Kolonijų klausimas ir jo ryšys su prancūzų tautos likimu

 

Simone Weil (1909–1943), prancūzų filosofė, viena iš ryškiausių XX a. asmenybių, 1942–1943 m. dirbdama Laisvosios Prancūzijos judėjimo biure Londone, per kelis mėnesius parašė neįtikėtinai daug tekstų, tarp kurių buvo ir šis. Nežinia, ar jos apmąstymai apie dekolonizaciją padarė įtaką atsakingiems asmenims, bet aišku, kad prancūzų kolonijų ateitis rūpėjo ne tik jai. Prancūzijos kolonijos rėmė generolą Charles’į de Gaulle’į, kaip Laisvosios Prancūzijos komiteto (vėliau vadinto Prancūzijos laikinąja vyriausybe) vadovą. Galutinis jo politikos tikslas buvo išlaisvinti Hitlerio okupuotą Prancūziją, bet kartu reikėjo peržiūrėti principus, kuriais rėmėsi Prancūzijos imperija. Alžyras ir kitos Prancūzijos Afrikos kolonijos nepriklausomybę atgavo tik Penktosios respublikos laikais, kai prezidentu 1959 m. tapo de Gaulle’is.

Vertėja

 

Svarstant klausimą, kokia doktrina ir tikėjimas Prancūzijoje galėtų įkvėpti prancūzų tautą, šiuo metu besipriešinančią ir galvojančią apie šalies ateitį, jo negalima atskirti nuo kolonizacijos problemos. Doktrina neturėtų apsiriboti vidaus teritorija. Per tautos santykius su tais, kurie ją pajungė jėga, vidinius tautos santykius su pačia savimi ir tautos santykius su tais, kurie priklauso nuo jos, pasireiškia ta pati dvasia.

Kalbant apie Prancūzijos vidaus politiką, niekam nešauna beprotiška mintis skelbti, kad Trečioji respublika, kokia ji buvo 1939 m. rugsėjo 3 d.1, prisikels visut visa. Kalbama tik apie režimą, atitinkantį Prancūzijos tradicijas, t. y. iš esmės įkvėpimo šaltinį, dėl kurio viduramžių Prancūzija suvaidino tokį didelį vaidmenį Europoje, ir įkvepiančią Prancūzijos revoliucijos idėją. Tai, beje, apskritai yra tas pats, iš katalikų kalbos išvertus į pasaulietinę.

Jeigu šis kriterijus Prancūzijai iš tiesų šio bei to vertas, jeigu jis yra realus, kolonijoms neturi būti taikomas koks nors kitas.

Tai reiškia ne status quo išsaugojimą, o pristabdymą, kol kolonijų klausimas bus permąstytas ar veikiau apmąstytas. Mat Prancūzijoje niekada nebuvo kolonijų doktrinos. Jos ir negalėjo būti. Buvo tik kolonijinė praktika.

Imantis apmąstyti šį klausimą, reikia įveikti tris pagundas.

Pirmoji – tai patriotizmas, skatinantis teikti pirmenybę ne teisingumui, o savo šaliai, arba daryti prielaidą, kad niekada, jokiomis aplinkybėmis, nedera rinktis vieno ar kito. Jeigu tėvynė – šventas reikalas, turime pripažinti, kad mes atėmėme tėvynę iš kai kurių tautų. O jeigu ji nėra šventa, mums nereikėtų atsižvelgti į savo šalį, kai iškyla teisingumo klausimas. Antra pagunda – kreiptis į kompetentingus asmenis. Kompetentingi asmenys šioje srityje – tai kolonistai. O jie yra problemos dalis. Ir jeigu klausimas būtų keliamas iš pagrindų, netgi galėtų tapti kaltinamaisiais. Jų nuomonė nėra nešališka. Beje, daugeliu atvejų jie Prancūziją paliko kaip tik todėl, kad kolonijinė sistema juos masino dar nepersikėlus į kolonijas. O kai jie ten atsidūrė, užimama padėtis juos permainė. Kolonizacijos byloje netgi maištingiausių čiabuvių kalba nėra toks kaltinantis dokumentas kaip daugumos kolonistų kalba. Čiabuviai, atvykstantys į Prancūziją, kur kas mieliau spręstų savo reikalus, jei tik galėtų, su Prancūzijos prancūzais negu su kolonistais2. Kolonistų kompetencijos jie nevertina. Bet, tiesą sakant, visada siunčiami pas kolonistus. O Prancūzijoje kompetencijų prestižas toks didelis, kad kai čiabuviai drįsta paduoti ieškinį dėl engimo, ieškinys dažnai keliauja iš įstaigos į įstaigą, kol patenka pas asmenį, kuriuo skundžiamasi, ir šis atkeršija. Tokią procedūrą linkstama įdiegti plačiu mastu.

Kolonistų kompetencija ne tik ydinga, bet ir labai fragmentiška. Tokia ji dažnai būna erdvės atžvilgiu: daugelis pažįsta vos vieną imperijos kampelį ir daro bendras išvadas. Tokia ji yra ir laiko atžvilgiu. Išskyrus Maroką, kur dalis prancūzų iš tikrųjų pamilo arabų kultūrą – ir ši aplinka, beje, jau tampa prancūzų kultūros atsinaujinimo šaltiniu, – prancūzai kolonistai paprastai nesidomi šalių, kuriose gyvena, istorija. Net jeigu ir domėtųsi, prancūzų administracija nedaro nieko, kad jie galėtų su ja susipažinti.

Kaip apsimesti, jog supranti – kad ir kaip menkai – kokią nors tautą, jeigu pamiršti, kad ji turi praeitį? Ar mes, prancūzai, neieškome įkvėpimo Prancūzijos praeityje? Ar manoma, kad ji vienintelė turi praeitį?

Trečia pagunda – krikščioniška. Kolonizacija – palanki terpė misijoms, ir krikščionys dėl to gundosi žiūrėti į ją palankiai, netgi pripažindami jos trūkumus.

Bet jeigu ir nenagrinėsime klausimo – nors jį patyrinėti vis dėlto vertėtų, – ar hinduistai, budistai, musulmonai arba vadinamieji pagonys savo pačių tradicijoje neturi kelio į dvasingumą, kokį jiems siūlo krikščionių Bažnyčios, šiaip ar taip, Kristus nėra sakęs, kad tuos, kurie skelbia gerąją naujieną, turi lydėti karo laivai, nors ir iš tolo. Karo laivų palyda keičia žinios pobūdį. Kankinių kraujui sunku išsaugoti jam priskiriamą antgamtinį poveikį, kai už jį keršija kariuomenės. Kai norima vienu kartu turėti Cezarį ir Kryžių, tai reiškia norą laikyti savo rankose daugiau kozirių, negu žmogui leidžiama.

Aistringiausi pasauliečiai, masonai, ateistai mėgsta kolonizaciją dėl visai priešingos, bet labiau pagrįstos faktais priežasties. Jie mėgsta ją kaip religijų naikintoją, ir ji iš tikrųjų yra tokia; žmonių, per kolonizaciją prarandančių savo religiją, skaičius kur kas didesnis negu žmonių, kuriems ji atneša gerąją naujieną. Tačiau tie, kurie tikisi, kad ji padės paskleisti tai, kas vadinama laicistiniu tikėjimu, taip pat apsigauna. Prancūzų kolonizacija iš tiesų neatsiejama, viena vertus, nuo krikščionybės įtakos, kita vertus, nuo 1789 m. revoliucijos idėjų poveikio. Bet abiejų įtaka yra palyginti silpna ir trumpalaikė. Kitaip ir būti negali, turint omenyje šių įtakų sklaidos būdą ir didžiulį skirtumą tarp teorijos ir praktikos. Užtat stipri ir ilgalaikė įtaka daroma žadinant nepasitikėjimą, tikriau tariant, skepticizmą.

Didžiausia problema yra ta, kad, kaip ir alkoholizmas, džiova ir kai kurios kitos ligos, skepticizmo nuodai kur kas pavojingesni aplinkoje, kuri dar neseniai buvo sveikut sveikutėlė. Nelaimei, mes netikime didžiais dalykais ir bendraudami su kitais sukuriame padermę žmonių, kurie netiki niekuo. Jeigu tai tęsis ir toliau, vieną dieną sulauksime tokio žiauraus atoveiksmio, kokį Japonija mums leidžia tik vos vos pajusti.

Negalima sakyti, kad kolonizacija – prancūzų tradicijos dalis. Tai procesas, kuris vyko toli nuo prancūzų tautos gyvenimo. Alžyro ekspedicija, viena vertus, buvo dinastijos prestižo reikalas, kita vertus, Viduržemio jūros apsaugos priemonė; kaip dažnai būna, gynyba virto užkariavimu. Vėliau, pasisavinant Tunisą ir Maroką, pirmiausia buvo vadovautasi, kaip sakė vienas iš tų, kurie suvaidino didelį vaidmenį Maroko kampanijoje, valstiečio, norinčio išplėsti savo žemės lopinėlį, refleksu. Indokinijos užkariavimas buvo atsakomoji reakcija į 1870 m.pažeminimą. Nepajėgę pasipriešinti vokiečiams, atsigriebėme atimdami tėvynę iš tūkstantmetės civilizacijos tautos, taikios ir gerai besitvarkančios, pasinaudoję laikinais jos sunkumais. Bet Jules’io Ferry vyriausybė šį aktą įvykdė piktnaudžiaudama savo galiomis ir atvirai nesiskaitydama su prancūzų viešąja nuomone3; kitiems užkariavimams vadovavo ambicingi nemokšos karininkai, neklausę oficialių savo vadų įsakymų.

Okeanijos salos buvo užimtos, kaip pakliuvo, vieno ar kito jūrų karininko iniciatyva ir atiduotos saujelei žandarų, misionierių ir pirklių, bet mūsų šalis niekados tuo nesidomėjo.

Visuomenės dėmesį patraukė tiktai juodosios Afrikos kolonizavimas. Tai buvo ir labiausiai pateisinama, turint galvoje šio nelaimingo žemyno padėtį, ir nors jo kolonizavimo istorija beveik nežinoma, baltieji, šiaip ar taip, kaip įmanydami čia siautėjo su savo šaunamaisiais ginklais ir vergų prekyba ištisus keturis amžius. Nepaisant to, juodosios Afrikos problema nėra išspręsta.

Negalima sakyti, kad status quo – Prancūzijos imperijos problemų sprendimas. Ir dar vieno dalyko negalima nei sakyti, nei manyti – kad ši problema tėra prancūzų tautos reikalas. Tai būtų lygiai taip pat teisėta kaip analogiška Hitlerio pretenzija į Vidurio Europą. Ši problema – ne tik prancūzų tautos, bet ir viso pasaulio, o visų pirma pavergtųjų čiabuvių reikalas.

Jėga, kuria remiasi kolonijinė imperija, – tai karo laivynas. Prancūzija beveik visą savąjį prarado. Negalima sakyti, kad ji savo laivyną paaukojo; prarado jį dėl priešo, kuris būtų jį užgrobęs, jeigu prancūzai nebūtų jo sunaikinę4. Dabar Prancūzijos pergalė priklausys – dėl jos ryšių su imperija – nuo šalių, kurios turi laivyną. Kaipgi šios šalys galėtų neturėti balso, iškilus bet kokiam svarbiam klausimui, susijusiam su imperija? Jeigu sprendžia jėga, Prancūzija savąją yra praradusi, o jeigu teisė – Prancūzija niekada neturėjo teisės disponuoti kitų tautų, ne prancūzų, likimu. Jokiu atžvilgiu, nei teisiškai, nei faktiškai, negalima sakyti, kad šių tautų apgyventos teritorijos – Prancūzijos nuosavybė.

Didžiausia klaida, kurią šiuo metu galėtų padaryti Laisvoji Prancūzija, būtų, progai pasitaikius, siekti išsaugoti šią pretenziją kaip neginčijamą Amerikos akyse5. Negali būti nieko blogesnio už požiūrį, radikaliai prieštaraujantį tiek idealui, tiek realybei. Požiūris, prieštaraujantis vienam iš dviejų ir atitinkantis kitą, irgi sukelia didelių bėdų, bet anas užtraukia visas įsivaizduojamas bėdas.

Reikia žiūrėti į kolonijų problemą kaip į naują problemą. Šiek tiek ją nušviesti gali dvi esminės idėjos.

Pirmoji idėja: hitlerizmo esmė ta, kad Vokietija taiko Europos žemynui, o žiūrint plačiau – baltosios rasės šalims, kolonijų užkariavimo ir valdymo metodus. Čekai pirmieji atkreipė dėmesį į šią analogiją, kai, protestuodami prieš Bohemijos protektoratą, pareiškė: „Jokia Europos tauta niekada nebuvo pajungta tokiam režimui.“ Jeigu smulkiai panagrinėsime įprastą kolonijų užkariavimo eigą, akis bado panašumas į hitlerininkų metodus. Vieną pavyzdį randame Lyautey laiškuose iš Madagaskaro6. Ypatingą siaubą, jau kuris laikas keliamą hitlerininkų valdymo ir, regis, išskiriantį jį iš visų kitų, ko gero, galima paaiškinti pralaimėjimo baime. Tas siaubas neturėtų ištrinti iš atminties esminio metodų panašumo – tiek vieni, tiek kiti, beje, remiasi romėnišku modeliu.

Šis panašumas duoda gatavą atsakymą į bet kokius argumentus, ginančius kolonijinę sistemą. Mat visais šiais argumentais, gerais, pusėtinais ir niekam tikusiais, tariamai teisėtais tokiu pat mastu, naudojasi Vokietija, varydama propagandą apie Europos suvienijimą.

Žala, kurią Vokietija būtų padariusi Europai, jei Anglija nebūtų sutrukdžiusi vokiečiams laimėti, tai tokia pat žala, kokią daro kolonizacija, – šaknų išrovimas. Vokietija iš nukariautų šalių būtų atėmusi jų praeitį. O praeities netekimas – tai nusiritimas į kolonijinę vergiją.

Tokią pat žalą, kokią mums padaryti nesėkmingai mėgino Vokietija, mes padarėme kitiems. Dėl mūsų kaltės mažieji polineziečiai mokykloje kartoja: „Mūsų protėviai galai turėjo šviesius plaukus, mėlynas akis…“ Alainas Gerbault7 savo knygose, kurios buvo plačiai skaitomos, bet neturėjo jokios įtakos, aprašė, kaip mes priverčiame tiesiogine šių žodžių prasme mirti iš liūdesio tas tautas, uždrausdami jų papročius, tradicijas, šventes, atimdami iš jų bet kokį gyvenimo džiaugsmą.

Dėl mūsų kaltės studentai ir intelektualai anamiečiai, išskyrus retas išimtis, negali patekti į biblioteką, kurioje yra visi dokumentai, susiję su jų šalies istorija. Kaip atrodė jų tėvynė iki užkariavimo, jie įsivaizduoja iš savo tėvų pasakojimo. Pagrįstai ar nepagrįstai, jie įsivaizduoja taikią, išmintingai valdomą valstybę, kur ryžių perteklius buvo laikomas sandėliuose, kad būtų išdalytas badmečiu, priešingai nesenai praktikai eksportuoti ryžius iš šalies pietų tuo metu, kai šiaurės gyventojus pjauna badas. Visas valstybės mechanizmas rėmėsi konkursais, kuriuose galėjo dalyvauti visos visuomenės klasės. Tereikėjo būti mokytam, o išeiti mokslus buvo galima netgi neturint turto ir gyvenant nuošaliame kaime. Konkursai vykdavo kas trejus metus. Kandidatai susirinkdavo pievoje ir tris dienas rašydavo esė duota tema, paprastai iš klasikinės kinų filosofijos. Konkursai būdavo įvairių sunkumo laipsnių, ir žmogus pereidavo iš vieno lygmens į kitą. Kiekvienas konkursas padėdavo parinkti atitinkamo rango pareigūnus kokiai nors sričiai, o tas, kas per konkursą užimdavo aukščiausią vietą, atitikdavo ministro pirmininko rangą; imperatorius negalėjo laisvai paimti ministro pirmininko iš kur nors kitur. Administracijoje ir kultūroje buvo labai aukštas decentralizacijos lygis; to pėdsakų net iki šiol išliko kai kuriuose Tonkino šiaurės kaimuose, kur valstiečiai pažįsta kiniškus rašmenis ir per dideles šventes ekspromtu deklamuoja poeziją.

Gal šis paveikslas ir pagražintas, bet reikia pripažinti, kad jis atitinka įspūdį, kurį daro kai kurie XVII a. misionierių laiškai. Šiaip ar taip, kad ir kiek tai būtų legenda, šioji praeitis – šios tautos praeitis, ir ji negalėtų įkvėpimo semtis kitur. Ta praeitis beveik išrauta, bet dar nevisiškai. Jeigu išvijus japonus Tonkinas pateks europiečių valdžion, tai bus neatitaisoma blogybė.

Nors japonams išsinešdinus tikriausiai labai palengvėtų, tolesnis prancūzų valdymas, be abejo, būtų kenčiamas su siaubu, prisimenant žiaurybes, kurių, pasak sutampančių liudijimų, griebėsi prancūzai, slopindami maištą prancūzų ir japonų sutarties pasirašymo metu8. Pasak vieno iš liudijimų, ištisi kaimai buvo sunaikinti bombarduojant iš oro, tūkstančiai žmonių, apkaltinti kaip maištininkų šeimų nariai, suvaryti ant pontonų ir paskandinti. Nors šios žiaurybės, jeigu tai tiesa, buvo įvykdytos Viši vyriausybės parankinių, anamiečiai nedarys skirtumo.

Atėmusi iš tautų tradiciją, praeitį, vadinasi, ir jų sielą, kolonizacija nusmukdė jas iki žmogiškosios materijos būklės. Okupuotų šalių gyventojai vokiečių akyse yra ne kas kita. Bet negalima paneigti, kad dauguma kolonistų taip žiūri ir į čiabuvius. Prancūzų užimtoje juodojoje Afrikoje tikra pragaištis buvo prievartinis darbas, o norint apgyvendinti Nigerio kilpą griebtasi masinių deportacijų. Indokinijoje ir dabar vyksta menkai užmaskuotas prievartinis darbas plantacijose; policija bėglius grąžina atgal ir kartais jie baudžiami atiduodant sugelti raudonosioms skruzdėlėms; vienas prancūzas, inžinierius, dirbęs vienoje iš tokių plantacijų, minėjo, kad įprasčiausia bausmė ten yra mušimas: „Netgi humaniškumo atžvilgiu tai geriausias dalykas, nes kadangi jie būna leisgyviai iš nuovargio ir bado, bet kokia kita bausmė būtų žiauresnė.“ Vienas kambodžietis, prancūzų žandaro tarnas, sakė: „Norėčiau būti žandaro šunimi – jis maitinamas ir nemušamas.“

Kovoje su Vokietija galime laikytis dviejų pozicijų. Kad ir kaip reikėtų sutarimo, būtina duoti galimybę pasirinkti, pasirinkimą padaryti viešą ir išreikšti dokumentuose. Galime apgailestauti, kad Vokietija padarė tai, ką mes būtume norėję matyti padarius Prancūziją. Ne veltui kai kurie jauni prancūzai sako, kad jie palaiko generolą de Gaulle’į dėl tų pačių priežasčių, kurios verstų juos paremti Hitlerį, jeigu jie būtų vokiečiai. Arba galime baisėtis ne asmeniu ar tauta, o priešo dvasia, metodais, ambicijomis. Ir mums galima rinktis tik antrąją poziciją. Kitaip beprasmiška kalbėti apie Prancūzijos revoliuciją arba krikščionybę. O pasirinkę turime tai parodyti visais savo veiksmais. Kova su vokiečiais – nepakankamas įrodymas, kad mylime laisvę. Juk vokiečiai ne tik atėmė iš mūsų laisvę. Jie atėmė ir mūsų galybę, prestižą, mūsų tabaką, vyną ir duoną. Kovoti mus skatina įvairūs motyvai. Lemiamas įrodymas būtų remti kiekvieną sprendimą, bent iš dalies užtikrinantį laisvę tiems, iš kurių ją atėmėme. Šitaip galėtume ne tik kitus, bet ir pačius save įtikinti, kad iš tikrųjų esame įkvėpti idealo.

Hitlerizmo ir kolonijinės ekspansijos panašumas, moraliniu požiūriu mums diktuojantis, kaip turime elgtis, siūlo ir praktinį sprendimą, kuris būtų mažiausia blogybė. Pastarųjų metų patirtis rodo, kad Europa, susidedanti iš didelių ir mažų tautų, visų nepriklausomų, yra neįmanomas dalykas. Tautybė didelėje Europos teritorijos dalyje yra neapibrėžtas reiškinys. Netgi tokioje šalyje kaip Prancūzija nacionalinė vienybė patyrė gana žiaurų smūgį; bretonai, lotaringiečiai, paryžiečiai, provansalai daug aštriau negu prieš karą suvokia savo skirtingumą. Nepaisant neigiamų aspektų, tai toli gražu nėra blogybė. O Vokietijoje nugalėtojai pasistengs nacionalinės vienybės jausmą susilpninti kaip tik įmanoma. Labai galimas dalykas, kad viena socialinio gyvenimo dalis Europoje bus išskaidyta daug smulkesniu mastu negu nacionalinis mastas; kita dalis bus sujungta daug stambesniu mastu; tauta tebus viena iš kolektyvinio gyvenimo karkasų, užuot buvusi beveik viskuo, kaip per pastaruosius dvidešimt metų. Silpnoms, bet turinčioms ilgą tradiciją ir gilią savivoką šalims, kaip antai Bohemijai, Olandijai, skandinavų šalims, reikės sukurti nepriklausomybės, suderintos su išorine karine gynyba, sistemą. Tokia pat sistema gali būti pritaikyta ir kituose žemynuose. Savaime aišku, šiuo atveju Indokinija būtų, kaip visada buvo, Kinijos sferoje. Arabiškoji Afrikos dalis galėtų atgauti savo gyvenimą, neprarasdama visų ryšių su Prancūzija. O dėl juodosios Afrikos, tai atrodo racionalu, kad sprendžiant bendruosius klausimus ji visa priklausytų nuo visos Europos, o kiekvienas kaimas vėl sau laimingai gyventų kaip anksčiau.

Antra idėja, galinti nušviesti kolonijų problemą, yra ta, kad Europa, kaip savotiškas aritmetinis vidurkis, užima vietą tarp Amerikos ir Rytų. Puikiai žinome, kad po karo gresia labai rimtas Europos amerikanizacijos pavojus, ir puikiai žinome, ką prarastume, jeigu tai įvyktų. O prarastume tą pačių savęs dalį, kuri labai artima Rytams.

Rytiečius mes visai nepagrįstai laikome primityviais, laukiniais ir tai jiems pasakome. O rytiečiai, turėdami tam priežasčių, žiūri į mus kaip į barbarus, bet to nesako. Lygiai taip pat esame linkę žiūrėti į Ameriką kaip į šalį, neturinčią tikros civilizacijos, o amerikiečiai linkę manyti, kad esame primityvūs.

Jei sueina amerikietis, anglas ir indas, pirmuosius sieja tai, ką vadiname Vakarų kultūra, t. y. tam tikras dalyvavimas intelektualiniame klimate, kurį sudaro mokslas, technika ir demokratijos principai. Indas yra toli nuo viso to. Užtat anglą su šiuo sieja tai, ko visiškai neturi amerikietis, – praeitis. Žinoma, jų praeitys yra skirtingos. Bet kur kas mažiau, negu manoma. Anglijos praeitis – tai krikščionybė, o iki jos – tikėjimų sistema, ko gero, artima helenizmui. Indų religija – hinduizmas – labai artima ir vienai, ir kitai.

Mes, europiečiai, kovojantys su Vokietija, šiandien daug kalbame apie savo praeitį. Todėl, kad bijome ją prarasti. Vokietija praeitį iš mūsų norėjo išplėšti jėga; amerikiečiai kelia jai grėsmę dėl savo įtakos. Su praeitimi mus teriša vos kelios gijos. Nenorime, kad jos būtų nutrauktos. Norime vėl įsišaknyti savo praeityje. Bet per menkai suvokiame, kad mūsų praeitis daugiausia ateina iš Rytų.

Jau kliše tapo teiginys, kad mūsų civilizacija, kilusi iš graikų ir romėnų, yra priešinga Rytams. Kaip dauguma nuvalkiotų tiesų, tai klaida. Terminas „graikų ir romėnų“ labai netikslus. Mūsų civilizacijos kilmė graikiška. Iš romėnų gavome tik valstybės sampratą, bet tai, kaip ja naudojamės, skatina manyti, kad tai niekam tikęs paveldas. Sakoma, kad romėnai išrado teisinę mąstyseną; bet vienintelis tikras dalykas yra tai, kad tik jų teisės sistema išliko. Nuo to laiko, kai buvo atrastas keturių tūkstančių metų amžiaus babiloniečių kodeksas, nebegalima manyti, kad romėnai turėjo monopolį. O bet kurioje kitoje srityje jų kūrybinis įnašas buvo nulinis.

O tai, ką graikai, tikrasis mūsų kultūros šaltinis, perdavė mums, jie patys buvo gavę iš kitur. Iki to laiko, kai karo pergalių įkvėpta puikybė pavertė juos imperialistais, jie tai pripažino atvirai. Herodoto nuomonė šiuo klausimu aiški kaip dieną. Priešistoriniais laikais gyvavo Viduržemio jūros civilizacija, kuriai įtaką visų pirma darė Egiptas, o antroje vietoje – finikiečiai. Helėnai atkeliavo į Viduržemio jūros pakrantes kaip karingi klajokliai, beveik neturintys savos kultūros. Jie primetė savo kalbą, bet perėmė nukariautos šalies kultūrą. Graikų kultūra buvo arba šios helėnų asimiliacijos, arba ankstesnių, ikihelėniškosios kultūros žmonių tolesnio gyvavimo vaisius. Trojos kare viena iš dviejų stovyklų atstovavo civilizacijai, ir ši stovykla buvo Troja. Iš „Iliados“ intonacijos jauti, kad poetas tai žinojo. O Egiptui Graikija, apskritai paėmus, visada jautė dukterišką pagarbą.

Rytietiška krikščionybės kilmė – akivaizdus dalykas. Nesvarbu, ar būtum tikintis, ar agnostikas, abiem atvejais aišku, kad krikščionybę kaip istorinį faktą subrandino ankstesni amžiai. Be Judėjos, Rytų šalies, krikščionybę formavusios mąstymo srovės plaukė iš Egipto, Persijos, gal ir iš Indijos, o ypač iš Graikijos, bet iš tos graikiškojo mąstymo dalies, kuri buvo tiesiogiai įkvėpta Egipto ir Finikijos.

Jei kalbėsime apie viduramžius, tai ryškiausi viduramžių tarpsniai buvo tie, kai Europos iš naujo apvaisinti atėjo Rytų kultūra, atėjo per arabus ir kitais paslaptingais būdais, nes į ją skverbėsi ir persų tradicijos. Renesansui pradžią iš dalies irgi davė ryšiai su Bizantija.

Kitais istorijos laikotarpiais Rytų įtaka kartais tapdavo ardomuoju veiksniu. Taip nutiko Romai; tai vyksta ir mūsų dienomis. Bet abiem atvejais reikėtų kalbėti apie pseudoorientalizmą, snobų sukurptą snobams, o ne apie ryšį su autentiškomis Rytų civilizacijomis.

Trumpai tariant, atrodo, kad Europai periodiškai prisireikia tikrų ryšių su Rytais, kad ji liktų dvasiškai gyva. Ir nors Europoje iš tikrųjų esama kažko, kas priešinasi Rytų dvasiai, kažko specifiškai vakarietiško, Amerikoje tas kažkas yra gryno pavidalo, dvigubai galingesnis, ir mums gresia pavojus būti jo prarytam.

Europos civilizacija – tai Rytų dvasios derinys su jos priešingybe, derinys, kuriame Rytų dvasia turi užimti gana didelę dalį. Šiandien tokia proporcija toli gražu neišlaikoma. Mums reikia Rytų dvasios injekcijos.

Gali būti, kad Europa neturi kitos priemonės išvengti pakrikimo dėl amerikiečių įtakos, kaip tik naują, tikrą, gilų ryšį su Rytais. Jeigu šiuo metu suvestume amerikietį, anglą ir indą, amerikietis ir anglas iš šalies žiūrint bičiuliausis, nors kiekvienas laikys save daug aukštesniu už kitą, o indą paliks vieną. Pamažu įsigalinti atmosfera, kur veikia skirtingi refleksai, dvasiniu požiūriu Europai veikiausiai yra gyvybės ir mirties klausimas. O kolonizacija, toli gražu neduodanti progos užmegzti ryšių su Rytų civilizacijomis, kaip buvo per kryžiaus žygius, tokiems ryšiams tik trukdo. Galbūt vienintelė išimtis – labai siaura ir labai įdomi arabizuotų prancūzų terpė. Indijoje gyvenantiems anglams, Indokinijoje gyvenantiems prancūzams žmogiškoji aplinka susideda iš baltųjų. Čiabuviai tėra gamtovaizdžio dalis.

Anglai bent jau laikosi nuoseklios pozicijos. Jie varo biznį, ir tiek. O prancūzai, nori jie to ar ne, visur atsineša 1789 m. principus. Ir reakcija į tai tegali būti dvejopa. Arba čiabuviai, prisirišę prie savo pačių tradicijos, jaučiasi papiktinti šio svetimo įnašo. Arba jie nuoširdžiai perima šiuos principus ir maištauja, kad neturi teisės jais naudotis. Kad ir kaip atrodytų keista, šios dvi priešiškos reakcijos dažnai būdingos tiems patiems individams.

Viskas būtų kitaip, jeigu europiečių ryšiai su Azija, Afrika, Okeanija megztųsi kultūros mainų pagrindu. Pastaraisiais metais iki sielos gilumos pajutome, kad šiuolaikinės Vakarų civilizacijos, įskaitant ir mūsų demokratijos sampratą, nepakanka. Europa kenčia nuo kelių ligų, tokių sunkių, kad beveik nedrįstama apie tai galvoti. Viena jų yra ta, kad kaimai vis labiau keliasi į miestus ir mažėja rankų darbo, o tai kelia grėsmę fiziniam visuomeninės būties pagrindui. Antra liga – nedarbas. Trečia – tyčinis būtiniausių produktų, kaip antai kviečių, naikinimas9. Dar viena – nepaliaujamas bruzdesys ir nuolatinis pramogų poreikis. Ir dar periodiškai užgriūva visuotinio karo liga. Prie viso to šiandien prisideda didėjantis pripratimas prie masinio ir kartu rafinuoto žiaurumo, prie paties brutaliausio naudojimosi žmogiškąja materija. Turėdami galvoje visa tai, nebegalime nei sakyti, nei manyti, kad mes, prancūzai, iš aukščiau gavome misiją išmokyti pasaulį, kaip gyventi.

Nepaisant viso to, be abejo, galime duoti vieną kitą pamoką. Bet ir patys turime gauti daug pamokų iš tų gyvenimo formų, kurios, kad ir kokios būtų netobulos, savo tūkstantmete praeitimi, šiaip ar taip, liudija stabilumą. Joms prikišama stagnacija. Iš tikrųjų jos visos, matyt, jau seniai išgyvena nuosmukį. Tik nuosmukis vyksta lėtai.

Nelaimė pažadino mums, prancūzams, labai gyvą savosios praeities ilgesį. Tie, kurie kalba apie respublikoniškąją Prancūzijos tradiciją, galvoja ne apie Trečiąją respubliką, o apie 1789 m. ir devyniolikto amžiaus pradžios socialinius judėjimus. Tie, kurie kalba apie Prancūzijos krikščioniškąją tradiciją, galvoja ne apie monarchiją, o apie viduramžius. Daugelis kalba ir apie viena, ir apie kita, nė kiek neprieštaraudami patys sau. Visa šioji praeitis yra mūsų, tik ji, deja, praėjusi. Jos nėra. Tūkstantmetės Rytų tradicijos, nepaisant didžiulių skirtumų, daug artimesnės mūsų viduramžiams negu mes patys. Šildydamiesi tiek mūsų praeities, tiek dabarties, kuri yra perkeistas praeities atspindys, spinduliuose galime rasti jėgų pasirengti ateičiai. Kalbama apie žmonių giminės likimą. Mat kaip Europos hitlerizacija neišvengiamai sudarytų sąlygas viso pasaulio hitlerizacijai – ją įvykdytų arba vokiečiai, arba jų sekėjai japonai, – lygiai taip Europos amerikanizacija neišvengiamai sudarytų sąlygas viso pasaulio amerikanizacijai. Antroji blogybė mažesnė už pirmąją, bet ji eina iškart po pirmosios. Abiem atvejais visa žmonija netektų savo praeities. O praeitis – toks dalykas, kurio, jeigu visiškai jį praradai, jau niekada nesusigrąžinsi. Žmogus savo pastangomis iš dalies pats nusikala ateitį, bet jis negali nusikalti praeities. Jis gali ją tik išsaugoti. Enciklopedistai manė, kad žmonija nėra nė kiek suinteresuota išsaugoti savo praeitį. Pamokyti žiaurios patirties, grįžtame prie šios nuomonės. Bet klausimo neformuluojame taip aiškiai, kad galėtume jį ryžtingai išspręsti.

Šio klausimo esmė paprasta. Jeigu žmogui pakaktų grynai žmogiškų gebėjimų, nebūtų jokia blogybė ištrinti visut visą praeitį ir pasikliauti valios ir proto ištekliais, manant, kad jie padės nugalėti bet kokias kliūtis. Kaip tik tuo buvo tikėta ir kaip tik tuo niekas iš esmės nebetiki, išskyrus amerikiečius, nes jie dar nebuvo priblokšti ir apkvaišinti nelaimės.

Jei žmogui reikia pagalbos iš išorės ir jei darome prielaidą, kad ta pagalba yra dvasinio pobūdžio, praeities niekuo nepakeisi, nes ji yra visų dvasinių lobių saugykla. Aišku, kraštutiniu atveju žmogus gauna malonę užmegzti tiesioginį ryšį su kitu pasauliu. Tačiau vien tik dvasinių praeities lobių spindesys gali pakylėti sielą lig tokios būsenos, kuri yra būtina sąlyga malonei priimti. Štai kodėl negali būti religijos be religinės tradicijos, ir tai teisybė netgi tada, kai atsiranda kokia nors nauja religija. Netekti praeities tolygu netekti antgamčio. Nors Europa dar galutinai neprarado nei praeities, nei antgamčio, tas procesas abiem atvejais jau tiek pažengęs, kad tą sąsają galėtume nustatyti eksperimento būdu.

 Amerikiečiai neturi kitos praeities, kaip tik mūsiškę; per mus jie laikosi jos už nepaprastai įtemptų gijų. Amerikiečių įtaka užplūs mus netgi prieš jų pačių valią ir jeigu ji neatsimuš į pakankamai tvirtą kliūtį, ne tik mes neteksime savo praeities, bet ir jie patys praras tą savo trupinį praeities, jei galima taip pasakyti. Antra vertus, Rytai savo praeities buvo taip atkakliai įsikibę, kad mūsų įtakai – iš dalies pinigų, iš dalies ginklų galia – pavyko ją išrauti tik pusiau. Bet vis dėlto jos teliko pusė. Tačiau japonų pavyzdys rodo, kad kai rytiečiai nusprendžia perimti mūsų ydas, pridėdami jas prie savųjų, jos padidėja dvigubai.

Mes, europiečiai, esame per vidurį. Mes esame ašis. Visos žmonių giminės likimas, be abejo, priklauso nuo mūsų, ir gali būti, kad duota labai nedaug laiko. Jeigu praleisime šią progą, veikiausiai netrukus nugrimsime ne tik į bejėgystę, bet ir į nebūtį. Jei, nenukreipdami žvilgsnio nuo ateities, mėgintume atgaivinti ryšį su savo tūkstantmete praeitimi, jei to siekdami ieškotume akstino tikroje, pagarba pagrįstoje santarvėje su visu tuo, kas dar įsišakniję Rytuose, ko gero, galėtume apsaugoti nuo sunaikinimo ir beveik visut visą praeitį, ir žmonių giminės dvasinį pašaukimą.

Tėvo de Foucauld nuotykis10 – savotiškas noras stoti į varžybas matant, kokie pamaldūs yra arabai, jį atvedė prie pamaldumo ir prie Kristaus, – galėtų būti mūsų būsimo atgimimo simboliu.

To siekiant vadinamosios spalvotos tautos, net jeigu jos yra primityvios, turi nebebūti pavergtos. Bet, remiantis čia trumpai išdėstytu požiūriu, nevertėtų iš jų daryti tautų, panašių į europiečius, demokratiškų arba ne; tai, beje, būtų beprotybė, tiek tais atvejais, kada tai įmanoma, tiek tais, kada neįmanoma. Pasaulyje esama per daug tautų.

Tėra viena išeitis – rasti žodžiui „globa“ reikšmę, kuri nebūtų melas. Iki šiol šis žodis buvo vartojamas tik meluojant. Jeigu jis per daug diskredituotas, paieškokime sinonimo. Svarbiausia – viską suderinti taip, jog tautelės, nesusiformavusios kaip nacijos ir tam tikrais atžvilgiais priklausomos nuo kai kurių organizuotų valstybių, kitais atžvilgiais būtų pakankamai nepriklausomos, kad galėtų jaustis laisvos. Juk laisvė, kaip ir laimė, pirmiausia apibrėžiama kaip jausmas, kad tu ją turi. Šio jausmo neįmanoma nei įteigti propaganda, nei primesti valdžia. Įmanoma – labai nesunkiai – tik priversti žmones vaidinti laisvę jos nejaučiant. Kaip tik dėl to labai sunku atskirti viena nuo kita. Kriterijus – tam tikras dvasinio gyvenimo intensyvumas, neatsiejamas nuo laisvės.

Šiai problemai išspręsti yra du palankūs veiksniai. Pirmasis – kad tokia pat problema iškils ir silpnosioms Europos tautoms. Tai gali suteikti vilties, kad ji bus nagrinėjama. Bet jau dabar iš principo galima tvirtinti, kad, pvz., anamiečių tėvynė ir čekų arba norvegų tėvynė verta tokios pat pagarbos.

Antras palankus veiksnys – tai, kad Amerika, neturinti kolonijų, taigi ir kolonijinių prietarų, ir naiviai taikanti savo demokratinius kriterijus visam tam, kas yra ne jos reikalas, į kolonijinę sistemą žiūri neprielankiai. Ji, be abejo, pasiryžusi kaip reikiant supurtyti rutinos sukaustytą Europą. Kita vertus, stodama mūsų pavergtų tautų pusėn, Amerika, pati to nesuprasdama, suteikė mums geriausią pagalbą, kad netolimoje ateityje galėtume pasipriešinti jos įtakai. Amerika to nesupranta; bet būtų tikra pražūtis, jei to nesuprastume ir mes patys.

Kol trunka karas, visos pasaulio teritorijos pirmiausia yra strateginės vietos ir jas reikia laikyti tokiomis. Tai reiškia dvigubą įsipareigojimą: nekalbėti nieko, kas iškart sukeltų sumaištį, ir vis dėlto neatimti bent kokios permainų vilties iš milijonų nelaimingų žmonių, kuriuos nelaimė gali pastūmėti priešo pusėn. Beje, kaip tik šitas dvigubas rūpestis lemia ir mūsų orientaciją sprendžiant socialines problemas Prancūzijoje.

Tačiau, paliekant nuošalyje bet kokius strateginius sumetimus, politiniu požiūriu būtų pražūtinga viešai laikytis pozicijos, kuri įtvirtintų status quo ante. Galbūt amerikiečių nepasitikėjimas mumis, kai jis nepiktybinis, plaukia iš pagrįstos baimės, kad esamos padėties įtvirtinimas, neleisdamas iškilti į dienos šviesą neatidėliotinoms problemoms, atima bet kokią viltį išspręsti jas iki to laiko, kai jos iš naujo atsiskleis per naują pasaulinę katastrofą.

Mūsų oficiali pozicija politiniais ir socialiniais klausimais – būti atviriems visam tam, kas bus teisinga, įgyvendinama ir atitiks prancūzų tautos valią. Tokios pozicijos galima laikytis tik tuo atveju, jeigu ji galioja visiems klausimams be išimties, – skirtumas tik tas, kad sprendžiant visas problemas, iškilusias dėl ryšių su bet kuriomis kitomis tautomis, prancūzų tautos valia turi būti suderinta (einant į kompromisą, kuris užtikrintų pusiausvyrą) tiek su tų tautų valia, tiek su valia didžiųjų tautų, kurios, pasiekusios pergalę, bus daugiau ar mažiau atsakingos už tvarką pasaulyje.

Dar visai neseniai Prancūzija buvo didžioji tauta. Šiuo metu ji tokia nebėra. Bet greitai vėl taps didi, jeigu sugebės kuo greičiau padaryti tai, ko reikia šiam rezultatui pasiekti. Nieko keisto, kad visi to tikimės. Bet ji yra didi ne dėl jai suteiktos dieviškosios teisės. Tarptautiniuose ir politiniuose reikaluose dieviškosios teisės hierarchija nebegalioja. Ir šios tiesos pripažinimas suderinamas su pačiu karščiausiu patriotizmu.

Buvusi Prancūzijos didybė visų pirma plaukė iš jos dvasinio spindesio ir gebėjimo – atrodo, ji tokį turėjo – atverti kelius žmonių giminei.

Galbūt Prancūzija gali atgauti kai ką iš šito netgi anksčiau, negu bus susigrąžinusi bent kokią galybę, anksčiau, negu bus išlaisvinta jos teritorija. Kad ir bejėgė, paguldyta ant menčių, dar leisgyvė, galbūt ji vis dėlto galėtų mėginti iš naujo pradėti mąstyti pasaulio likimą. Ne jį lemti, nes Prancūzija neturi tokios galios. Mąstyti jį – tai visai kas kita.

Galbūt tai ir būtų jai geriausias akstinas, geriausias būdas savigarbai atgauti.

Pirmoji sąlyga – žūtbūtinai stengtis nieko iš anksto neįtvirtinti jokioje srityje.

 

Vertė Diana Bučiūtė