Spynų keitimo metas

 

Ji buvo pats pikčiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs. Pirmojo pasimatymo metu ji man pradūrė ausies būgnelį. Su salieru. Gėrė „Kruvinąją Merę“, nukando vieną galą, kad smailesnis būtų, pamirkė į kokteilį, kad dezinfekuotų, ir smeigė į kairę ausį, nes buvo kairiarankė. Po to atsiprašė. Sakė, pasikarščiavo. Bet iš tikro tai pats kaltas. Šiais laikais komplimentų garsiai niekas nedalina. Dabar supratau kodėl. Per ateinančius mėnesius ji man nuskėlė dantį, išrovė dalį plaukų, sukėlė du vidinius kraujavimus, suknežino nosies pertvarą, išnarino petį, įpylė druskos į kavą, keliskart patempė Achilo kulną, skaudžiai nuplikė rūgštynių sriuba ir dar neatsimenu kiek kartų specialiai užkrėtė gripu. Nemeluoju, ji buvo pats pikčiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikęs. Ai, bet aš vis tiek įsimylėjau.

Gyveno ji viena keturių kambarių bute, trys iš jų niekada nebuvo šildomi. Sienos sulipdytos iš tokios plonos medžiagos, jog galėdavai girdėti, kuomet kaimynas karposi nagus. Naktį dėl per didelio triukšmo būdavo draudžiama vaikščioti. Reikėdavo šliaužti ant nugaros. Apie seksą nebuvo nė kalbos. Kai atsigulėme į lovą, ji man liepė užstatyti žadintuvą. Septintai ryto. Tuomet daugelis kaimynų išeina į darbą. Taip ir mylėdavomės rytais: susiraukę abu, traiškanotomis akimis… Kažkaip kažką padarydavome. Bet ir viskas. Ji niekuomet neleisdavo pasilikti. Visada išvarydavo. Vieną kartą aš pasipriešinau, o ji durimis man privėrė pirštą. Paskaudo nežmoniškai, bet klykti negalėjau: nes, o jeigu koks nors kaimynas namie ant biuletenio sėdi? Sprogtų dar vienas ausies būgnelis. Akimirką jai manęs pagailo, todėl ištraukusi maišiuką delfinų formos ledukų užbėrė ant krauju pulsuojančio piršto. Greitai delfinų nasrai nusidažė raudona spalva ir dabar labiau priminė piranijas arba ryklius. Pasiūliau jai pažiūrėti siaubo filmą. Išgirdusi pasiūlymą, ji metė į mane saują ledukų ir praskėlė antakį. Siaubo filmų ji nežiūri, nes gyvena viena ir bijo, kad prisisapnuos. Jaučiau, kaip veidu teka šilta kraujo srovelė. Gali būti, kad antakį reikės siūti. Bet ne dabar. Dabar žiūrėsim filmą. Šiaip ne taip įtikinau, kad bus nebaisu.

Filmas buvo labai baisus. Apie kažkokį psichą raktininką, kuris turėjo visų butų raktus. Užėjęs į bet kokius namus jis į rankas pasiimdavo patį didžiausią raktą ir savo aukai sakydavo: „Aš tave atrakinsiu.“ Ir atrakindavo. Labai žiauriai. Pats turėjau kažkokią nepaaiškinamą raktų baimę, tačiau man buvo baisiau ne dėl paties siužeto, o dėl jos. Bijojau, kad iš filmo ji pasisems įkvėpimo ir naujų kankinimo būdų, todėl per rūkymo pertrauką paėmiau visus jos bute esančius raktus ir slapta nuleidau į klozetą. Tik, kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo. Po filmo ji buvo tokia išsigandusi, kad spyrė man į saulės rezginį ir pasakė, kad daugiau niekada negalėsiu išeiti iš jos namų, nes ji niekuomet nepajėgs užmigti viena.

Įtikino.

