Iš pelenų į pelenus

 

Britų dramaturgo, Nobelio premijos laureato Haroldo Pinterio (1930–2008) vienaveiksmė pjesė Ashes to Ashes parašyta ir pirmąkart pastatyta 1996 metais.

 

 

 

Veikėjai

 

DEVLINAS

REBEKA

 

Abiem per keturiasdešimt

 

Laikas: Dabartis

 

 

Namas užmiestyje.

 

Kambarys pirmame aukšte. Didelis langas.

Už lango – sodas.

 

Du krėslai. Dvi lempos.

 

Pavakarė. Vasara.

 

Pjesės metu kambaryje vis labiau temsta.

Lempų šviesa stiprėja.

 

Į pjesės pabaigą kambario ir sodo už lango kontūrai vos beįžiūrimi.

Lempos įsišvietusios labai ryškiai, bet kambario neapšviečia.

 

 

DEVLINAS su stiklu gėrimo stovi. REBEKA sėdi.

Tyla

 

REBEKA. Na, pavyzdžiui… jis atsistodavo priešais mane ir sugniauždavo kumštį. Tada kitą ranką uždėdavo man ant sprando, sugniauždavo ir prisilenkdavo mane arčiau savęs. Kumštis… įsiremdavo man į lūpas. Jis sakydavo: „Bučiuok mano kumštį.“

DEVLINAS. Ir tu bučiuodavai?

REBEKA. Taip! Bučiuodavau jo kumštį. Krumplius. Ir tada jis atgniauždavo kumštį ir duodavo man delną… bučiuoti… ir aš bučiuodavau. (Pauzė) O paskui aš prabildavau.

DEVLINAS. Ką tu sakydavai? Ką? Ką tu sakydavai? (Pauzė)

REBEKA. „Paimk mane už gerklės“, sakydavau. Murmėdavau bučiuodama jo ranką, bet jis išgirsdavo mano balsą, išgirsdavo pro delną, sugaudavo jį, ranka užčiuopdavo mano balsą. Jis išgirsdavo. (Tyla)

DEVLINAS. Ir jis paimdavo? Paimdavo tau už gerklės?

REBEKA. Taip! Paimdavo. Paimdavo! Ir laikydavo suėmęs – labai, labai švelniai, taip švelniai. Matai, jis mane garbino.

DEVLINAS. Garbino tave?! (Pauzė) Kaip suprast, tave garbino? Kaip suprast? (Pauzė) Nori pasakyt, jis nespausdavo tau gerklės? Tu tai nori pasakyt?

REBEKA. Ne.

DEVLINAS. Tai ką tuomet? Ką nori pasakyt?

REBEKA. Jis truputėlį… spausdavo… man gerklę, taip. Kad aš atloščiau galvą, – iš lėto, bet atloščiau.

DEVLINAS. O kūnas? Kaip tavo kūnas?

REBEKA. Aš išlinkdavau visu kūnu, pamažu, bet išlinkdavau.

DEVLINAS. Vadinas, tavo kojos prasiskėsdavo?

REBEKA. Taip. (Pauzė)

DEVLINAS. Tavo kojos prasiskėsdavo?

REBEKA. Taip. (Tyla)

DEVLINAS. Tu suvoki, kad buvai užhipnotizuota?

REBEKA. Kada?

DEVLINAS. Dabar.

REBEKA. Ne.

DEVLINAS. Tikrai ne?

REBEKA. Ne.

DEVLINAS. Kodėl ne?

REBEKA. Kas mane užhipnotizavo?

DEVLINAS. Aš.

REBEKA. Tu?

DEVLINAS. Ką manai?

REBEKA. Manau, kad tu kuilys neraliuotas.

DEVLINAS. Aš kuilys neraliuotas? Aš?! Turbūt juokauji.

 

REBEKA šypteli

 

REBEKA. Juokauju? Tai tu juokauji. (Pauzė)

DEVLINAS. Tu supranti, kodėl aš tau uždavinėju tokius klausimus. Ar ne? Įlįsk į mano kailį. Aš tiesiog priverstas klausinėti. Aš tiek daug ko nežinau. Aš nieko nežinau apie visą šį… reikalą. Ničnieko. Aš skendžiu tamsoje. Noriu, kad mane apšviestum. O gal tau mano klausimai atrodo neteisėti? (Pauzė)

REBEKA. Klausimai? (Pauzė)

DEVLINAS. Žiūrėk. Padarytum man didelę paslaugą, jei vaizdingiau jį apibūdintum.

REBEKA. Vaizdingiau? Kaip suprast, vaizdingiau apibūdinčiau?

