Nudilusi garbė ir tai, kas nedyla
Atsiprašau, jau kiek pavėluotas šis paveiksliukas. Reikėjo pernai, švenčiant Vaižganto metus. Nuotraukoje matyti, kaip atrodė iš vidaus „vytautinė“ bažnyčia Kaune, Vaižganto numylėtoji. Ir jis pats stovi dešinėje prie altoriaus, asistuoja mišias laikančiam kunigui. Nesunku atpažinti, kad tai jis, nors nusigręžęs. Švyti baltapūkė vaižgantiška galva. Daugiau niekas iš altoriaus tarnų neturėjo tokios ševeliūros. Niekam ji ir nebūtų tikusi, išskyrus jį vieną. Buvo prisiderinęs prie jos ir baltą vasarinę sutaną. Lyg tikras popiežius. Jam irgi tiko.
Sunkiau pažintum pačią bažnyčią, pasikeitusią po visų atgimimo epochos remontų. Ar buvo ji pagerinta, ar ten pasidarę daugiau Vytauto dvasios ir kitų tautos vertybių, reikėtų klausti Vaižganto. Jis prikėlė tą suniokotą, apleistą panemunės bažnytėlę, išgražino, sukultūrino, sulietuvino. Aukojo jos labui savo kunigiškus honorarus, kaulijo pinigų iš prezidento Smetonos ir kitų įtakingų draugų. Visa trylikos metų buhalterija buvo smulkmeniškai pateikta parapijiečiams per atsisveikinimo pamokslą. „Kas kokį litą dėjo, tas litas prie bažnyčios, ne prie mano delnų prilipo“, – tai sakinys iš ano pamokslo. 1933 metų vasario 16-ąją.
O nuotraukoje – 1929 metų liepa. Vaižgantas čia dar „vytautinės“ rektorius, šeimininkas. Vyksta amžinųjų vienuoliškų įžadų apeigos. Dešinėje, pamaldžiai sudėjęs rankas, klūpo brolis pranciškonas Serapinas Bikulčius. Jis dabar pasižadės amžinai gyventi neturto, skaistumo ir klusnumo gyvenimą. Kaip ir dera, įžadus priima vienuolijos vyresnysis, tėvas provincijolas, stovintis šalia Vaižganto. Lietuvos pranciškonams tuomet vadovavo Pranciškus Bizauskas. Garsus kunigas, prieš Pirmąjį pasaulinį karą atgaivinęs Kretingoje merdėjantį pranciškonų ordiną. Švietėjas, knygnešys, draudžiamos spaudos organizatorius. Kaip ir Vaižgantas. Abu panašaus amžiaus, iš tos pačios Žemaičių kunigų seminarijos ir vyskupijos. Provincijolas keleriais metais pragyvens „vytautinės“ rektorių. Abiem Kauno Žaliakalnis bus paskutinė stotelė.
Pranciškonai čia kol kas tik svečiai, neturintys Kaune savo bažnyčios. „Vytautinę“ arkivyskupas metropolitas jiems perduos po ketverių metų. Vaižgantas, kaip tretininkas, pranciškonų pasauliečių ordino narys, bičiuliavosi su vienuoliais, liaupsino Pranciškų Asyžietį ir kartojo esąs laimingas, kad jo brangioji bažnyčia atitenka tiems, kurie geriau už jį moka melstis. Aišku, Kaune sklido gandai, jog dvasinė vadovybė susidoroja su populiariu kunigu, keršija jam už jo nevaldomą būdą. Vaižgantas tikino žiniasklaidą, kad išeina savo noru ir kad tiesioginio spaudimo trauktis nebuvę. Bet spausta turbūt netiesiogiai. Kauno kunigija pravardžiavo „vytautinę“ vilkolakiu, o patį rektorių – valdišku rabinu, pataikaujančiu tautininkų režimui. Arkivyskupas Skvireckas priekaištavo dėl pamokslų, prasto giedojimo, spektaklių lankymo, net dėl tariamų orgijų su operos solistėmis. Vaižgantas teisinosi, jautėsi pažemintas, bet nesistebėjo: „Reikia pūsti į vieną dūdą, o aš pūčiau į kitą.“ Ir su panašia nuotaika kitame laiške pasirašo: „Nudilusios garbės kanauninkas.“
Žiūrėdamas į nuotrauką, išlikusią brolio Serapino albume, galvoju apie banalų šv. Pauliaus laiškų pažadą, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą. Kiekvienas šios scenos veikėjas pasaulyje, pilname kiaulysčių, kvailumo ir egoizmo, ilgainiui gavo savąją tiesos valandą, atpirkimo ir gailestingumo blyksnį. Dievo malonę, jei nori. Vaižgantą skundę ir dergę kunigai greitai turės pereiti per bolševikų mėsmalę, keli žus lageriuose. Arkivyskupo laukia kapituliacija ir bėgimas iš Kauno, paskui – nusenusio tremtinio dalia. Ne tai, kad būtų dangaus bausmė, bet veikiau palaiminta galimybė iš tiesų sugerti, įimti į save Kristaus kūną ir kraują. Gauti tai, kas gera ir ko tau labiausiai reikėjo.
Pranciškonų vyresnysis, tvirtai stovintis centre prie altoriaus, rodos, turėtų triumfuoti, kad netrukus gaus dovanų garsią Kauno bažnyčią. Yra išlikę šio kunigo asmeniniai užrašai, dienoraščio fragmentai. Vienoje vietoje, apie 1930 metus, jis vertina vienuolyno situaciją: „Moderniška gimnazija, milžiniški namai, brangūs remontai. Bet kas iš to, jei nėra Švento Pranciškaus? [...] Vedama pirmyn kitais keliais. Norėčiau visiškai pasislėpti ir baigti gyvenimą anachoretu.“
Atsakymas atsiskyrėlio dienų geidusiam provincijolui, jam pačiam dar nežinomas, bus suklupusio brolio Serapino pakaušis. Jau matyti, kaip ten amžiams įsispaudęs neturtas, skaistumas ir klusnumas. Vienuoliški pakaušiai (ar rankos) būna iškalbingesni nei veidai. Brolis Serapinas liks vienuoliu ir tada, kai po karo vienuolyną išvaikys ir broliukai gaus savo vyresniųjų leidimą pasiieškoti paprastesnio gyvenimo. Prisimenu jį iš Kretingos, tada dar tarybinės. Laikėsi keturiese ar penkiese viename kambaryje silikatinių plytų daugiabutyje. Karšindami kits kitą. Kas bažnyčios sargas ar zakristijonas, kas vaikų mokytojas, rožančių ir religinių knygelių platintojas.
Aišku, Vaižgantas, netekęs savo „vytautinės“, ilgai netraukė. Sunyko kaip kerdžius Lapinas prie nukirstos Grainio liepos. Rodos, ir pats buvo pažodžiui išpranašavęs sau tokią lemtį. Likus metams, laiške, adresuotame kažkuriam iš Klimų šeimos vaikų, jis pasišaipo: „Tavo senelis – Vikaras, nebe Rektorius.“ Vikaru, klebono padėjėju, kunigas Tumas buvo buvęs prieš keturis dešimtmečius, jaunystėje. Paskui jis taip troško ir stengėsi būti vėl jaunas!