Praėjo ketveri metai. Per juos pasikeitė ne tik jos šukuosena, bet ir pasaulio klimato padėtis. Visos žmonijos nelaimei, ji nusprendė rūšiuoti. Namuose buvo šešiolika skirtingų šiukšliadėžių: popieriui, kartoninėms pakuotėms, porcelianui ir krištolui, medicinos atliekoms, plastikui, buitiniams chemijos produktams, dantų šepetėliams minkštais šereliais, dantų šepetėliams kietais šereliais, stiklui, tepalų filtrų ar kitų naftos produktų atliekoms, medienai, padangoms, visų rūšių elektros lemputėms, kompaktiniams diskams, vienkartinėms servetėlėms ir vidutinio dydžio baldams. Norėdamas išmesti šiukšlę, privalėjau būti labai atsargus, nes pasirinkus klaidingą šiukšliadėžę skaudžiai kentėdavo viena ar kita mano kūno dalis. Prisimenu vieną itin skaudžią traumą. Artėjo jos gimtadienis ir aš paklausiau, koks jos piršto dydis. Ji susilaikė netrenkusi, bet dydį pasakė. Dar užsiminė, kad iš juvelyrikos labiausiai mėgsta sidabrą. Nelabai supratau, kuo čia dėta juvelyrika. Per gimtadienį jai padovanojau vardinį boulingo kamuolį, pagamintą specialiai jos pirštams. Galvojau, kad nužudys.

Kai ji liepė dovana atsikratyti, gavau dūrį į akį, nes įmečiau ją į šiukšliadėžę, skirtą plastikui. Iš kur galėjau žinoti, iš ko tas boulingo kamuolys pagamintas?! Ji paguglino: boulingo kamuolys susideda iš kaučiuko, želatinos, plastiko (sakiau!), reaguojančių sakų (kas čia per dalykas?) ir kažkokios urethane medžiagos. Jai ši medžiagų kombinacija suskambo pavojingai, todėl man liepė tučtuojau surasti reikiamą konteinerį ir pašalinti šį demonų sukurtą gaminį nuo Žemės paviršiaus. Bet aš net neįsivaizdavau, į kokį konteinerį jį reiktų mesti. Boulingo kamuolių? Norėjau jai pateikti savų argumentų, tačiau pastebėjau, kad mano kūne nebėra laisvos vietos mėlynei ar kraujosruvai, todėl susilaikiau.

Vienintelis mieste egzistuojantis konteineris, skirtas atliekoms, turinčioms sudėtyje reaguojančių sakų, buvo už trijų valandų kelio. Atbėgau per keturiasdešimt minučių. Nebūtų išnarinusi kelio girnelės, būčiau atbėgęs ir greičiau. Bet suprantu, meilė negailestinga. Konteineris atrodė visiškai įprastai, tik nudažytas raudonai. Perkėlęs visą svorį ant kairės kūno pusės, užsimečiau kamuolį ant peties, pasiruošęs sviedimo manevrui, bet… Nu kodėl tik man taip nutinka? Kamuolys tiesiog netilpo pro angą. Bandžiau jį visaip grūsti, visaip stumti – niekaip.

– Netelpa?

Iš už konteinerio išlindo žemaūgė vidutiniškai simpatiška mergina.

– Mano irgi netilpo.

Rankose ji laikė kažką panašaus į virtuvės kombainą.

– Čia bulvių trintuvė su trimis skirtingais pjaustymo režimais.

Pasirodo, ir bulvių trintuvės savo sudėtyje turi reaguojančių sakų.

– Jetus, kas tavo veidui?

– Įsimylėjęs.

Daugiau ji neklausinėjo. Ant konteinerio buvo užrašytas atliekų tvarkymo įmonės adresas, todėl pasiūliau ten apsilankyti drauge – gal bus galima kokį boulingo kamuolio ir bulvių trintuvės utilizavimo aktą pasirašyti.

Priėjome labiau apšviestą gatvę, ir mergina iš vidutiniškos patapo „visai nieko“. Paklausiau jos, kodėl nori išmesti vis dar veikiančią bulvių trintuvę. Tikėjausi greito atsakymo, bet štai ką išgirdau: jos vaikino tėvas pajūryje turėjo itin populiarių bulvių traškučių fabriką. Vieną vėjuotą dieną jis nusprendė išsimaudyti, tačiau bangos netikėtai pasiglemžė jo kūną ir jis nuskendo. Taip visas traškučių fabrikas atiteko jos vaikinui. Labai skaudžiai tėvo gedėjo vaikinas. Norėdamas pagerbti jo atminimą, sūnus uždraudė gaminti bulvių traškučius su bangelėmis. Kadangi šie traškučiai buvo populiariausia fabriko prekė, verslas vis labiau ir labiau ritosi žemyn. Negana to, jos vaikinas kažkur perskaitė, jog bulvės yra gyvi, skausmą jaučiantys organizmai, todėl greitai fabrike apskritai buvo uždrausta gaminti traškučius. Galiausiai verslas bankrutavo. Dabar vaikinas dirba IT specialistu kažkokioje logistikos įmonėje ir su bulvėmis nenori turėti nieko bendro.

– O tada internetinėje loterijoje jis laimėjo šitą trintuvę.

Skaudi istorija. Aš taip pat netikėtai pratrūkau – galėčiau tą boulingo kamuolį įmesti į bet kurią šiukšliadėžę, bet žinau – ji suras. Juk kas dar šitoje šalyje turi nuosavus boulingo kamuolius, ant kurių užrašytas tavo vardas ir elektroninis paštas?

Artėjome prie atliekų tvarkymo įmonės, tačiau jau iš tolo matėme, kad pastate nedega šviesa. Užrakinta. Ji pasakė, kad raktai yra jos vienas nemėgstamiausių dalykų pasaulyje. Negalėjau patikėti – juk man irgi! Įsiaudrinęs dar paklausiau, ar gulbės irgi yra jos nemėgstamiausi gyvūnai, bet čia sutapimai ir pasibaigė.

– Nekenčiu visokiausių formų raktų, bet labiausiai apskritų.

Jai labai nepatiko, kad jos namų raktas buvo kvadratinis, o laiptinės – apskritimo formos.

– Juk namai asocijuojasi su jaukumu ir saugumu, o čia vien aštrūs kampai!

Žiūrėdama į savo namų raktus ji pirmą kartą suprato, kad pasaulis neturi jokios prasmės. Man taip neatrodė. Aš perkėliau boulingo kamuolį į kitą ranką ir pasakiau, kad jos raktų formos čia kaip tik logiškos: juk visi kambariai namuose yra kvadratiniai, o laiptinės raktas atrakina duris į pasaulį, kuris yra apvalus.

Ji sustojo ir gana ilgą laiką tylėjo. Tuomet pažiūrėjo man į akis ir pasakė:

– Dabar man viskas aišku.

Nu, blemba, aš ir vėl įsimylėjau… Kiek galima!

Pradėjo temti. Ėmė skambinėti antrosios pusės. Nebekėlėme. Vietoj to ant skylėto ir prakiurusio šaligatvio žaidėme boulingą. Kėglių neturėjome, todėl naudojome balandžius. Nors ir padariau du straikus (vieno ji neįskaitė, nes paukščiai prieš smūgį tiesiog nuskrido), ji žaidė kur kas geriau už mane. Atrodė, kad kamuolys sukurtas būtent jai – pirštams nė menkiausio diskomforto, o ir spalva tiko prie akių. Nusprendėme, jog pralaimėjęs perka laimėtojui kontaktinius lęšius. Bet ne šiaip kokius, o raudonus – kad galėtų gąsdinti praeivius. Buvo po vidurnakčio. Ji valgė vampyrų dantų formos guminukus, o aš bandžiau įstatyti jai į akį kontaktinį lęšį.

– O gal užkasam ir viskas?

Be šansų. Ji vis tiek atkas. Daugiau pasiūlymų nebebuvo. Taip ir užmigom ant suoliuko: vienas su boulingo kamuoliu ir žaizdomis nusėtu veidu, kitas su raudonos spalvos kontaktiniu lęšiu dešinėje akyje, vampyrų dantų formos guminuku burnoje ir bulvių trintuve rankose.

Namo grįžau apie antrą valandą dienos. Ji sėdėjo ant sofos ir siuntėsi filmą. Tikėjausi bent jau smūgio į paširdžius. Jo nebuvo. Aš atsargiai ją pabučiavau, ji irgi mane pabučiavo.

– Kas čia?

– Bulvių trintuvė su trimis skirtingais pjaustymo režimais.

Tada pasidarėme šešis kilogramus bulvių košės ir įsijungėme jos atsisiųstą filmą, kuris vadinosi taip: „Raktininkas 2: spynų keitimo metas“. Bet šitas jau nebuvo toks baisus.

Tą naktį miegojome neužsirakinę.