Nuo antikinių pirčių iki skaitymo gyvūnams: skaitovų istorija

 

Amerikiečių raštingumo ekspertės ir edukologės, rašytojos Pam Allyn įsteigtos ir vadovaujamos organizacijos „LitWorld“, skatinančios ir prisidedančios prie raštingumo plitimo visame pasaulyje, iniciatyva nuo 2010 m. švenčiama Pasaulinė skaitymo garsiai diena (World Read Aloud Day). Šiemet ji minima vasario 5-ąją. Ta proga siūlome rusų mokslininkės, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakulteto Retorikos ir kalbos kultūros katedros profesorės straipsnį, kuriame apžvelgiama vakarietiška skaitovo profesijos istorija ir aptariamos privataus skaitymo metamorfozės. Tekstas rusų kultūros portale „Gorkij“ publikuotas 2018 m. kovą.

 

Ne visada garbinga, tačiau nekintamai reikšminga vieta knygų svitoje nuo senų laikų tekdavo skaitovui – knygos balsui ir įkūnytojui. Senovės Graikijoje skaitovai anagnostai (gr. anaginoskein – perskaityti) – išsilavinę vergai – linksmino pirčių lankytojus ir puotautojus didikų namuose, skaitydami lyriką, meilės istorijas ir net nedidelius traktatus. Platono „Teaitete“ filosofas Euklidas išsikviečia berniuką vergą perskaityti užrašyto Sokrato dialogo. Būta ir rašytojų anagnostų, kūrusių tekstų, skirtų tik deklamuoti.

Hedonistinį skaitymą perėmė ir senovės Roma. Kaip veikale „Dvylikos cezarių gyvenimas“ pasakoja Gajus Svetonijus Trankvilas, anagnostus maloniai priimdavo imperatorius Augustas – jie gydė jį nuo nemigos. Frigų jaunuolio Amianto, asmeninio Augusto žmonos skaitovo, paveikslas pavaizduotas [italų rašytojo] Piero Ambrosio Curti romane „Po Pompėjų griuvėsiais“ (1874).

Valdant Augustui susiformavo ir viešieji skaitymai – recitacijos (lot. recitatio – skaitymas balsu). Šią praktiką įdiegė karvedys, literatas ir didis knygų žinovas Gajus Asinijus Polijonas. Buvo skaitomi tiek seniai parašyti, tiek nauji kūriniai – taigi recitacijos anais laikais buvo labiausiai rašytojus ir skaitytojus suartinantis laidas.

Iš pradžių viešieji skaitymai sutraukdavo nedidelį žinovų ratą ir galėjo vykti nedalyvaujant kūrėjui. Ciceronas, siųsdamas Titui Pomponijui Atikui savo traktatą „Apie šlovę“, prašo šio „pasižymėti bendrąsias vietas“, idant Atiko anagnostas Salvijus, „radęs gerus klausytojus, jas perskaitytų bent pietų metu“. Vėliau recitacijose vis dažniau skaito patys autoriai, kūrybinį literato vaidmenį derindami su pragmatine skaitovo funkcija. Vergilijui pristatant „Eneidos“ fragmentus, tarp garbingų svečių būta imperatoriaus Augusto, ir šiam taip patikusi dar nebaigta poema, kad jis apibėrė Vergilijų pagyromis, kurių šiam pakako iki gyvenimo pabaigos.

Viešieji skaitymai iš tikrųjų padėjo pagrindą literatūros kritikai. „Aš turiu dvi priežastis deklamuoti: pirma, baimindamasis klausytojų aš labai stengsiuosi ir, antra, jie mane pataisys, jeigu šališkumas savo kūrinio atžvilgiu atsisuks prieš mane patį, – viename iš laiškų prisipažįsta Plinijus Jaunesnysis, iš esmės patenkintas savo tekstų gvildenimu. – Aš radau tuos, kurie su manimi pasidalijo turiningu savo išmanymu.“

Ilgainiui recitacijos nustojo būti elitiniu užsiėmimu, auditorija išsiplėtė, bet susidomėjimas slopo. Karštos diskusijos išvirto mandagiais nuobodžiaujančios publikos komplimentais. „Koks nors dykinėtojas, kurį seniausiai pakvietė ir kuriam nekart priminė apie pakvietimą, arba visai neateina, arba jei ir ateina, tai verkšlena veltui praleidęs dieną“, – skundėsi tas pats Plinijus Jaunesnysis. O kandusis Marcialis vienoje iš epigramų bičiuliui pasiuntė kaklaskarę – viešuosiuose skaitymuose ausims užsikimšti. Tuometinė skarelių (lot. focalia) mada atsirado dėl būtinybės rašytojams apsisaugoti gerklę nuo užkimimo ilgų recitacijų metu.

