Ištekėjau

 

Dar ne iki galo būdama tuo kažkuo, judančiu kaip vanduo, klajojau – visai kaip seniau – po daugiabučių rajono kiemus. Tik šį kartą – ne taip be tikslo, tarsi trokšdama patekti į pasiklydimo šviesulį, neradimo palaimą, – ieškodama savo iš Indijos atkeliavusių vestuvinių rūbų (jie buvo kažkuriame iš butų, kurį turėjau rasti). Laimei, pasiekė šią šalį laiku, nes buvo visiškai neaišku, ar nepavėluos kokius pusę metų ar mėnesį – o ir dieną jei būtų pavėlavę, viskas būtų tiesiog žlugę.

Anksčiau tekėdavau daugiabučių rajono kiemais, stebėdama nuolat tai mirksinčius nuo televizoriaus šviesų, tai užgęstančius, tai vėl ryškia šviesa užsižiebiančius langus. Kartais regėdama ir žmonių figūras – įvykusius, sirpstančius ir besiplėtojančius gyvenimus – miglotą veiksmą ar žaismingą buities šokį, o kartais ir grėsmingus trenksmus kartu su rėkavimų lavina. Tokie tie gyvenimai – įvairūs, tačiau daugmaž vienodi gyvenimai namuose – tarytum kolekcionavau juos savo sąmonės albume, negalvodama, kad ir pačiai kažkada gali tekti gyventi. Vis dėlto tarsi galvojau nuo to išsisuksianti, praplaukdama pro kitų gyvenimų šviesą kaip šešėlis ar tuščiai praleista valanda – nežymus įtrūkis laike, trumpas palaiminimas ar spindulio blyksnis. Tai buvo ne mano. Aš nesuvokiau, ką išvis turiu bendro su buitimi, su realiais daiktais. Tiesiog tekėjau upe, kuri tik atspindi lengvai, o daiktai lengvai panyra ir yra nežeidžiantys, nes jie ne mano. Ir pati savęs nenorėjau niekaip įvardyti, tarsi mano tapatybė sklandytų ore ir aš būčiau tas kažkas neapčiuopiama net pati sau – tarp sakinių ir daiktų užuominų, tarp to, kas yra tik užuomazgos, bet iki galo niekada ir neišsipildo. Nesuakmenėja, o nuolat teka.

Dabar aš ištekėjusi iš visų neregimų požeminių srovių, daubų ir žvaigždžių, atspindžių balose, iš rūko sluoksnio, kai klaidžioji rudenį senamiesčio skersgatviais. Tyliu – ištekėti norėjau. Verkiu, nors verkti negaliu – dabar puodai, keptuvės, grindys, dulkės, spintos… O šitiek slapstytasi nuo to, kurį turėjau sutikti. Slapstytasi požeminėse srovėse, daubose, pajūrių kraštuose, rudenį nesąmoningai skaičiuojant bangas, kai pabėgdavau iš procedūrų sanatorijoje – kad galėčiau pabūti prie vandens. Žvaigždžių atspindžiuose balose. Ištekėti buvo natūrali būsena, slenkant per žemės grumstus ir daubas. Nors kelias buvo akmenuotas, liko nesužeistas vanduo, nei medžių šaknys, nei grumstai, nei akmenys nesugebėjo jo subraižyti. Aš tik pasroviui, nes vanduo niekad nebūna vienas – jis juk atspindi, bet vandens nepaslėpsi. Visas liksi šlapias dabar, nes aš į tave sutekėjau.

