Susvetimėjimo girioje
1913 m. vasarą žurnale „A Águia“ („Erelis“) pasirodė Fernando Pessoos tekstas „Susvetimėjimo girioje“. Šį prozos kūrinį slapyvardžius itin mėgęs poetas pasirašė vardu ir pavarde. Buvo nurodyta, kad tai fragmentas iš rašomos „Nerimo knygos“. Ją F. Pessoa rengė iki mirties – daugiau nei dvidešimt metų, tačiau kūrinys taip ir neįgavo galutinio pavidalo, liko nebaigtas ir nepabaigiamas. Sudėliota iš labai sunkiai šifruotų rankraščių, „Nerimo knyga“ Portugalijoje pirmąkart pasirodė tik 1982 m. Šiandien ji vadinama svarbiausiu F. Pessoos veikalu.
„Nerimo knygą“ lietuvių kalba leidžia „Odilė“.
Žinau, kad pabudau ir vis tiek tebemiegu. Senovinis mano kūnas, iškankintas manosios būties, sako, kad dar labai anksti… Jaučiu tolimą savo karščiavimą. Slegiu pats save, nežinia kodėl…
Blaiviame stingulyje sunkiai bekūnis tvyrau tarp miego ir būdravimo, sapne, kuris tėra sapno šešėlis. Manasis dėmesys blaškosi tarp dviejų pasaulių, aklai regėdamas jūros gelmę ir dangaus gelmę; ir šitos gilybės smelkiasi viena į kitą, liejasi viena su kita, ir aš nežinau nei kur esu, nei ką sapnuoju.
Prietėmio vėjas žlugusių ketinimų pelenais užneša tai, kas manyje būdrauja. Iš nežinomo skliauto laša šilta ilgesio rasa. Didžiulis vangus nerimas baksnoja sielą iš vidaus ir keistai vilnija kaip vėjas medžių vainikuose.
Minkštame šiltame miegamajame apyaušris lauke atrodo tik kaip prieblandos alsavimas. Visas aš – rami sumaištis… Kodėl turi išaušti diena?.. Slogina mintis, kad ji išauš, sakytum reikėtų mano pastangų, kad tai įvyktų.
Nežinia kaip pamažėle nusiraminu. Apstingstu. Plūkauju ore būdraudamas ir miegodamas, ir iškyla kita tikrovės rūšis, ir aš atsiduriu joje nenumanydamas, iš kur ji atsirado…
Iškyla šita keistos girios tikrovė, tačiau niekur nedingsta ir kita, šilto miegamojo tikrovė. Abi realybės sugyvena sukaustytame mano dėmesyje nelyginant dveji sumyštantys dūmai.
Kokie ryškūs ir vienoje, ir kitoje šitie virpantys skaidrūs vaizdai!..
O kas toji moteris, drauge su manimi žvilgsniu verianti šią svetimą girią? Kodėl gi dabar aš šito klausiu?.. Neįstengiu nė norėti to žinoti…
Miegamasis – tai tamsus stiklas, pro kurį sąmoningai regiu šitą peizažą… ir šitas peizažas man jau seniai pažįstamas, ir jau seniai su šia nepažįstama moterimi aš klaidžioju po šios kitos tikrovės netikrumą. Jaučiuosi ištisus amžius pažįstąs ir tuos medžius, ir tas gėles, ir tuos klaidžius takus, ir ten klaidžiojančią savo esybę, įprastinę ir akivaizdžiai regimą manajam žvilgsniui, kurį niaukia mintis, kad esu šitame miegamajame…
Kartkartėmis girioje, kurioje matau ir jaučiu save per atstumą, tingus vėjas prasklaido dūmus, ir tie dūmai – tai aiškus tamsus miegamojo, kuriame dabar esu, neryškių baldų, užuolaidų ir naktinio jų sąstingio vaizdas. Paskui vėjas nuščiūva, ir vėl lieka tiktai to kito pasaulio peizažas…
Kartais šis ankštas kambarys – vien miglos pelenai ties to kitoniško krašto horizontais… O kartais žemė, kuria žengiame, yra šitas matomas miegamasis…
Sapnuoju ir išnykstu, būdamas ir savimi, ir tąja moterimi… Baisus nuovargis – juoda liepsna – ryja mane. Didžiulis pasyvus nerimas – netikras gyvenimas – gniuždo mane…
O apgailėtina laime!.. Amžinas dvejojime ties išsišakojančiais keliais!.. Aš sapnuoju, o anapus mano sąmonės kažkas kitas sapnuoja su manimi… Ir gal aš – tik šio nesamo Kito sapnas…
Lauke apyaušris toksai nutolęs! O giria čia taip arti, prie pat mano kitų akių!
Ir aš, regėdamas šį peizažą, kurį beveik užmirštu, kai jo nematau, ilgiuosi jo, o vaikščiodamas po jį verkiu ir prie jo veržiuosi…
Medžiai! Gėlės! Takų po medžių lajomis slaptuma!..
Kartais vaikščiodavome susikibę rankomis po kedrais ir cerciais, ir nė vienas iš mudviejų nemanydavo gyvenąs. Mūsų kūnai mums tebuvo lengvas aromatas, o mūsų gyvenimai – šaltinio čiurlenimo aidas. Ištiesdavome vienas kitam ranką, ir mūsų akys klausdavo, kaipgi reikėtų suprasti geidulingumą ir norą kūniškai patirti meilės iliuziją…
Mūsų sode augo visokiausio grožio gėlės… – rožės susisukusiais pakraštėliais, blankstančio baltumo lelijos, aguonos, kurios būtų neregimos, jeigu jų neišduotų raudonis, truputis našlaičių palei vešliausių lysvių kraštus, mažutės neužmirštuolės, bekvapės kamelijos… O virš aukštos žolės – išplėstos pavienių saulėgrąžų akys, su nuostaba žvelgiančios į mus.
Mūsų apnuogintas sielas lietė regima samanų gaiva, o kai praeidavome pro palmes, apimdavo subtilios nuojautos apie kitas šalis… Ir mus pravirkdydavo prisiminimas, kad nė čia, laimingi būdami, nebuvome laimingi…
Šimtmečių gruoblėmis aptekę ąžuolai stvarstė mus už kojų negyvais savo šaknų čiuptuvais… Rymojo platanai… O toliau, tarp gretimų medžių, nuo gyvasienių karojo juostančios vynuogių kekės…
Mūsų svajonė gyventi sklendė priešais mus ant sparnų, o mes šypsojomės jai vienodomis svetimomis šypsenomis, susiliejančiomis mūsų sielose, nors vienas į kitą nei žvelgėme, nei ką nors žinojome vienas apie kitą, nebent apie ranką, patikliai įsikibusią į kitą ją jaučiančią ranką.
Mūsų gyvenimas neturėjo šerdies. Buvome išoriški ir kiti. Nebepažinome savęs, tarytum būtume pasirodę savo sieloms po kelionės per svajones…
Mes buvome užmiršę laiką, o begalinė erdvė susitraukė mūsų akyse. Ar už tų gretimų medžių, nutolusių gyvasienių, atokių kalnų horizonte esama ko nors tikro, verto atviro žvilgsnio, koks nukreipiamas į egzistuojančius dalykus?..
Mūsų neapibrėžties klepsidroje tolydžio kapsintys sapno lašai žymėjo nerealias valandas… Nėra nieko, kas būtų verta, o mano tolimoji meile, nebent žinojimas, kaip saldu žinoti, kad nėra nieko, kas būtų verta…
Sustingę medžių judesiai; nerami šaltinių ramybė; neapčiuopiamas gyvybinių syvų alsavimo ritmas; lėtas daiktų nirimas į sutemas, regis, sklindančias iš jų pačių tarytum dvasios giminystės išsakymas tolimam (bet artimam sielai) aukštos dangaus tylos liūdesiui; tolygus ir beprasmis lapų, susvetimėjimo lašų, kritimas, kada visas peizažas suteka į klausą ir liūdina mus kaip prisiminta tėvynė – visa tai nejučiomis apjuosė mus tartum beatsipalaiduojantis diržas.
Ten mes gyvenome laike, kuris nemokėjo tekėti, erdvėje, kur nereikėjo galvoti apie jos išmatavimo galimybes. Tėkmė anapus Laiko, tūris, nepaisantis erdvinės tikrovės dėsnių… Kiek valandų, beprasme mano ilgesio bičiule, kiek laimingos neramybės valandų apgaulingai mums ten priklausė!.. Dvasios pelenų valandų, erdviško ilgesio dienų, vidinių išorinio peizažo amžių… Ir mes neklausėme savęs, kam visa tai, nes mėgavomės žinojimu, kad visa tai niekam.
Tenai mes žinojome ta nuovoka, kuri, žinoma, priklausė ne mums, kad šitas skausmingas pasaulis, kuriame būtume dviese, jeigu jis būtų, driekiasi palei kraštinę ribą, kur kalnai – tai formų atodūsiai, o už jos nieko nebėra. Ir dėl tos prieštaros, kad tai žinojome, mūsų valandos ten buvo tamsios kaip urvas prietaringųjų krašte, o patys mūsų pojūčiai keisti kaip maurų miesto apybrėžos apniukusio rudens dangaus fone…
Ties mūsų klausos horizontais nežinomos jūros laižė pakrantes, kurių niekada nebūtume galėję išvysti, ir mums buvo laimė išgirsti ir net beveik pamatyti savyje jūrą, kurią neabejotinai raižė karavelės, turinčios kitokių tikslų nei apčiuopiama nauda ir Žemės primesti uždaviniai.
Ūmai pastebėdavome, kaip tas, kuris pastebi gyvenąs, kad visur čia skamba paukščių giesmės ir kad lapų šiugždesys – tarsi senovės kvapai į atlasą – į mus įsiskverbia giliau nei suvokimas, kad jį girdime.
Štai taip paukščių čiulbesys, medžių šlamėjimas ir monotoniški, užmarštingi amžinos jūros toliai apgaubdavo apleistą mūsų gyvenimą jo nepažinimo aureole. Būdraudami miegodavome ten ištisas dienas patenkinti, kad esame niekas, kad neturime troškimų nei vilčių, kad pamiršome meilių spalvą ir neapykantų skonį. Laikėme save nemirtingais…
Tenai mes leidome valandas, jausdami jas visai kitaip, valandas, kupinas tuščio netobulumo ir dėl to tokias tobulas, tokias pasviras, palyginti su tvirtu gyvenimo statumu… Nuvainikuotas imperatoriškas valandas, įsisupusias į išblukusius purpurus, nukritusias į šį pasaulį iš kito pasaulio, kuriame daugiau puikybės dėl to, kad ten daugiau žlugusių sielvartų…
Ir mums buvo skaudu tuo mėgautis, buvo skaudu… Nes visas šis peizažas, kad ir dvelkė ramia tremtimi, vertė mus jaustis jo dalimi, ir visas jis buvo persunktas neaiškaus ilgesio didybės, liūdno, bekraščio ir nesveiko kaip nežinomos imperijos nuosmukis ilgesio…
Už mūsų miegamojo užuolaidų rytas – it šviesos šešėlis. Abidvi mano lūpos – žinau, išblyškusios – jaučia viena kitos nenorą gyventi.
Oras mūsų neutraliame kambaryje sunkus kaip portjera. Mieguistas mūsų dėmesys visam šitam slėpiniui glebus kaip suknios šleifas, besivelkantis prietėmyje vykstančioje ceremonijoje.
Jokiam mūsų nerimui nėra pagrįstų priežasčių. Mūsų dėmesys – absurdas, pagimdytas sparnuotos mūsų neveiklos.
Nežinau, kokie prieblandos aliejai vilgo mūsų mintis apie savo kūną. Mūsų jaučiamas nuovargis – tai nuovargio šešėlis. Jis iš labai toli, kaip ir mūsų įsivaizdavimas, kad gyvename savo gyvenimą…
Nė vienas iš mūsų neturi vardo nei prideramos būties. Jei pajėgtume būti tokie triukšmingi, kad įsivaizduotume, kaip juokiamės, mes, be abejo, pasijuoktume iš to, kad manome gyvenantys. Šilta paklodės gaivuma glamonėja mums (tau irgi, žinoma, kaip man) kojas, jaučiančias viena kitos nuogumą.
Nebeapsigaudinėkime, o mano meile, dėl gyvenimo ir jo tvarkos. Pabėkime, kad būtume savimi… Nenusimaukime nuo piršto stebuklingo žiedo, kuris sukiojamas prišaukia tylos fėjas, šešėlių elfus, užmaršties nykštukus…
Ir mums besirengiant sapnuoti, kaip kalbamės toje plačioje girioje, štai ji prieš mus vėl iškyla, tik šįkart sutrikdyta mūsų sutrikimo ir liūdnesnė nuo mūsų liūdesio. Jai pasirodžius, tartum besisklaidantis rūkas išnyksta mintis apie realų pasaulį, ir vėl aš tampu savimi klajojančiame savo sapne, kurį įrėmina ši paslaptinga giria…
Gėlės, gėlės, kurių ten patyriau! Gėlės, kurias akys, jas atpažinusios, paversdavo jų vardais ir kurių aromatą siela pajusdavo ne iš jų pačių, o iš jų vardų melodijų… Gėlės, kurių vardai, kartojami be perstojo, skambėjo garso kvapų orkestrais… Žaliai goslūs medžiai, dovanojantys pavėsį ir gaivą vien jau savais pavadinimais… Vaisiai, kuriems vardą duodavo dantys, susmingantys į jų minkštimo sielą… Šešėliai kaip neatmenamų laimingų laikų relikvijos… Laukymės, šviesios laukymės, nuoširdžiausi netoliese žiovaujančio peizažo šypsniai… Ak, įvairiaspalvės valandos! Akimirkos-gėlės, minutės-medžiai, ak, erdvėje sustingęs laike, negyvas erdvės laike, apibertas gėlėmis, gėlių kvapu ir gėlių vardų kvapu!..
Sapno beprotybė toje svečioje tyloje!..
Mūsų gyvenimas buvo visas gyvenimas… Mūsų meilė buvo meilės aromatas… Gyvenome neįmanomas valandas, kupinas buvimo savimi… Ir tai todėl, kad visu savo kūno kūnu žinojome, jog nesame tikrovė…
Buvome beasmeniai, išvaduoti iš pačių savęs, kažkas kita… Buvome tas blėstantis sąmonės peizažas… Kaip jis buvo du peizažai – tikras ir iliuzinis, – taip ir mes slaptingai buvome du, ir nė vienas gerai nežinojome, ar tasai kitas nėra jis pats, ar tas neaiškus kitas tikrai gyvena…
Kai staiga atsidūrėme priešais tyvuliuojančius ežerus, pajutome besiveržiančią raudą… Ten šis peizažas turėjo akis, sustingusias akis, pilnas ašarų ir begalinio būties liūdesio… Taip, pilnas liūdesio, kad reikia egzistuoti, kad privalu kuo nors būti, realybe ar iliuzija, – ir tų ežerų nebylumas ir atokumas buvo jų liūdesio tėvynė ir balsas… Ir mums, visą laiką žingsniuojantiems, nors to nei žinantiems, nei norintiems, netgi atrodė, kad esame gyvenę prie šitų ežerų, nes tiek daug mūsiško yra čia pasilikę ir tebesiglaudžia, simboliškai ir kontempliatyviai…
Ir koks atgaivus ir palaimingas siaubas, kad ten nė gyvos dvasios! Nė mūsų, pro ten žengiančių, tenai nebuvo… Nes mes buvome niekas. Mūsų nebuvo jokiu pavidalu… Mes neturėjome gyvenimo, kurį Mirčiai būtų reikėję nužudyti. Buvome tokie menki ir geibūs, kad trukmės vėjui nebuvome reikalingi, ir laikas tekėjo per mus glostydamas kaip lengvas dvelksmas palmės viršūnę.
Neturėjome savo epochos nei tikslo. Visų daiktų ir būtybių paskirtis liko prie šito nebuvimo rojaus vartų. Apmirė, kad leistų mums ją pajusti, gruoblėta kamienų siela, išdrikusi lapų siela, pribrendusi žiedų siela, vaisių nusvarinta siela…
Ir šitaip mes numarinome savo gyvenimą, taip įnikę jį numarinti kiekvienas atskirai, kad nepastebėjome, jog esame viena būtybė, jog kiekvienas iš mūsų yra kito iliuzija ir kiekvienas pats savaime tėra tos vienos būtybės aidas…
Zyzia musė, abejotina ir neįžiūrima…
Mano sąmonėje iškyla kažkokie garsai, aiškūs ir pasklidi, jau įdienojant pripildantys mane suvokimo, kad esu mudviejų kambaryje… Mudviejų kambaryje? Mudviejų su kuo, jeigu aš vienas? Nežinau. Viskas susilieja, ir lieka tik nykstanti miglų tikrovė, kurioje skęsta manosios abejonės, o manoji savivoka, opijaus užliūliuota, užsnūsta…
Rytas užgriuvo tarytum lavina nuo Valandos pablyškusios viršūnės…
Mūsų gyvenimo židinyje, o mano meile, liovėsi liepsnojusios mūsų sapnų pliauskos…
Nebeturėkime iliuzijų dėl vilties, nes ji išduoda, dėl meilės, nes ji išsekina, dėl gyvenimo, nes jis pamaitina, bet nepasotina, ir netgi dėl mirties, nes ji duoda daugiau, nei norime, bet mažiau, nei tikimės.
Nebeturėkime iliuzijų, o Slaptingoji, dėl savo pačių liūdesio, nes jis pasensta ir nesiryžta tapti visu tuo sielvartu, kuris jame slypi.
Nei verkim, nei nekęskim, nei geiskim…
Apgaubkime, o Tylioji, ploniausia lino drobule sustingusį, negyvą savojo Netobulumo profilį…
Vertė Audrius Musteikis