Plintant krikščionybei, anagnostai virto maldų ir Šventojo Rašto tekstų skaitovais liturginiuose susibūrimuose. Jau nuo apaštalų laikų šios „profesijos“ atstovai atlikdavo pamokslininkų priedermes, taip pat aiškindavo nesuprantamas Šventojo Rašto vietas. Anagnosto misija buvo laikoma duota iš aukščiau, nes Apreiškime Jonui pasakyta: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai…“

Aukšti buvo ir profesiniai reikalavimai. Pagal II amžiaus „Canones ecclesiastici“ skiriant skaitovą derėjo kruopščiai ištirti, „ar jis ne plepys, ar ne girtuoklis, ar neturi polinkio į juokdarystę, ar apskritai gero būdo“. Ant šventinamojo į skaitovus ypatinga malda kviesdavo nusileisti „Šventąją Dvasią, pranašystės Dvasią“. Dvasininkams dalijantis surinktas aukas skaitovai gaudavo „dalį vienybės – pranašų garbei“. Ankstyvosios krikščionybės rašytojas Komodijanas skaitovus vadino „liaudies žiedais“, „Kristaus šviesuliais“.

Apie III amžiaus vidurį anagnostų statusas pasikeitė: Romos popiežius Kornelijus prilygino juos egzorcistams ir vartininkams. Pasikeitė ir profesinės priedermės: tik mechaninis skaitymas, ir nieko daugiau. Ilgainiui skaitovai išvis buvo išstumti ant žemiausio dvasininkų rangų laiptelio ir priskirti diakonų pavaldumui. Vis dėlto istorijoje jiems pavyko palikti įsimintiną pėdsaką: kai imperatoriaus Dioklecijano laikais buvo konfiskuojami krikščioniškų tekstų sąrašai, būtent anagnostai tapo uoliais jų gynėjais ir rūpestingais sergėtojais.

Naujaisiais laikais anagnostai lieka siaurame religinės praktikos rate, o į viešąją sceną įžengia pasaulietinės figūros: dvaro, privačių namų, gatvės skaitovai. Perdėtume dvaro skaitovus pavadindami atskira institucija, tačiau kalbėti apie hierarchiją, nulemtą jų funkcijos, galime. Ant aukščiausiojo laiptelio stovėjo skaitovai sekretoriai, į kurią pareigas įeidavo ir dalykinės dokumentacijos tvarkymas, taip pat ir oficialių tekstų skelbimas žodžiu.

Pramoginiam skaitymui žmogų rinkdavo iš tarnų, linksmindavusių valdovą ir dvariškius laisvalaikiu bei prieš miegą. Tokiais skaitovais būdavo paskiriama ir aukšto rango asmenų, pavyzdžiui, Preobražensko pulko majoras Fiodoras Tolstojus. Jo skaitymo apžavėta Jekaterina II kartą Tolstojaus žmonai padovanojo briliantinius auskarus.

Garsūs ir savotiškai išskirtiniai skaitovai universalai. Prisiminkime kad ir markizą Girolamą Lucchezini, imperatoriaus Frydricho Didžiojo diplomatinių pavedimų vykdytoją, bibliotekininką ir deklamuotoją. Arba Ivaną Beckojų, tos pačios Jekaterinos asmeninį sekretorių ir skaitovą vakarais. Tiesa, Beckojus gyvenimo saulėlydyje neteko šio titulo. „Mano skaitovas sensta; skaitymas jo darosi neberaiškus, jį traukia prie miego“, – laiške baronui Grimmui skundėsi imperatorė.