Atrodo, kad įtekėjau į tam tikrą formą, kuri vadinasi žmona. Galvojau, kad esu moteris, todėl į ausyse išmuštas skyles dėdavau blizgančius daiktus, / o kai eidavau miegoti, vieną padėdavau po pagalve, kad nespaustų ausies, ir paskui pamiršdavau užsidėti. / Mano kieme tris dienas po lietum mirkdavo padžiauti skalbiniai, / neužsukdavau liepsnos viryklėje – /mano virtuvės prieblandoj ketvirtą ryto / lyg angelas spindėjo užsidegus prijuostė, / užsiliepsnojęs arbatinukas, / o pamirštas užsukti vanduo / skalavo pilnus eilėraščių stalčius. Dabar tam tikra prasme esu labiau apčiuopiama, bent jau įvardijama, ir bandau, stengiuosi apčiuopiamybėje, tai yra name, kurį nupirko vyras, dėlioti daiktus iš neapibrėžiamų koordinačių į konkrečias erdves, kurios taps jų pastoviomis vietomis, – tam, kad juos paprasčiau būtų rasti, kad jie nerandami neišsisklaidytų, nebūtų įtraukti į sraunią neregimybę, kur jau kita tvarka. Nes kol kas, kai tik atsikraustėm, name užaugęs nesuvokiamas daiktų kalnas, į kurį žiūrėdama medituoju, kad galėčiau ant jo užsilipti kaip ant vėsių Himalajų ir panirti į gilią meditaciją. Ir stebėti, kaip lyg snaigės nuo lubų ant žemės leidžiasi dulkės, o saulės spinduliai ant grindų nupiešia šviesos salas. Kartais, kai myli, kai užtvindo toks svaigulys – norisi šokti, tačiau daiktai reikalauja turėti vietas, jie ne visada moka šokti kartu. Daiktus reikia prižiūrėti, ir kartais tai nesutampa su noru šokti apsvaigus – suktis toje pilnatvėje, suptis, nekliudomai puodų ir aštrių virtuvės kampų – aš šitaip viską mylėjau, / jog kartais iš laikrodžių / pabirdavo sielos – / atomo dydžio žvaigždutės – / visur buvo pilna gyvybės.

Vis dėlto galimybė moteriai gaminti patiekalus Viešpačiui ir vyrui – tai nepaprasta malonė, burtai, kūryba, atskleidžianti prigimtį ir suteikianti galių. Gali šokdama spintoje pavalyti dulkes, o tada atlikusi kitą judesį ir grakščiai peršokusi į virtuvę pamaišyti puodą, priversdama jame šokti ir daržoves. Ir puodų erdvėje tarsi kosminių daubų dugnuose jungti įvairius elementus, kurie virdami kinta ir dalijasi skoniais. Tarsi maišant spalvas atsirastų naujų – nauji skoniai papildo visatą, taip Viešpats mūsų rankomis be perstojo tęsia savo kūrimą, kuris yra niekada nesibaigianti tėkmė, virsmai, atsiradimai ir sunaikinimai. Ugnies pakaitinti vieni skoniai numiršta, kad atsirastų kiti, ir verdantis vanduo kuria burbulus – šitaip atsiskleidžia vandens apvalumas. Apvaliame puode, kuris lyg visata, o aš pakibusi virš jo tik vaidinu kūrėją.

Dabar aš namų šeimininkė. Turiu pasirūpinti, kad namai būtų panašūs į namus, ir net jeigu būna, jog rankos dar per daug permatomos, kad pakeltų kampe numestą lygintuvą, vis tiek kažkaip privalau paimti. Kuo tik nori – sustiprėjusio žvilgsnio jėga ar širdies dūžiais, kai tarp manęs ir jo, daikto, sparčiai spurdant egzistencijai atsiveria minčių gelmė. Nepasiteisinsi vyrui, sunku bus paaiškinti, kodėl jo taip ir nepakėliau, kodėl tas silpnumas kartais toks stiprus ir kodėl poetai kartais būna benamiai, ir kad man gal būtų užtekę, taip sakant, ir tų namų, kuriuos aprašiau kadaise: kiek bus dar žiemų, o tavęs tiek pat kartų nebus, / tavo – mano kieme sūkuriuodama baigsis era – / pasislėpus pusny, garsiai pustant, sau žaisiu namus / ir bus nebaisu, kad namų jau seniai nebėra, / kad nėra šito kiemo, tik snaigės man kambarius piešia – / arbatinį, stalus, ir sekundę, kurią tu ateisi […]. Tokių nupieštų lazdele ant sniego paviršiaus, kai sėdi pusny ir lauki, kažko ilgai lauki, mintimis nupieštam arbatinukui šildant rankas. Paserviruota sniege arbata tampa saldesnė už viską, ką kada nors galėtum turėti, o kartais būna – vis dėlto turi – netgi namą. Tikrą didelį mūrinį namą.

Na ir ką darysi, reikia gyventi. Štai servizas, šilta arbata ant stalo. Krosny kūrendamasi spragsi ugnis. Pamažu už šių sienų ateina ruduo, užliedamas medžius geltona meilės lava, ir mano širdis nusidažo geltonai – auksu kaip žiedas, tviskantis ant rankos. Ramu. Ištekėjau. Už lango sūkuriais vėjas suka lapus, o man užtenka puodelio arbatos. Nelįsiu šį kartą į vėtrą – ištekėjau, ir nieko nebereikia ieškoti. Ilgai klajojau ieškodama Jo, ir širdis buvo pasidalijusi į daugybę dalių, kažko ieškodama.

 ●

 

Visi žinojo, kad kaime turi vykti vestuvės. Netoli mūsų namo laukuose šventikai rengė jagjos – vedinio ugnies ritualo – laužavietę, dėliojo aplinkui akmenis, vaisius, kokosus ir kitas apeigų detales, o nuo pat ankstaus ryto kitam kaimo gale jaunąją puošė mergaitės, merginos ir vyresnės moterys.

Ta valanda, kai mane veš, po truputį artėjo. Nuo pat ankstaus ryto įvairiais chna raštais man margino rankas ir kojas, darė šukuoseną, visaip dailino veidą ir dėjo žvangančius indiškus papuošalus. Paskutinę akimirką, kol dar nesu žmona, galėjau pasidžiaugti visaip kaip gaudama dėmesio iš savo draugių. Taigi mano kūną puošė ir ruošė naujam etapui, vyniojo į raudonas skaras ir sarį, o viduje tuo metu vanduo ruošės tekėti – visaip kunkuliavo, burbuliavo ir šniokštė kartu su širdies pulsu. Jaudulys kilo ligi akių, širdis ruošėsi atsiduoti, chna raštais puošiamos rankos drebėjo ne tik nuo šalčio. Nors tikrai vėsu, kai ilgai indiškų žolių dažais marginamos rankos – jas turi laikyti ore ir prie nieko nepriliesti. Tačiau mano mintys tirštais sūkuriais su jaudulio bangomis sukosi ir, dingus koncentracijai, kartais ką nors priliesdavau – raštai susiliedavo į dėmes. Širdyje dėmių mažėjo, nes Viešpats ruošė mane tarnystei, o tam reikia vidinės švaros. Prisiminiau kadaise rašytą eilėraštį, kuris, panašu, beveik išsipildė: apsigobusi skraiste, išpuošta kaip / ypatingų keltinių metų kalėdinė eglutė – / papuošalai nusidriekę lyg aukso vijokliai nuo smilkinių, ausys / blizga išteptos skaisčiais tepalais, akys lyg / salės, papuoštos per Dievo gimtadienį, / nuo jų svyra melsvos šešėlių smiltys, / slaptingai juodai apvestos, – / jose mačiau, jog viską palieki – / palieki vaikystę, palieki pačios žinomiausios kieme mergaitės portretą / [...] nuo tos dienos / kai tave vedė, – kiemas pasidarė tamsesnis, nes tu nebeišeidavai žaisti – / lyg apleistos, meteorito išmuštos daubos bolavo / tuščios žaidimų aikštelės – / išsilakstė mergaitės. Berniukai nebeateidavo, / jie turėjo žaislinius šautuvus – / jie visi vienas kitą iššaudė – / nes žinojo – dabar tu pas vyrą skalbi / ir lygini tviskančias staltieses. / O drauge, / tai šitaip tave mes praradom. Meditavau šį eilėraštį, stebėdama, kaip esu puošiama. Visai nebijojau išnykti iš kiemo, nes žinojau, kad namuose atsivers nauja žaidimų erdvė – namai bus mano pačios pasąmonės atspindys ir kūrybos laukas.

Galva šiek tiek sviro nuo indės Mannak Indijoje nupirktų papuošalų – auskarai buvo tokie dideli, kad sunkoka buvo sukioti galvą, o stambus papuošalas ant kaktos maloniai gydė mane nuo minčių pertekliaus – tokia štai moters askezė šią ypatingą dieną, kai įvyksta viena svarbiausių aukų gyvenime. Tai transformuoja ir perkelia iš nerūpestingo vėjavaikiško būvio, sklandant virš žemės paviršiaus, į tokį būvį, kai grubus ir subtilus moters kūnas pradeda judėti sau palankia linkme. Žinojau, greitai turintis įvykti aukojimo ritualas, jagja, pamažu išgelbės mane iš to egoizmo, kuriame skendo siela. Juk sielai nebūdinga kaupti viską sau – dalydamasi ji jaučiasi gyva. Jau tuoj. Kieme laukė arkliu pakinkytas vežimas, paruoštas vežti nuotaką. Tą dieną lauke ūkavo vėjai, danguj skriejo melsvi ir eterio pripildyti debesų kamuoliai. Draugės uždengė mane raudona skraiste – paslėpė nuo žvilgsnių, ir pradėjome leistis laiptais žemyn. Jaunikis jau turėjo laukti prie aukojimo laužo, o aš, lydima visos minios muzikantų, kurie mušė būgnus ir dainavo mantrą, įsėdau į vežimą. Kartu su manimi įsėdo keturios artimiausios draugės, palydovės – prilaikė mane dengiančią skarą. Arklys buvo paragintas, ir vežimas pajudėjo. Paslėpta po raudona skara buvau dar to neišreikšto būvio, ir pasaulis matėsi ne pro rožinius akinius, bet pro tą raudoną šydą. Spalva tartum meilės pripildyti vaizdai dar labiau vertė plakti mano širdį. Arklio kanopos plakė kaimo kelio paviršių, ir žinginės ritmas susiderino su būgno mušimu bei širdies plakimu. Viskas aplinkui skleidėsi ir siautėjo, ir vėjas stūmė vaizdą į tolį, o gal temo akyse nuo raudonumo ir nuo to jausmo, to raudono jausmo – vėtroj švietė raudonas saris ir raudona skara, žydėjo papuošalai, paslėpti po šydu.

Mylimasis greit mane pamatys.

 

 

●

 

Visą savaitę visatos Viešpats kaime laukė mūsų vestuvių. Prieš tai didžiuliu vežimu Jis keliavo per miestus, primindamas ribotoms sieloms apie save. Mes pripratę, kad Dievas gyvena bažnyčiose ar šventyklose, tačiau Džaganathas yra toks Viešpaties ekstazės formos pavidalas – ir būtent toks pavidalas, kuris iš šventyklos išeina į gatves duoti malonės tiems, kurie, užmiršę Viešpatį, neateina net į šventyklą su Juo susitikti. Jis primena, kad kiekvienas iš mūsų nesame šitas kūnas, esame siela, kuri kūne gyvena ir vairuoja kūną tarsi mašiną, deja, tapatindamas save su ta mašina. Šia proga Viešpats apreiškė savo malonę ir jau kurį laiką tūnojo kaimo šventyklėlėje – vestuvių organizavimo ir pasiruošimo sūkuryje, kuris buvo toks intensyvus, kad nebuvo net kada prisėsti pailsėti ar prisiminti save. Atrodė beveik neįmanoma, kad dar liktų laiko šiam ypatingam svečiui, tačiau kadangi žinojome, jog Jis labai mėgsta pavalgyti, pirmąją Jo atvykimo dieną, paprašyti kaimo šventiko, giesmininko Vraja Vallabhos, pasiūlėme Jam šiokią tokią puotą.

Tačiau tuo metu kaimo bendruomenėje įvyko šiokia tokia suirutė – vieni sakė, kad Viešpats po švenčių paprastai miega, todėl Jo maitinti nereikia, tačiau viena šventikė prasitarė, jog po šventės sostinėje Jo niekas neužmigdė, todėl Jis nori valgyti. Ar Jis alkanas, ar ne? Svarsčiau visą dieną ir per tą svarstymą taip nieko ir nepagaminau, nors vietoj to būčiau galėjusi ką nors iškepti. Taip tą dieną nieko ir nepasiūlėme, o važiuojant dviračiu pas Gopalo mamą Guzel parodyti vežamas papuošalas, turėsiąs puošti mano galvą, kažkaip įsisuko į dviračio stipinus ir sutrūko. Tragedija! Ilgai Mannak rinktas Indijoje ir atsiųstas papuošalas pabiro! Supratau, jog mūsų svečias vis dėlto alkanas, – palikusi Guzel taisyti papuošalą nuvykau pas kaimynus paprašyti tikro kaimiško pieno ir švariai nusipraususi ir apsivilkusi sarį pasinėriau į atsidavimo tarnystę. Jau buvo vėlus vakaras, kai viską pabaigiau, ir giesmininkas Vraja Vallabha, pamatęs šviesas šventykloje, užsuko pasižiūrėti, kas čia darosi. Pamatęs pamaitintus Viešpačius plačiai besišypsančius, jis labai apsidžiaugė ir pagerbė Jų maisto likučius. Kadangi nėra nieko nuostabesnio pasaulyje, nieko pakilesnio už Džaganatho maisto likučius – pagerbęs juos jis prisipildė nepaprasto džiaugsmo, ėmė šokinėti iš laimės ir dainuoti, taip pat sakė, kad staigiai pagerėjusi jo sveikata, kuri jau kurį laiką nedavė ramybės. Prašė netgi, kad nakvočiau šventykloje ir iš ryto vėl ką nors pagaminčiau, tačiau jau buvo naktis ir, kai paskambinau būsimam vyrui, jis sakęs verčiau grįžti namo – juk kitą dieną vėl intensyviai reikėsią ruoštis vestuvėms.

 

●

 

Bet aš tam tikra prasme dar galvojau, gal vis dėlto tekėti už Jo, Dievo. Žinojau, kad išties siela yra Dievo dalelė ir jos natūrali prigimtis – tarnystė Viešpačiui, tikrasis meilės santykis įmanomas tik tarp sielos ir Dievo. Juk penkerius metus gyvenau šventykloje ir jau galvojau paskirsianti šį gyvenimą tarnystei, tačiau kažkaip taip susiklostė, kad išteku. Tačiau, žinoma, dar buvo šiek tiek laiko, dar galėjau pabėgti. Šventyklos, kurioje gyvenau apie penkerius metus, virtuvėje, gaminant valgyti Dievui, pagrindinis virėjas buvo šeimos žmogus. Jis nuolat sakydavo, kad merginoms reikia būtinai ištekėti, kad jau nuo ankstyvo amžiaus jos ieškosi „savojo princo“, kad ši moters prigimtis yra labai stipri, ir per tarnystę jos protas nurimsta. (Taip pat kad moteris turi būti nuolanki, klausyti vyro, skaniai gaminti ir gražiai tvarkytis.) Aš irgi jau buvau pavargusi nuo polinkio beprotiškai dairytis ir būti pati sau, daryti „ką noriu“. Ši nepriklausomybė taip išvargino mane – protas jau kurį laiką klajojo po visatą, ieškodamas vietos po saule. Kūnas net atsisakė funkcionuoti, lyg pridaužta gulėdavau daugiabučio balkone, stebėdama, kaip langas įrėmina dangų. Norėjau, kad visos tos visatos susitelktų į vieną namų kosmosą, o visi vyrai sutekėtų į vieną, vieną vyrą – mano vyrą. Ir tuomet aš galėčiau ramiai medituoti savo tikrąjį vyrą – Dievą.

 

●

 

Tad pamatys jis mane ar nepamatys? Viskas jau suorganizuota, ir jagjos, aukos ritualo, laužas su vaisiais, gėlėm ir akmenimis sukrautas, ir brahmanai susirinkę, o ir daugybė žmonių iš visos Lietuvos ir šio kaimo. Už manęs eina muzikantų pulkas, mergaitės pasipuošusios sėdi šalia, prilaikydamos virš manęs šydą, laukia tėvai, susiruošę perleisti mane vyrui, pučia vėjai, plaikstydami skarą ir tarsi norėdami mane nunešti, ir mes artėjam link tos vietos, kur mylimasis jau, žinoma, laukia manęs. Šokti iš vežimo ar nešokti? Gal iššokti, vėjams plaikstant medžių viršūnes ir pasipuošusių mergelių rūbus, lėkti į laukus – bėgti laukais, tarsi mergaitė iš Gutausko eilėraščio, kuriai nereikia nei erdvės, nei laiko? Juk šeimyninis gyvenimas užgrius, įsuks mane į sunkiai sustabdomą veiksmų sūkurį, buities verpetus, apibrėžtumą – negalėsiu sau klajoti kur panorėjusi kaip išprotėjusi apsara, dainuodama giesmes ir deklamuodama eilėraščių posmus. Geriau, galvoju, ištekėti už Dievo ir būti vienuole, kaip kažkada ir svajojau. Jau buvau bešokanti iš vežimo – atsistojau, o raudona skara pakilo tarsi pasiruošusi skrydžiui – sutrikusios mergaitės bandė mane prilaikyti visaip šokčiodamos ir išsigandusios klausinėjo, kas nutiko. Galvojau – bėgsiu pas Dievą, atsiduosiu Jam. Tačiau tą akimirką arklys pasibaidė, o mes jau buvome netoli vietos, kur turi vykti šis gyvenimo įvykis. Mus pasitiko žmonės, ir tuomet supratau, kad jau per vėlu. Išsigandau, ką kiti pagalvos, ir maniau – na tiek to jau, šį gyvenimą susituoksiu. Juk jau visi sukviesti, viskas suruošta, vadinasi, tikriausiai šitaip nusprendžiau, be to, įskaudinčiau jaunikį. Garsėjant dainuojamai mantrai ir instrumentų garsams, privažiavom didžiulę palapinę, kurioje viskas tuoj įvyks. Tačiau tuo metu pribėgo brahmano, kuris turėjo atlikti jagją, žmona ir pasakė, kad jaunikio dar nėra, jaunikis nepasirodė! Kilo šiokia tokia suirutė, nes ir taip viskas smarkiai vėlavo, o pagal vedas jaunikis visada turi atvykti pirmas ir laukti jaunosios! Buvau kiek sutrikusi, tačiau kartu ir apsvaigusi nuo tos raudonos, per kurią viską regėjau, – viskas man buvo kažkaip nerealu, ir jau nebežinojau, ką čia galvoti, tiesiog pasidaviau vyksmo tėkmei – vėjas toliau siautėjo, ir akimirką pamaniau, gal jaunikis apsigalvojo, gal nusprendė būti vienuolis – dėl to tarsi nė nebūčiau nustebusi, nes taip yra atsidavęs Viešpačiui… Kam jam, tokiam šventam, dar šeimos vargai? Ilgiau mąstyti nebuvo kada, nes, atrodo, jaunikis jau vietoje, prie laužo.

Merginos vis dar laikydamos šydą vedė mane link palapinės – dabar daugybės žmonių, jaukiai susispietusių palapinėje, žvilgsniai krito į mane gaubiantį šydą. Įėjusi pamačiau, kad mūsų jau laukia Viešpats. Altoriuje sėdėjo Džaganathas – Viešpats didžiulėmis nuo ekstazės akimis. Džaganathas yra Krišna, Baladeva ir Jo sesuo Subhadra, kurie savaitę kaime laukė mūsų vestuvių. Jie tiesiog švietė ir spinduliavo palaiminimais. Jaunikis atidengė šydą. Susipynus mūsų žvilgsniams, širdy užsiplieskė nenusakoma laimė – ir kaip moters, ir kaip sielos. Aukojimo laužo atšvaitai krito ant mūsų veidų ir ruošė įspūdingai misterijai, sujungimui. Vyras nusilenkė man iki žemės, aš jam taip pat. Paėmė mano ranką ir paklausė, ar tekėsiu. Pasakiau „taip“, bet tuomet jis darkart paklausė: „Bet ar tekėsi už Krišnos?“ Pasakiau „taip, už jo“. Vienas kitą labai gerai supratom. Tuo metu visus palietė ypatinga Dievo apvaizda. Žmonės buvo sustingę, tarsi negalėjo pajudėti, tačiau jų akys ypatingai švytėjo, o lūpos nesustabdomai kartojo „Harė Krišna Harė Krišna Krišna Krišna Harė Harė Harė Rama Harė Rama Rama Rama Harė Harė…“ Atrodė, išties visi suprato, kad yra šitas kūnas, o siela, Dievo dalelė.

Brahmanas atliko ugnies ritualą, kurį sudarė daug įvairių dalių – pavyzdžiui, nuotakos ėjimas aplink jaunikį septynis kartus, apsikeitimas girliandomis, žiedų ant kojų ir rankų užmovimas, vienas kito maitinimas saldainiais, įvairių pažadų sakymas ir taip toliau.

Šalia mūsų stovėjo Viešpačiai, ir mus abu amžinai sujungė tarnystei.

Mes ištekėjom už Dievo. Aš ir mano vyras. Abu.

Tą akimirką tolumoje iš laukų pusės pasimatė atvažiuojantis kelių aukštų vežimas – tarsi bokštas ar bažnyčia ant ratų. Visi lėtai pasuko į tą pusę galvas ir negalėjo patikėti tuo, ką mato. Brahmanai iškėlė Viešpačius-dievybes iš altoriaus ir pastatė į vežimą. Viešpats buvo didžiulėmis nuo ekstazės akimis. Džaganathas, tai yra Krišna, Baladeva ir Jo sesuo Subhadra – visi buvo papuošti gėlių girliandomis, apyrankėmis iš gėlių, įvairiausiais papuošalais, visur kur įmanoma iškaišyti gėlėmis, o vežimas pilnas vaisių, jį puošė įvairių gėlių puokštės ir girliandos, jis spindėjo nenusakoma šviesa. Visi žmonės išėjo iš palapinės ir įsikibo į jo virves – Visatos Viešpats nusprendė pasirodyti kaimui, kad visi gautų malonę Jį pamatyti, o mes, Jo tarnai, padėjome jam traukdami vežimą.

Šitaip, kartu su Viešpačiu, įvyko mūsų vestuvių auka.

 

 ●

 

Juk mano pirmosios knygos pagrindiniai motyvai yra namai, daiktai, kelionė – iki šiol / nežinau kur mano namai – / grįšiu į juos tarytum po tūkstančio metų / […] o aš jau seniai guliu / ant suoliuko griuvėsių? – taigi dabar jaučiausi netikėtai patekusi į savo pačios motyvą. Sklandžiau tarp savo pačios poezijos eilučių, tik dabar eilutes atstoja spintos, stalai, sofos – ribos, skiriančios erdvę ir paverčiančios ją atpažįstama, kad nepasiklysčiau tuščioje kambarių erdvėje. Kadangi benamystė ir klajojimas, neradimas buvo mano išgyvenimo srautas (valkatausim erdvėj sudėlioję vaizduotės baldus / mūsų būstas bus žydros dangum atsiliekančios talpos) – iš pradžių išsigandau, kad namas yra kažkas per daug stabilaus. Tai galėtų sutrikdyti mano nenutrūkstamą kelionės pojūtį, kad tapsiu nebetekančiu vandeniu, statišku atspindžiu. Tačiau iš tikrųjų dabar tęsiasi kelionė po namą – juk čia tiek užkaborių ir kampų, ir atstumai tarp spintų ir stalų – lyg tarp skirtingų kontinentų. Vyras išmokė, kad kai į žemę įdedi sėklą, iš jos išauga augalas, dažnai ir valgomas. Šitaip gali primesti į žemę visokių taškų, ir užauga dalykų, iš kurių ir pietus gali pagaminti. Argi ne nuostabu? Kokia žemė yra gyva ir dosni. Ji talpina savy viską, kad iš skirtingų taškų išaugintų skirtingus dalykus.

Kaktoje spindėjo raudonas taškas – bindis, juk visad norėdavau jį nešioti ir nužiūrėdavau tas, kurios nešioja, o tai reiškia – kad jos ištekėjusios. Tačiau į savo naują namą atvykti vėlavau, nors kūnas jau buvo jame. Lyg vaiduoklis klajojau aplink, ieškodama tos vietos, į kurią sutekėjau, nesuprasdama, kas įvyko ir kaip, – nesugebėdama taip greitai išeiti iš nuolatinio polinkio blaškytis. Atminty tik šmėkščiojo didžiulės šventės atsiminimai, ir tas ypatingas pokytis, kuris įvyko širdyje jagjos metu, kai Viešpats, rodės, įžengė vidun.

Daiktai pamažu susirado savo vietas. Lengvai, plaukdami, tekėdami, kaip ir mintys, pamažu nurimusios ir priėmusios naują duotybę, naują tapatybės dalį. Vanduo nestovėjo, kaip tik sruvo ir plėtėsi, visas namas dabar buvo užtvindytas vandens, tai yra – tos ištekėjusios, tos atitekėjusios moters.

 Bet reikia suprasti, kad visi namai priklauso Dievui. Taip mūsų namai pamažu virto šventykla. Ir nebebuvo sunku, kad ir plaukiant ar šokant, pakelti numestą lygintuvą. Netgi labai lengva buvo pakelti viską ir išlyginti išskalbtas užuolaidas. Nieko pakelti neįmanoma, kol nesupranti, kad esi siela. aš nesu šitas kūnas / nesu šita moteris / kuri išeina į gatves su vienu auskaru / kai antrasis ilsisi po pagalve – – / aš nesu šitas kūnas, kuris kartais lengvas, o kartais – nepakeliu – / aš esu tas kažkas kas kelia kūną kai verkiu – / giliai gelmėj, širdies fontane – / tūkstantoji plauko galiuko dydžio / žvaigždė – ši dalelė turi tiek jėgų, kad gali keliauti šviesmečius, ir ji išties keliauja, kai tari šventą Dievo vardą, o ne tada, kai keliauja kūnas. Ji netgi gali suteikti tas savybes, kurių prieš tai neturėjai, pavyzdžiui, būti žmona. Tik svarbu nepamiršti, kad tas, su kuriuo sujungei gyvenimą, yra ta pati Dievo dalelė. Kai suvoki, jog nesi šitas kūnas, viską daryti yra daug lengviau – vis tiek nesi tai, ką darai. Jei aš nesu ta „žmona“, tuomet galiu viską atlikti labai gerai, nes tai toks žaidimas.

Aš – siela, bet kaip kūnas, kaip protas – esu savo žaidimų aikštelėje.

Dabar žaidžiam namus.