DEVLINAS. Fiziškai. Na, kaip jis atrodė? Jei supranti, ką turiu omeny. Aukštis, plotis… va, šitie dalykai. Ūgis, apimtys. Nesigilinant į jo, taip sakant… polinkius, kad ir kokie jie būtų… charakterį… ar dvasinę… padėtį… Aš tenoriu, hm, man reikia… kaip čia pasakius… aiškiau jį įsivaizduoti… net ne aiškiau įsivaizduoti, o… tiesiog įsivaizduoti, ir tiek… nes dabar, taip išeina, absoliučiai neturiu supratimo… kaip jisai atrodė.

Na, į ką jis buvo panašus? Negi dėl manęs negali suteikti jam pavidalo, konkretaus pavidalo? Matai, man reikia detalaus jo portreto… portreto, kurį galėčiau nešiotis su savimi. Tu kalbi tik apie jo rankas, ir daugiau nieko: ranka ant tavo veido, kita ranka ant sprando, paskui ant gerklės. Jis turbūt ne tik rankas turėjo? O akys? Ar jis bent akis turėjo?

REBEKA. Kokios spalvos? (Pauzė)

DEVLINAS. Būtent šito tavęs ir klausiu… brangioji mano.

REBEKA. Kaip neįprasta, kai tave pavadina brangiąja. Niekas nėra mane vadinęs brangiąja. Išskyrus mylimąjį.

DEVLINAS. Netikiu.

REBEKA. Kuo netiki?

DEVLINAS. Netikiu, kad jis nors kartą tave pavadino brangiąja. (Pauzė) Ar, tavo manymu, aš neteisėtai vartoju šitą žodį?

REBEKA. Kokį žodį?

DEVLINAS. Brangioji.

REBEKA. Taip, tu pavadinai mane brangiąja. Kaip keista.

DEVLINAS. Keista? Kodėl?

REBEKA. Kaip gali mane vadinti brangiąja? Aš nesu tavo brangioji.

DEVLINAS. Tu – mano brangioji.

REBEKA. Aš nenoriu būti tavo brangiąja. Šito tai aš mažiausiai noriu. Niekieno nesu brangioji.

DEVLINAS. Tai dainos žodžiai.

REBEKA. Ką?

DEVLINAS. „Dabar aš niekieno mažytė.“

REBEKA. „Dabar tu niekieno“, ten dainuoja. Ir be to, aš nesakiau „mažytė“. (Pauzė) Nepasakysiu, kaip jis atrodė.

DEVLINAS. Pamiršai?

REBEKA. Ne. Nepamiršau. Bet tai nesvarbu. Šiaip ar taip, jis iškeliavo prieš daug daug metų.

DEVLINAS. Iškeliavo? Kur iškeliavo?

REBEKA. Darbo reikalais. Jis dirbo.

DEVLINAS. O konkrečiau?

REBEKA. Kas konkrečiau?

DEVLINAS. Koks tas jo darbas? Ką jis dirbo?

REBEKA. Jo darbas, man rodos, buvo kažkaip susijęs su kelionių agentūra. Man rodos, jis dirbo tokiu kaip ir palydovu. Ne. Ne, ne palydovu. Jis dirbo ne visą dieną. Turiu omeny, ne vien palydovu jis dirbo toje agentūroje. Matai, jis buvo gana aukštai iškilęs. Už daug ką atsakingas. (Pauzė)

DEVLINAS. Kas ten per agentūra?

REBEKA. Kelionių agentūra.

DEVLINAS. Kokia kelionių agentūra?

REBEKA. Jis buvo vadovas, supranti. Turistų vadovas.

DEVLINAS. Gidas? (Pauzė)

REBEKA. Ar kada pasakojau tau apie tą vietą… apie tą kartą, kai jis mane nusivežė į tą vietą?

DEVLINAS. Kokią vietą?

REBEKA. Aš tikrai tau pasakojau.

DEVLINAS. Ne. Tu man nieko niekada nepasakojai.

REBEKA. Keista. Galėčiau prisiekti, kad pasakojau. Tau pasakojau.

DEVLINAS. Nieko tu man nepasakojai. Niekada nesi apie jį kalbėjusi. Nieko tu man nepasakojai. (Pauzė) Kas ten per vieta?

REBEKA. A, ten buvo lyg ir fabrikas.

DEVLINAS. Kaip suprast „lyg ir fabrikas“? Tai fabrikas ar ne fabrikas? Ir jeigu fabrikas, tai koks fabrikas?

REBEKA. Jame kažką gamino, – kaip ir visuose fabrikuose. Bet ten nebuvo įprastinis fabrikas.

DEVLINAS. Kodėl?

REBEKA. Jie visi dėvėjo kepuraites… darbininkai… aptemptas kepuraites… ir jie nusitraukė tas kepuraites nuo galvų, kai jis įžengė vidun, vesdamasis mane, kai vedžiojosi mane tarp darbininkų eilių.

DEVLINAS. Jie nusiėmė kepures? Kitaip sakant, nukėlė kepures?

REBEKA. Taip.

DEVLINAS. Kodėl?

REBEKA. Po to jis man paaiškino, kad jie taip darė iš didžiulės pagarbos jam.

DEVLINAS. Kodėl jį taip gerbė?

REBEKA. Todėl, kad jis labai gerai tvarkėsi tame fabrike, sakė jis. Jie besąlygiškai juo tikėjo. Jie gerbė jo… tyrumą, jo… tvirtą nusistatymą. Jie liptų paskui jį į stačią uolą, sakė jis, ir bristų į jūrą, jei jis palieptų. Ir choru giedotų tol, kol jis vestų. Jie turi nepaprastai gerą klausą, sakė jis.

DEVLINAS. Kaip jie sutiko tave?

REBEKA. Mane? O, labai šiltai. Aš šypsojausi jiems. Ir jie visi iki vieno man tučtuojau atsakydavo šypsena. (Pauzė) Tik vienas dalykas – ten, toje vietoje, buvo labai drėgna. Viskas neapsakomai permirkę.

DEVLINAS. O jų apranga nepritaikyta tokioms sąlygoms?

REBEKA. Ne. (Pauzė)

DEVLINAS. Man rodos, sakei, kad jis dirbo kelionių agentūroje?

REBEKA. Ir dar vienas dalykas. Man prireikė į tualetą. Bet aš negalėjau jo rasti. Visur jo dairiausi. Esu tikra, kad ten buvo tualetas. Bet taip ir neišsiaiškinau, kur. (Pauzė) Jis tikrai dirbo kelionių agentūroje. Palydovu. Jis žygiuodavo į vietinę geležinkelio stotį, žingsniuodavo peronu ir plėšdavo kūdikius iš klykiančių motinų rankų. (Pauzė)

DEVLINAS. Rimtai? (Tyla)

REBEKA. Beje, man baisiai liūdna.

DEVLINAS. Liūdna? Kogi?

REBEKA. Tai dėl tų policijos sirenų, kur girdėjom prieš kelias minutes.

DEVLINAS. Kokių dar sirenų?

REBEKA. Negirdėjai? Turėjai girdėt. Prieš porą minučių.

DEVLINAS. O ką tos sirenos?

REBEKA. Man baisiai liūdna, ir tiek. (Pauzė) Man neapsakomai liūdna. (Pauzė) Tau neįdomu, kodėl? Ką gi, vis tiek tau pasakysiu. Jei tau negaliu pasakyti, tai kam gi daugiau? Taigi, paaiškinsiu. Mane taip pribloškė. Matai… tam sirenų kauksmui tylant mano ausyse, aš supratau, kad jis vis garsėja ir garsėja kažkam kitam.

DEVLINAS. Kitaip tariant, sirenas visąlaik kas nors kur nors girdi? Tu tai nori pasakyt?

REBEKA. Taip. Visąlaik. Amžinai.

DEVLINAS. Dėl to jautiesi saugiai?

REBEKA. Ne! Kaip tik jaučiuosi nesaugiai! Siaubingai nesaugiai.

DEVLINAS. Kodėl?

REBEKA. Aš negaliu pakęsti, kad jos nutyksta. Aš negaliu pakęsti, kad nuaidi kažkur tolyn. Aš negaliu pakęsti, kad palieka mane, kad turiu su jomis skirtis, kad turiu perleisti jas kažkam kitam. Aš noriu, kad jos būtų mano, visą laiką. Jų toks nuostabus garsas. Tau ne?

DEVLINAS. Nusiramink, visados sulauksi naujų. Tikėk manim: jos jau pakeliui pas tave. Tuojau – bet kurią akimirką – jas vėl išgirsi.

REBEKA. Tikrai?

DEVLINAS. Žinoma. Jie labai užsiėmę, – policininkai, – turi be galo daug darbo. Jiems tiek daug kuo pasirūpinti, prižiūrėti. Jiems nepaliauja plaukę pranešimai, dažniausiai šifruoti. Visam pasauly nėra nė minutės, kad jie netykotų už vieno ar kito gatvės kampo, kad nekaukintų savo mašinų sirenų. Tai tave turėtų paguosti, mažų mažiausiai. Argi ne? Daugiau niekada nebebūsi viena. Sirenos tavęs niekada nepaliks. Užtikrinu tave. (Pauzė) Paklausyk. Tas vyrukas, apie kurį neseniai kalbėjai… Norėjau pasakyt, tas vyrukas, apie kurį mudu… tam tikra prasme… kalbėjomės. Turiu minty, kada konkrečiai visa tai nutiko? Aš nelabai… kaip čia pasakius… gerai užfiksavau. Tai vyko dar prieš mudviejų pažintį ar po to, kai jau pažinai mane? Tai gana reikšmingas klausimas. Neabejoju, kad pripažinsi tai.

REBEKA. Beje, aš miriau iš nekantrumo norėdama papasakoti tau vieną dalyką.

DEVLINAS. Kokį?

REBEKA. Tada, kai aš rašiau raštelį, porą raštelių skalbyklai. Na, kai… tiesiai šviesiai… sudarinėjau skalbinių sąrašą. Tai va, aš padėjau parkerį ant to mažučio staleliuko, o jis ėmė ir nuriedėjo žemėn.

DEVLINAS. Ką?

REBEKA. Jis kaipmat nusirito. Nuriedėjo tiesiog mano akyse, ant kilimo.

DEVLINAS. O Dieve šventas!

REBEKA. Tas parkeris, tas nekaltas parkeriukas.

DEVLINAS. Negali žinot, ar nekaltas.

REBEKA. Kodėl?

DEVLINAS. Todėl, kad nežinai, kur jis yra buvęs. Nežinai, kiek rankų jį dar, be tavęs, čiupinėjo, kiek rankų juo rašė, ką kiti žmonės su juo darė. Tu nežinai jo istorijos. Tu nežinai jo kilmės.

REBEKA. Parkeris neturi kilmės. (Pauzė)

DEVLINAS. Negali čia sėdėti ir paistyti tokius niekus.

REBEKA. Aš galiu čia sėdėti.

DEVLINAS. Negali čia sėdėti ir paistyti tokius niekus.

REBEKA. Tu įsitikinęs, kad aš neturiu teisės čia sėdėti? Tavo manymu, aš neturiu teisės sėdėti ant šitos kėdės, šioje vietoje, kur gyvenu?

DEVLINAS. Aš sakau, kad neturi teisės sėdėti čia, – šitoje kėdėje ar ant šitos kėdės, ar ant kokios kitos kėdės, – ir paistyti niekus, ir visai nesvarbu, ar tu čia gyveni ar ne.

REBEKA. Aš neturiu teisės paistyti ko?

DEVLINAS. Kad tas parkeris buvo nekaltas.

REBEKA. Tavo manymu, jis buvo kaltas? (Tyla)

DEVLINAS. Aš leidžiu tau išsisukti. Ar pastebėjai? Leidžiu tau išslysti. Greičiau dabar pats slystu į smegduobę. Tai pavojinga. Tu tai suvoki?

REBEKA. Lyg Dievas.

DEVLINAS. Dievas? Dievas?! Tau atrodo, kad Dievas kapanojasi smegduobėj? To nepavadinčiau niekaip kitaip, kaip tik pasibjaurėtinu požiūriu. Jei ne per daug garbės tai išvis vadinti požiūriu. Rink žodžius, kalbėdama apie Dievą. Jis – vienintelis mūsų Dievas. Išvarysi jį – ir nebesugrįš. Net neatsisuks. Ir ką tuomet darysi? Žinai, į ką tai būtų panašu, toks vakuumas? Tai būtų tas pats, kaip Anglijai žaisti su Brazilija Vemblio stadione, kuriame – nė gyvos dvasios. Gali įsivaizduot? Abu kėlinius kautis prieš tuštutėles tribūnas. Amžiaus rungtynės. Nė vieno žiūrovo. Absoliuti tyla. Neskaitant teisėjo švilpuko ir siuntinėjimosi po velnių raguotų. Nusisuksi nuo Dievo, ir futbolas, – tas didingas ir kilnus žaidimas, – amžiams nugarmės į užmarštį. Pratęsimas po pratęsimo – be rezultato, laikas iki begalybės, iki amžinybės – be rezultato. Trūkumas. Patas. Paralyžius. Pasaulis be nugalėtojo. (Pauzė) Tikiuosi, tau iškilo prieš akis šis vaizdas? (Pauzė) O dabar štai kas. Visai neseniai tu… pavadinkime taip… kažkaip miglotai užsiminei apie tą savo vyruką… meilužį?.. ir kūdikius, jų motinas ir visa kita. Apie peronus. Tai man leidžia daryti išvadą, kad tu kalbėjai apie kažkokias žiaurybes. Dabar užduosiu tau tokį klausimą: kiek, tavo manymu, pati turi kompetencijos, įgalinančios aptarinėti tokius žiaurumus?

REBEKA. Aš neturiu tokios kompetencijos. Man niekad nieko nėra nutikę. Niekad nieko nėra nutikę nė vienai mano draugei. Aš niekada nekentėjau. Mano draugės irgi.

DEVLINAS. Valio. (Pauzė) Gal pakalbėkime apie intymesnius dalykus? Pakalbėkime intymiau, pakalbėkime apie tą, kas labiau asmeniška, apie tiesioginę tavo pačios patirtį. Turiu omeny, pavyzdžiui, kai kirpėjas suima rankomis tavo galvą ir įninka trinkti tau plaukus, labai švelniai, masažuodamas galvos odą, kai tavo akys užmerktos, o jis trenka tau galvą, tu tuo kirpėju besąlygiškai pasitiki, ar ne? Jo rankose ne tik tavo galva, ar ne, jo rankose tavo gyvenimas, tavo dvasinė… gerovė. (Pauzė) Matai, ką aš norėjau sužinoti, tai… kai tas tavo meilužis paimdavo tau už gerklės, ar jis tau primindavo tavo kirpėją? (Pauzė) Aš kalbu apie tavo meilužį. Vyrą, kuris bandė tave nužudyti.

REBEKA. Nužudyti?

DEVLINAS. Nugaluoti tave.

REBEKA. Ne, ne. Jis nebandė manęs nužudyti. Jis nenorėjo manęs žudyti.

DEVLINAS. Jis dusino, smaugė tave, – koks skirtumas, kaip tai pavadinsi. Sprendžiant iš tavo pasakojimo. Argi ne?

REBEKA. Ne, ne. Jis mane atjautė. Jis mane garbino. (Pauzė)

DEVLINAS. Ar jis turėjo vardą, tas vyrukas? Jis buvo užsienietis? O kur tuo metu buvau aš? Ką nori, kad suprasčiau? Kad buvai man neištikima? Kodėl nepasipasakojai man? Kodėl neprisipažinai? Dievaži, tau būtų neapsakomai palengvėję. Galėjai atsiverti man kaip kunigui. Galėjai išmėginti mane. Aš visąlaik troškau išmėginimų. Visą gyvenimą jų siekiau. Vadinasi, praleidau puikią progą. Nebent visa tai įvyko dar prieš mudviem susipažįstant. Tokiu atveju neprivalai man nieko pasakoti. Tavo praeitis – ne mano reikalas. Man nė į galvą nešautų tau pasakoti savo praeities. Ne dėl to, kad būtų ką pasakoti. Akademiniame gyvenime nėra vietos nerimtiems dalykams, – žinai, papams ir taip toliau. Tavo galva užimta kitais dalykais: ar šeimininkė paslaugi, ar gali po vienuoliktos vakaro pačirškinti kiaušinienės su kumpiu, ar lova šilta, ar saulė kyla kaip reikia, ar žvarbus rūkas. Ir tik kada ne kada nusišypso laimė paplekšnoti kambarinei per sėdynę, – su sąlyga, kad apskritai tokios esama – kambarinės, ne sėdynės, – bet visa tai, žinoma, neaktualu, kai turi žmoną. Kai turi žmoną, savo mintis, idėjas ir apmąstymus nukreipi atitinkama vaga. O tai reiškia, kad niekada neleidi paimti viršaus tikram vyrui. Dėjau ant tikro vyro, – toks mano šūkis nuo seno. Vyro, kuris panarinęs galvą stumiasi pirmyn, nepaisydamas nei vėjo, nei darganos, kuris galų gale pasiekia savo. Ryžtingo ir valingo vyro. (Pauzė) Vyras, kuriam ant visko nusišikt.

Vyras, turintis geležinį pareigos jausmą. (Pauzė) Du pastarieji teiginiai nesikerta tarpusavy. Tikėk manim. (Pauzė) Ar tu pagauni mano mintį?

REBEKA. Ak, taip, pamiršau tau kai ką papasakoti. Keistas dalykas. Aš žiūrėjau pro sodo langą, pro langą į sodą, vidurvasarį, tame name Dorsete, pameni? Ai, ne, tavęs ten nebuvo. Kažin ar išvis ten dar kas buvo. Ne, aš buvau vienui viena. Viena pati. Aš žiūrėjau pro langą ir išvydau žmonių būrį, traukiantį per mišką, jie keliavo prie jūros, jūros link. Ko gero, jie buvo labai sušalę, visi su paltais, nors diena buvo tokia graži. Nuostabi, šilta Dorseto diena. Tie žmonės nešėsi krepšius. Jų priekyje žengė… vedliai… jie vedė tuos keliauninkus, rodė jiems kelią. Jie perėjo per tą mišką, ir aš pamačiau juos tolumoje, lipančius uolomis, besileidžiančius prie jūros. Paskui aš pamečiau juos iš akių. Man pasidarė be galo smalsu, todėl aš užlipau iki viršutinio lango tame name, kur pro medžių viršūnes galėjau įžiūrėti paplūdimį. Tie vedliai… visus tuos žmones vedė paplūdimiu. Buvo tokia puiki diena. Taip tylu, švietė saulė. Ir aš pamačiau, kaip visi tie žmonės brenda į jūrą. Tvinstanti jūra juos palengva užliejo. Jų krepšiai suposi ant bangų.

DEVLINAS. Kada tai buvo? Kada tu gyvenai Dorsete? Aš niekada nesu gyvenęs Dorsete. (Pauzė)

REBEKA. Beje, čia kurią dieną kažkas man pasakojo apie tokį sutrikimą – psichinę elefantiazę.

DEVLINAS. Kaip suprast „kažkas pasakojo“? Kaip suprast „čia kurią dieną“? Ką tu čia paistai?

REBEKA. Ta psichinė elefantiazė pasireiškia tuo, kad, pavyzdžiui, išliejus lašelį padažo, tas lašas tiesiog akyse paplūsta ir virsta begaline padažo jūra. Jis išsiplečia iki padažo marių, ir jos ima supti tave iš visų pusių, ir tu dūsti tose padažo mariose. Tai siaubinga. Bet dėl to tu pati kalta. Pati prisišaukei bėdą. Tu – ne jos auka, bet priežastis. Nes visų pirma tu pati išliejai padažą, tu pati atidavei ryšulį. (Pauzė)

DEVLINAS. Ką tokį?

REBEKA. Ryšulį. (Pauzė)

DEVLINAS. Tai kas per problema? Tu gatava prigerti savo pačios padaže ar mirti už savo šalį? Žiūrėk, širdele. Kodėl mudviem nenuvažiavus į miestą ir nenuėjus į kiną? Ką?

REBEKA. Keista. Kažkokiam sapne… seniai seniai… girdėjau, kaip kažkas pavadino mane širdele. (Pauzė) Aš pakėliau akis. Aš sapnavau. Nežinau, ar akis aš pakėliau sapne ar atsimerkusi. Bet tame sapne kažkoks balsas taip vadino mane. Dėl to esu tikra. Tas balsas vadino mane. Vadino mane širdele. (Pauzė) Taip. (Pauzė) Aš išėjau į sustingusį miestą. Net purvynai, ir tie buvo suledėję. O sniegas keistokos spalvos. Ne baltas. Na, baltas, bet su kitokių spalvų priemaiša. Sakytum, išvagotas gyslelėmis. Ir ne lygus, koks sniegas būna, koks sniegas turėtų būti, bet gumbuotas. O nusigavusi į geležinkelio stotį aš pamačiau traukinį. Ten buvo ir daugiau žmonių. (Pauzė) Ir mano geriausias draugas, vyras, kuriam atidaviau širdį, vyras, kuris – tai suvokiau mūsų pažinties akimirką – skirtas tik man, mano mielasis, mano brangiausias bičiulis, aš mačiau, kaip jis žengia peronu ir plėšia kūdikius iš klykiančių motinų rankų. (Tyla) 

DEVLINAS. Mateisi su Kim ir vaikučiais?

 

Ji pažvelgia į jį

 

Šiandien žadėjai pasimatyt su Kim ir vaikučiais.

 

Ji žiūri neatitraukdama akių

 

Su savo seserimi Kim ir vaikučiais.

 

REBEKA. A, su Kim! Ir su vaikučiais, taip. Taip. Taip, žinoma, mačiausi su jais. Kartu gėrėm arbatą. Nepasakojau tau?

DEVLINAS. Ne.

REBEKA. Mačiausi, žinoma. (Pauzė)

DEVLINAS. Kaip jie laikosi?

REBEKA. Benas kalba.

DEVLINAS. Tikrai? Ką jis sako?

REBEKA. Na, „Mano vardas Benas“. Arba „Mamytės vardas Mamytė“. Iš tos serijos.

DEVLINAS. O Betsė?

REBEKA. Ji jau šliaužioja.

DEVLINAS. Negali būt!

REBEKA. Man rodos, ji pradės vaikščioti greičiau, nei mudu spėsime susivokti. Aš tau sakau.

DEVLINAS. Ji turbūt irgi kalba. Sako „Mano vardas Betsė“ ar panašiai.

REBEKA. Taip, žinoma, aš juos mačiau. Gėriau arbatą. Tik… ak, vargšė mano sesuo… ji nežino, ką daryti.

DEVLINAS. Apie ką tu?

REBEKA. Na, jis nori sugrįžti… žinai… vis skambinėja jai ir prašo priimti atgal. Jis sako, kad jam be galo sunku, kad paliko tą kitą moterį, sako, kad dabar gyvena vienui vienas, tą kitą moterį metė.

DEVLINAS. Rimtai?

REBEKA. Jis taip sako. Sako, kad pasiilgsta vaikų. (Pauzė)

DEVLINAS. O žmonos pasiilgsta?

REBEKA. Jis sako, kad aną moterį metė. Sako, kad tai niekados nebuvo rimta, žinai, tai buvęs tik seksas.

DEVLINAS. A. (Pauzė) O Kim? (Pauzė) O Kim?

REBEKA. Ji niekada nepriims jo atgal. Niekados. Ji sako, daugiau niekuomet nebesidalins su juo viena lova. Niekada daugiau.

DEVLINAS. Kodėl?

REBEKA. Niekada daugiau.

DEVLINAS. Bet kodėl ne?

REBEKA. Žinoma, aš mačiausi su Kim ir vaikučiais. Kartu gėrėm arbatą. Kodėl klausi? Manai, nebuvau su jais susitikus?

DEVLINAS. Ne. Aš nežinojau. Žadėjai gerti su jais arbatą, tik tiek.

REBEKA. Aš tikrai gėriau su jais arbatą! Kodėl būčiau turėjusi negert? Ji mano sesuo. (Pauzė) Spėk, kur aš po to nuėjau. Į kino teatrą. Mačiau filmą.

DEVLINAS. O! Kokį?

REBEKA. Komediją.

DEVLINAS. Oho. Ar smagu buvo? Juokeisi?

REBEKA. Kiti juokėsi. Kiti žiūrovai. Buvo juokinga.

DEVLINAS. O tu nesijuokei?

REBEKA. Kiti juokėsi. Tai buvo komedija. Žinai, apie merginą… ir vyrą. Jiedu pietauja ištaigingame Niujorko restorane. Jis prajuokina ją.

DEVLINAS. Kaip?

REBEKA. Mm… pasakodamas anekdotus.

DEVLINAS. A, suprantu.

REBEKA. O po šitos scenos jis paima ją su savimi į ekspediciją – į dykumą, kur keliauja su nameliu ant ratų. Ta mergina, matai, niekada nėra gyvenusi dykumoje. Ji turi išmokti prisitaikyti. (Pauzė)

DEVLINAS. Komedija.

REBEKA. O priešais mane sėdėjo toks vyras, man iš dešinės. Jis per visą filmą išsėdėjo bejausmis. Jis nė nekrustelėjo, visas sustabarėjęs, sustingęs kaip negyvėlis, nė karto net neprasijuokė, kėpsojo lyg lavonas. Aš persėdau toliau nuo jo, persėdau kuo toliau. (Tyla)

DEVLINAS. Žiūrėk. Pradėkime viską iš naujo. Mudu gyvename čia. Tu negyveni… Dorsete… ar dar kažkur. Gyveni čia su manimi. Čia mudviejų namas. Tu turi nepaprastai puikią seserį. Ji gyvena netoli tavęs. Ji turi du mielus vaikučius. Tu – jų teta. Tau tai patinka. (Pauzė) Tu turi nuostabų sodą. Tu jį myli. Išpuoselėjai jį savo pačios rankomis. Tu turi išties auksines rankas. Ir tavo pirštai dailūs. (Pauzė) Girdi, ką sakau? Aš pasakiau tau komplimentą. Iš tiesų tai aš pasakiau tau daugybę komplimentų. Pradėkim viską iš naujo.

REBEKA. Vargu ar galime pradėti iš naujo. Mudu pradėjome… seniai seniai. Pradėjome. Nebegalime pradėti iš naujo. Galime baigti iš naujo.

DEVLINAS. Bet mudu niekada nebaigėme.

REBEKA. Baigėme. Ne kartą, ne vieną kartą, ne vieną. Ir galime vėl baigti. Ir vėl, ir vėl, ir vėl iš naujo.

DEVLINAS. Ar tu nepiktnaudžiauji žodžiu „baigtis“? Baigtis ir reiškia baigtis. Negalima baigti „iš naujo“. Pabaigti gali tik vieną kartą.

REBEKA. Ne. Galima baigti vieną kartą, o paskui dar kartą. (Tyla. Tyliai uždainuoja) „Iš pelenų į pelenus…

DEVLINAS. Iš dulkių į dulkes…

REBEKA. Jei su moterim prasilenksi…

DEVLINAS. Taurelė tavęs neapmulkins…“ (Pauzė) Visados žinojau, kad tu mane myli.

REBEKA. Kodėl?

DEVLINAS. Nes mudu mėgstam tas pačias melodijas. (Tyla) Paklausyk. (Pauzė) Kodėl man iki šiol niekada nepasakojai apie tą savo meilužį? Aš turiu teisę rimtai supykti. Ar supranti? Aš turiu teisę rimtai supykti. Ar suvoki tai? (Tyla)

REBEKA. Beje, ketinau tau dar kai ką papasakoti. Aš buvau apsistojusi tokiam labai aukštam pastate vidury miesto, viršutiniame jo kambaryje. Dangus buvo pilnas žvaigždžių. Jau rengiausi traukti užuolaidas, bet dar stabtelėjau prie lango pažiūrėti į žvaigždes. O paskui pažvelgiau į žemę. Gatvėje pamačiau pagyvenusį vyriškį ir mažą berniuką. Jie abu ėjo, vilkdami žeme lagaminus. Berniuko lagaminas buvo didesnis už jį patį. Naktis labai šviesi. Tai dėl žvaigždžių. Tas senukas su berniuku traukė gatve, susikibę laisvomis rankomis. Man pasidarė smalsu, kur juodu keliauja. Taigi, jau buvau betraukianti užuolaidas, bet staiga išvydau moterį, sekančią jiems iš paskos, su kūdikiu ant rankų. (Pauzė) Ar sakiau, kad gatvė apledijusi? Ji buvo apledijusi. Todėl ta moteris turėjo žengti labai atsargiai. Per sniego gumbus. Žvaigždės užgeso. Ji ėjo tam senukui ir berniukui iš paskos, kol tiedu pasuko už kampo ir dingo. (Pauzė) Ji stabtelėjo. Ji bučiavo tą kūdikėlį – mergaitę. (Pauzė) Ji bučiavo tą mažytę. (Pauzė) Ji klausėsi tos mažytės širdies. Mažytės širdis plakė.

 

Kambarys jau visiškai užtemęs. Lempos šviečia labai ryškiai.

 

REBEKA sėdi sustingusi

 

REBEKA. Mažytė kvėpavo. (Pauzė) Glaudžiau ją prie krūtinės. Ji kvėpavo. Jos širdis plakė. ►

DEVLINAS prieina prie REBEKOS. Atsistoja priešais ir žiūri į ją iš viršaus.

 Jis sugniaužia kumštį ir prikiša jai prie veido. Kairiąja ranka suima ir suspaudžia sprandą. Prilenkia jos galvą prie kumščio. Kumštis paliečia jos lūpas

 

DEVLINAS. Bučiuok mano kumštį.

 

Ji nekrusteli.

Jis atgniaužia kumštį ir prispaudžia jai prie lūpų delną.

Ji nekrusteli

 

DEVLINAS. Kalbėk. Sakyk. Sakyk „paimk man už gerklės“.

 

Ji nieko nesako

 

DEVLINAS. Prašyk manęs paimti tau už gerklės.

 

Ji nieko nesako ir nejuda.

Jis suima ją už gerklės. Nestipriai suspaudžia. Jos galva atsilošia.

Abu sustingsta.

Ji prabyla. Balsas aidi. Jo gniaužtai atsileidžia

 

REBEKA. Mus nuvedė prie vagonų

AIDAS. …prie vagonų

 

DEVLINAS atitraukia ranką nuo REBEKOS gerklės

 

REBEKA. Jie atiminėjo kūdikius

AIDAS. …atiminėjo kūdikius (Pauzė)

REBEKA. Aš paėmiau ir suvyniojau savo mažytę į skepetą

AIDAS. …į skepetą

REBEKA. Surišau kaip ryšulį

AIDAS. …kaip ryšulį

REBEKA. Ir pasikišau po kaire pažastim

AIDAS. …po kaire pažastim (Pauzė)

REBEKA. Ir prasmukau su savo mažyte

AIDAS. …savo mažyte (Pauzė)

REBEKA. Bet mažytė pravirko

AIDAS. …mažytė pravirko

REBEKA. Ir tas vyras pašaukė mane atgal

AIDAS. …pašaukė mane atgal

REBEKA. Ir jis paklausė, ką čia nešiesi

AIDAS. …ką čia nešiesi

REBEKA. Jis ištiesė ranką prie ryšulio

AIDAS. …ranką prie ryšulio

REBEKA. Ir aš padaviau jam tą ryšulį

AIDAS. …tą ryšulį

REBEKA. Ir tai buvo paskutinis kartas, kai laikiau tą ryšulį

AIDAS. …tą ryšulį (Tyla)

REBEKA. Ir mus sulaipino į vagonus

AIDAS. …į vagonus

REBEKA. Ir atvežė mus į šią vietą

AIDAS. …į šią vietą

REBEKA. Ir aš sutikau moterį, kurią pažinojau

AIDAS. …kurią pažinojau

REBEKA. Ir ji pasakė, kas nutiko tavo mažytei

AIDAS. …tavo mažytei

REBEKA. Kur tavo mažytė

AIDAS. …tavo mažytė

REBEKA. Ir aš atsakiau: kokia mažytė

AIDAS. …kokia mažytė

REBEKA. Aš neturiu mažytės

AIDAS. …neturiu mažytės

REBEKA. Nieko nežinau apie jokias mažytes

AIDAS. …jokias mažytes (Pauzė)

REBEKA. Nieko nežinau apie jokias mažytes

 

Ilga tyla.

 

Tamsa

 

 

Iš: Harold Pinter. Plays 4. London: Faber and Faber, 1996

Vertė Andrius Patiomkinas