Mėgdžiodama rūmų papročius diduomenė iš raštingų tarnų taip pat nusisamdydavo asmeninių skaitovų. Garsiajame anglų valdininko Samuelio Pepyso dienoraštyje, fiksuojančiame kasdieninį to meto londoniečių gyvenimą, yra įsidėmėtinų įrašų: „Mano berniukas Tomas man skaitė, kol užmigau“ (1666); „liepiau berniukui man skaityti Julijaus Cezario biografiją, o paskui – Descartesʼo traktatą apie muziką, kurio visiškai nesuprantu“ (1668). Paskutinis prisipažinimas atskleidžia kultūrinę tos epochos elgseną: skaitymas balsu kaip socialinio statuso, estetinio skonio, manierų kilnumo demonstravimas ne tik viešojoje erdvėje, bet ir privačioje aplinkoje.

Nuo XVIII amžiaus Europą apima skaitymo salonuose, o vėliau ir šeimos rate bumas. Čia trumpalaikę, bet ryškiai žybtelėjusią šlovę pelnė „ne tarnystės, o draugystės“ skaitovai, kurių vardai dažniausiai likę nežinomi, tačiau jų tipažai pavaizduoti literatūroje ir tapyboje. Skaitovas – viena iš centrinių figūrų tiek gausingame visuomeniniame renginyje, tiek kameriniame svečių vakarėlyje, tiek pasisėdėjimuose prie namų židinio. [...]

[XIX amžiaus Rusijoje] neraštinguosius skaitovai šviesdavo sekmadieninėse mokyklose; gatvės skaitovai už nedidelį mokestį padėdavo susigaudyti, kas rašoma skelbimuose ir dokumentuose, kartais deklamuodavo liaudies kūrybą. Pastarieji skaitovai, beje, kėsinosi nukonkuruoti Levo Tolstojaus ir Vladimiro Čertkovo įkurtą [pigių, paprastai liaudžiai skirtų knygelių] leidyklą „Posrednik“, o tai lėmė dar vieną skaitovų specializaciją – skaitytojų skonio tyrimo ir autorinių kūrinių aprobavimo. Kol savanoriai apklausinėjo po kaimus keliaujančius knygų prekeivius, samdomi skaitovai dirbo su prastuomenės „tikslinėmis grupėmis“ – deklamuodavo naujų kūrinių fragmentus, ir tik po tokio „bandomojo tyrimo“ rankraščiai būdavo rengiami leidybai.

XIX–XX amžių sandūroje Europoje gana paklausi pasidarė „gyvojo lektoriaus“ profesija. Gamyklų ir fabrikų darbininkai, pamainos metu bijodami užsnūsti dėl migdančio ir monotoniško serijinės gamybos ritmo, susidėję samdydavo žmones skaityti garsiai. Skaitymas didino darbo našumą ir praskaidrindavo rūsčią kasdienybę.

Savaip unikali lector de tabaqueria – skaitovo tabako fabriko cigarų sukimo ceche – profesija. Iki šių dienų valstybės tarnybos skaitovų pareigas Kubos tabako fabrikuose eina per 300 žmonių. Garsiai jie skaito pusantros valandos per dieną, o likusį darbo laiką skiria pasirengimui kitiems skaitymams ir skaitinių aptarimui su darbininkais. 2015-aisiais šios profesijos 150 metų sukaktį šventę kubiečiai jubiliejaus proga kreipėsi į UNESCO su siūlymu įtraukti šį reiškinį į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Na, o kitose šalyse samdomi skaitovai iš triukšmingų dirbtuvių ir tvankių kontorėlių persikėlė į prabangius viešbučių apartamentus tenkinti turtingų svečių užgaidų. Dabar jie darbuojasi vienoje gretoje su lovų šildytuvais, vonių pildymo konsultantais ir sraigių treneriais – yra ir tokių profesijų. Kai kuriuose Londono viešbučiuose, pavyzdžiui, teikiama naktinio skaitymo paslauga. Vis dėlto XX amžius iš esmės nesukūrė naujų skaitovo specializacijų – pagrindinis jo darbas apsiribojo sceniniu deklamavimu ir radijo spektaklių įgarsinimu. [...]

