos veteranės niekšybės. Dabar, aišku, juokinga, bet tada tai buvo labai dramatiška patirtis.

Tada į paskutinę tuščią lovą atkėlė religingą kaimietę. Kaip ir visos palatoje, ji sirgo plaučių uždegimu. Veteranė ėmė bendrauti su ja, o mus paliko ramybėje. Religinga kaimietė, rodos, bendravo nuoširdžiai: apie vaikus, anūkus, daržus. Apie viską jos ten kalbėdavo. Veteranė, aišku, kelis sykius jai papasakojo apie savo kelionę iš Prancūzijos. Norėjau įspėti močiutę, kad ta veteranė kavarna boba, bet kažkaip nebuvo progos. Žodžiu, slinko dienos, mes muzikos nebesiklausėm, o aš ėmiau palatoje tapyti, nes artėjo mokslo metų pabaiga, spaudė laikas, reikėjo ruoštis baigiamosioms peržiūroms dailioškėje. Tapiau raudoną bažnyčią, kuri matėsi pro ligoninės langą. Savo diplominiam dailės mokykloje buvau sumaniusi nutapyti visus kelis Panevėžyje belikusius senoviškus raudonų plytų pastatus.

Tai va, aš tapau tą bažnyčią, tiksliau, lieju akvarele kokį trečią jos variantą. Lankyti veteranės atvyksta delegacija su raudonais gvazdikais. Tokie tipiniai idėjiniai komunistai. Žinot, iš ko juos buvo galima atpažinti? Iš prastų drabužių. Drabužiai tokie, kokių bet kokiu metu nuėjęs į parduotuvę galėdavai nusipirkti. Žmonės, mėgdavę apsirengti gražiau, drabužius, avalynę pirkdavo „po blatu“, t. y. iš po prekystalio. Arba talkučkėj, arba siūdavosi patys. O idėjiniai komunistai ar tą blatą niekino, ar stengėsi palaikyti planinę ekonomiką, nežinau, bet jie atrodė baisiai. Tai va, įgriūna į palatą baisiai apsirengę komunistai nešini raudonais gvazdikais. Jie buvo ne šiaip idėjiniai komunistai, jie buvo dar ir veteranai. O vienas išvis kažkoks šiška, komunistų komunistas su užšukuotais ant plikės plaukais. Nužiūrėjo mano tapybą ir pradėjo klausinėti apie tikėjimą, kodėl aš tapau tą bažnyčią. Atsakiau, kad man ji graži, nes raudona. Raudona gerai, – atsakė komunistų komunistas, o bažnyčia blogai, – pamokomai tarė ir ėmė pasakoti apie dailės akademiją Maskvoj, kurioje studentai tapo tik Leniną. Įsivaizduoji, tarė komunistų komunistas, jie nuo ryto iki vakaro tapo Leniną. Norėtum į tokią akademiją? – klausė. Sakau, gal ir gerai būtų, jei į Maskvą. Nenorėjau jam prieštarauti, nes jau buvau pasimokiusi bendraudama su veterane. Komunistai išsinešdino, veteranė religingai kaimietei ėmė pasakoti apie savo bendražygius. Kas kokias pareigas eina, kas ką per karą veikė. Kaimietė linksėjo ir vaizdavo, kad visais jais žavisi.

Nežinau, kaip plaučių uždegimas gydomas dabar, bet sovietmečiu po keleto savaičių arklinių antibiotikų dozių, kai jau susiformuoja abscesai dūrio vietoje, kai jau visas persisunki ampicilinu ir nebegali atsisėst, gydytojai siųsdavo į masažą (abscesų nemasažuodavo, masažuodavo plaučius).

Masažo kabinetas buvo senajame ligoninės korpuse, tad tekdavo iš naujajame pastate įsikūrusio vidaus ligų skyriaus leistis liftu žemyn ir ilgais koridoriais eiti į masažinę. Ten skersvėjyje – masažuotojai visada būdavo karšta – ant šalto rudu dermatinu aptraukto stalo ji mane minkydavo judesius orientuodama į pečių liniją. Turėjo atsipurtyti karkalai. Bet man jie neatsipurtė, nuo skersvėjo ar vaikščiojimo tais ilgais koridoriais atkritau. Gydytojas padidino antibiotikų dozę ir masažo seansus nutraukė. Bet kaip tik tuo metu veteranė apsveiko ir jai taip pat buvo skirtas masažas. Nors senė buvo labai guvi ir galėjo iki masažinės nueiti pati, ji ten nevaikščiojo. Pas ją, kaip pas privilegijuotą personą, masažuotoja ateidavo į palatą. Stambi, aukšta, sportiškos išvaizdos moteris minkydavo veteranę ant metalinės lovos (koikos), o aš žiūrėjau ir nuogąstavau, kad tai geruoju nesibaigs. Buvo akivaizdu, kad lova masažui nepritaikyta. Vos tik masažuotoja užguldavo senę, lovos tinklas įsitempdavo, jos (senės) kūnas išsiriesdavo ir kuo uoliau masažuotoja stengėsi atlikti savo darbą, tuo baisiau ta lova girgždėjo ir spyruokliavo. O stengėsi masažuotoja labai, nes veteranė ne šiaip pacientė, ji tų laikų VIP’as. Taigi, stengėsi masažuotoja, stengėsi, kol vieną dieną persistengė. Vieno seanso metu ji stipriau užgulusi veteranę ėmė ir sulaužė jai porą šonkaulių. Porą šonkaulių! Kai veteranę išvežė atlikti kažkokios su šonkauliais susijusios procedūros, mes (aš, Lina ir religinga kaimietė) choru nutarėm, kad masažuotojai šakės. Gal nesušaudys, bet tikrai nutiks kažkas baisaus, svarstėm.

Kai veteranę grąžino į palatą, pradėjo plaukti nesibaigiantis srautas atsiprašinėtojų. Verkiančios sesutės, atsiprašinėjantys gydytojai – nuo eilinio iki vyriausiojo. O labiausiai atgailavo, aišku, masažuotoja (ji apie savo persistengimą sužinojo tik po kelių valandų, kai veteranė ėmė skųstis skausmais ir ją apžiūrėjo gydytojai). Ji įgriuvo į palatą visa raudodama, nešina didžiule puokšte raudonų gvazdikų ir didžiausia mano matyta dėže saldainių. Maldavo veteranės jai atleisti, aiškino, kad nelaimė atsitiko tik dėl jos pastangų gerai atlikti savo darbą. Veteranė šypsojosi ta pačia kavarna šypsena kaip ir tada, kai mudvi su Lina grįžom iš vyr. gydytojo. Žinot, yra posakis „svetima gėda“, tai tada jaučiau kažką panašaus į „svetimą baimę“. Buvo labai baisu dėl tos masažuotojos ateities.

Emocijoms atslūgus, dėmesio pradėjo gauti ir kiti pacientai. Liną išrašė, nes ta neatkrito ir sėkmingai pasveiko. Į jos lovą paguldė dar vieną senutę. Gerai, kad nemirštančią, nors iš pradžių ji atrodė prastai. Po lašelinių sengalvėlė atsigavo ir tapo geriausia religingos kaimietės pašnekove. Jos savo kalbas akivaizdžiai cenzūruodavo, nes kai veteranė iš palatos pasišalindavo, imdavo šnekėtis apie dievą, marijas ir jų apsireiškimus. Išgirdau labai įdomią istoriją apie prasmegusį melioratorių, kuris, partijos lieptas, bandė sulyginti su žeme kalnelį, ant kurio buvo pasirodžiusi Marija. Kažkur prie Kunigiškių, Panevėžio rajone. Jis, anot naujosios močiutės, su visu buldozeriu kaip koks Čičinskas prasmego. Aš irgi nekenčiau melioratorių, nes tie neseniai buvo nuniokoję mano mylimiausią pievą mano kaimelyje, tai pritariau jų džiaugsmui dėl melioratoriaus žūties. Tik stebėjausi, kodėl tokia fantastiška istorija nepasklido plačiau.

Veteranei grįžus abi močiutės temą iškart pakeisdavo ir nusmailinusios balselius vėl imdavo šnekėtis bendromis temomis, į pokalbius įtraukdamos ir veteranę. Vadino veteranę kažkaip mažybiškai. Vardo mažybine forma, kaip įprasta kaimuose aplink Panevėžį: Aldute, Stepute, Irute… Rodos, ją vadino Vandute, bet tiksliai nepamenu, nes į atmintį ta moteris man įsirėžė tik kaip veteranė. Nuo tų kalbų, nuo falšo, nuo tos nesveikos atmosferos man sveikata išvis pašlijo. Atkritau dar sykį ir gydytojas prigrasino, kad tai paskutinis galimas atkrytis. Ir jei nepasveiksiu, išpjaus man gabalą plaučių. Nebetapiau diplominio, nebevaikščiojau po ligoninę, tik gulėjau ir sveikau. Sveikau iš baimės, nes kai išrašė veteranę su visais aplamdytais šonkauliais, o manęs ne, man ėmė atrodyti, kad niekada nebepasveiksiu.

Kai veteranė su visa idėjinių komunistų delegacija, atėjusia jos pasiimti iš ligoninės, paliko palatą, į jos lovą iš karto paguldė kitą pacientę. Pusamžę moterį su aukštu kuodu ir ryškiu šilkiniu chalatu. (Visos palatoj buvom su flaneliniais ligoninės chalatais, tai vien tai darė įspūdį.) Moteris buvo miestietė, bet panašaus tipo kaip jau gulinčios: mėgstanti pakalbėti. Na ir prasidėjo istorijų pasakojimai. Pasirodo, ji su veterane prasilenkė ir ją atpažino. Ir tada jau iki vakaro dėstė, kokia ta veteranė padla, kiek blogo pridarė, kaip ten kažką įskundė, kad gautų trijų kambarių butą Beržų gatvėj, kaip ji du vaikus pagimdė nuo skirtingų vyrų. Kokia ji partinė šliundra ir išvis neaišku, ar ji toje Prancūzijoje buvo. O tas senis, kuris man siūlė studijuoti Lenino piešimą Maskvoj, anot ponios su kuodu ir šilkiniu chalatu, buvo jos ilgametis meilužis. Apkalbų lavina mane net užspaudė. Buvo smalsu, bet tuo pat metu jutau šleikštulį, nes tos geraširdės močiutės, kurios neseniai maloniai šypsojosi veteranei, paslapčiom po antklodėm meldėsi ir kalbėjo apie šventas vietas, godžiai klausėsi naujosios palatos draugės ir su neapykanta komentavo veteranės asmenybę. O vėliau, kai jos vėl ir vėl imdavo apkalbėti veteranę, nevadino jos vardu, o vartojo žodį „kurva“ – „ta kurva“, sakydavo, – net kažkaip pagailo tos veteranės. Tokie baisūs tie suaugę tada atrodė. Nors ir dabar nesuprantu tokių žmonių, kurie į akis šypsosi, o vos nusisukus pila pamazgas.

O kaip baigėsi masažuotojai, aš taip ir nesužinojau. Šiaip ne taip pasveikau ir mane išrašė iš ligoninės. Tik girdėjau viską žinančią moterį su kuodu ir šilkiniu chalatu svarstant, kad greičiausiai prasikaltėlė kelis mėnesius negaus algos.