Nūdiena perprasmino skaitymo balsu vaidmenį – tai viena iš ryškiausių tendencijų ir aktualiausių praktikų. Tik senovėje tekstas „skolindavosi“ deklamuotojo balsą, o dabar atvirkščiai: skaitovas savinasi teksto „balsą“, paversdamas jį savęs pateikimo įrankiu. Per knygą save išreiškia ne tik rašytojas, bet ir jos skaitovas.

Naujausios skaitymo balsiai strategijos pretenduoja į savarankiškos institucijos statusą. Viena vertus, meninė deklamacija būtina įrašinėjant audioknygas. Kita vertus, aktyviai plėtojamos neformalios skaitymo praktikos, tarp kurių sąlygiškai išskirsime dvi skaitymo balsiai atmainas: „ilgalaikį“ skaitymą ir skaitymo „varžytuves“. Populiariausias ilgalaikio skaitymo formatas – literatūrinis maratonas. Voroneže vykstančiame Platonovo festivalyje Andrejaus Platonovo kūrinių ištraukos garsiai skaitomos iki nukritimo. Tomsko universiteto bibliotekoje aštuonias valandas iš eilės skaitė [brolių Strugackių] „Pirmadienis prasideda šeštadienį“. Žaibiško sambūrio principu vykusi akcija „Skaito visas miestas, skaito visa šalis“ apėmė 42 Rusijos miestus.

Žinomiausias skaitymo „varžybų“ formatas – literatūros čempionatas – į Rusiją per Europą atkeliavo iš Amerikos, kur panašūs renginiai vyksta dar nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. [...]

Ne mažiau įdomūs ir vaizdingi vadinamieji „muzikiniai skaitymai“ (sound-reading): tekstai projektuojami ekrane arba tiesiog ant sienos ir juos, skambant muzikai, paeiliui garsiai skaito neprofesionalūs skaitovai. Tai – knyginio teatro, aktorinės vaidybos ir oratoriškos meistrystės sintezė. Tokių renginių publika primena Paryžiaus metro keleivius iš Jeano Paulo Didierlaurentʼo romano „Rytinis skaitytojas“ (Le liseur du 6h27, 2014), kurie vienodai įdėmiai klauso ištraukų iš įtempto siužeto romanų, techninių instrukcijų, užrašų knygelių. Ir čia, beje, be ironijos: kas nors, paklausęs elektrinio grąžto naudojimo instrukcijos, perskaitytos „Raskolnikovo“ balsu, žiū, susidomės ir „Nusikaltimu ir bausme“.

Problema – ne pati medžiaga, o santykis su tokio pobūdžio užsiėmimais. Žiniasklaida vienbalsiai juos vadina skaitymo skatinimu ir palaikymu, nors iš tiesų jie labiau pramoginio nei edukacinio pobūdžio. Vis dėlto atkaklūs bandymai hedonizmą vaizduoti kaip švietimą savaime simptomiški: randasi ne tik naujų laisvalaikio leidimo būdų, bet ir įsitvirtina naujos mąstymo, elgesio ir tikrovės konstravimo formos.

Dar kūrybiškesnė išmonė – knygų skaitymas gyvūnams. Jau kuriamos šunų ir kačių aprangos mados, haute cuisine – kodėl gi jiems nepaskaityti garsiai? Anot psichologų, tokie užsiėmimai didina vaikų motyvaciją skaityti, įtvirtina paauglių skaitymo įprotį.

Pirmieji skaityti gyvūnams ėmėsi amerikiečiai, surengę užsiėmimus vienoje šunų prieglaudoje. Kanadiečiai ir suomiai mokymą suderino su gydymu – vaikai garsiai skaito specialiai parengtiems šunims. Anglai projektu „Read 2 Dogs“ tobulina moksleivių skaitymo įgūdžius. [...]

Logocentriniai senieji laikai visatos centre įkurdino žodį, o ikonocentrinė dabartis – paveikslėlį. Kalba paklūsta vaizdui, tampa jo aptarnautoja. Nūdieniai žmonės reginių trokšta kur kas labiau nei recitacijose nuobodžiavę senovės romėnai, todėl mieliau ir dalyvauja literatūros čempionatuose ir „muzikiniuose skaitymuose“, nei lankosi tradiciniuose rašytojų kūrybos vakaruose. [...]

 

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas