Iš bloknoto (4)

Man pasisekė, kad mokykloje turėjau gerą rusų literatūros mokytoją – įžymiąją Rozą Glinterščik (vėliau ji tapo kone disidente), kurią dar atsimena ir vėlesnių kartų Vilniaus mokiniai. Pavyzdžiui, iš Lietuvos kilęs žinomas režisierius Kama Ginkas. Jos pateikiamas Majakovskis stalininėje mokykloje, kokia tada ir buvo Salomėjos Nėries mokykla, nebuvo vien sovietinės valstybės tribūnas, ji drįso apie jį pasakyti šiek tiek plačiau, praverti jo sielą. Pamenu, kaip buvau jos pagirta už rašinį, skirtą poemai apie Leniną, kuriame aprašiau mano pačios vaikystėje matytą ilgiausią eilę į mauzoliejų.

O studijuojant Maskvoje ir vėliau teko skaityti įvairios literatūros apie poetą, matyti daug jo įžymiųjų pjesių – „Misterija Buf“, „Blakė“, „Pirtis“ – pastatymų. Puikių ir visiškai nevykusių. Vienas geriausių buvo Povilo Gaidžio „Pirtis“ (1970) Klaipėdoje. Mačiau gastrolinį spektaklį Vilniuje, kai iš pirmos eilės kilo ir bėgo teatro taikiklyje pasijutusi valdžia. Bet buvo tokie laikai, kad netrukus taikiklyje atsidūrė pats teatras: iškviestas į partijos CK Gaidys buvo tardomas, kaltinamas neleistinomis aktorių improvizacijomis, priverstas įrodinėti, kad aktoriai sakė tik autentišką Majakovskio tekstą; o jo spektaklis buvo tai draudžiamas, tai vėl rodomas…

Ir šiandien Majakovskio taikiklyje atsidurtų ne vienas mūsų laikų „herojus“ ir jo aplinka. Todėl suprantu Joną Vaitkų, nuo seno mėgstantį karštą, aktyvų, atvirą ir skaudų dialogą su žiūrovais („Raudona ir ruda“, „Golgota“, „Stepančikovo dvaras“, „Eglutė pas Ivanovus“ ir kiti pastatymai įvairiuose teatruose), spektaklio „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pamatu pasirinkusį Majakovskio jaunatvišką kūrinį. Jis pats kūrė sudėtingą teksto dėlionę, kurioje poemą komponavo su kitais Majakovskio kūriniais, regis, priglaudė ir italų futuristus. Natūralu, kad į Rusų dramos teatrą vėl atėjo rusų klasika, kad scenoje atsirado monumentalus, daugiabalsis spektaklis, kuriame veikia kone visa trupė… Žiūri ir tiki, kad teatras gyvena, gyvuoja, visuomet pilnas įvairaus plauko žiūrovų. (O pastatas, ypač teatro vidus, interjerai ir užkulisiai, yra galutinai nudrengti. Net teatro, kurį lenkai pastatė iš aukų, šimtmečiui neleista atsinaujinti ir tarptautinė konferencija vyko skurdžiame miesčioniškai kičiškai įrengtame bufete.)

Režisierius dirbo pasitelkęs įgyvendinant sumanymus jam ištikimą scenografą Joną Arčikauską ir ukrainietį kompozitorių ir vaizdo projekcijų autorių Oleksandrą Šymko bei choreografą Pavelą Fokiną. Kiekvienam iš jų, taip pat ir aktoriams, kiekviena Majakovskio eilutė žadina, atveria vaizduotę, provokuoja kūrybinę energiją, skatina improvizuoti. Maniau, kad spektaklis bus panašus į „Eglutę pas Ivanovus“, bet klydau. Mat vienas dalykas statyti specialiai scenai parašytą kūrinį, kitas – kurti scenarijų jungiant kitų autoriaus poetinių kūrinių fragmentus. Būtent spektaklio dramaturgijos pasigedau, nors sceninio veiksmo įvairovės, įvairių fortissimo ir įtampos čia tikrai netrūko. Pasigedau ir poeto lyriko atsivėrimo. Tad kodėl šūvis finale nesujaudina?

Majakovskį vaidino, o tikriau – jo eiles skaitė keturi aktoriai: Valentinas Krulikovskis, Valentinas Novopolskis, Viačeslavas Lukjanovas ir Vladimiras Dorondovas. Visi skirtingo charakterio, stiprūs ir įtaigūs. Man suprantamiausias ir savo dvasia artimiausias pasirodė Krulikovskis, kuriam, jei neklystu, pirmoje dalyje atiteko kone visa poema „Debesis kelnėse“. Jis skaitė taip, lyg skaitytų savo eiles pats sau, pasitikrindamas, įsiklausydamas. Kartais kreipdamasis į publiką. (Girdėjau, kad spektakliai, itin retai vaidinami, skamba kaskart skirtingai, keičiasi akcentai ir net du aktoriai, taigi galiu klysti.)

Kai ilgojoje antroje dalyje tekstų atsiranda labai daug, kai jie pateikiami nepaprastai emocingai, patetiškai, pakeltu balsu – apima persisotinimo jausmas, savotiška monotonija (juo labiau kad po pirmos dalies nebuvo pertraukos). Kažkas gogoliška, velniška yra tame aktyvios aplinkos santykyje su spektaklio Herojumi. Minia jį girdi, mato, veikia, spaudžia, verčia ūmiai reaguoti. Reali ji čia ar tik poeto karščiuojančios sąmonės vizija? Arčikausko vaizduotė kuria kaukes, pastozinio grimo iškreiptus veidus, mįslingą butaforiją, fejerijos, cirko elementus (rausvi rutuliai su išpieštais tekstais ir raudonom lūpom minios veikėjams, kurie juos ridena lyg didelius biliardo kamuolius ar savo likimus). Minia puikiai juda, jaučia muziką. Spektaklyje daug erotiškumo, daug aktyvios raudonos spalvos, futuristinių, siurrealistinių elementų – kažkokie nuleipusių ausų, putlių lūpų muliažai, pusnuogiai kūnai.

Turiu prisipažinti, kad mačiau tik dalį spektaklio – iš ložės gilumos ne viską įžiūrėjau ir ne viską girdėjau. Užtat neblogai perpratau bendrą vaizdą. Teks žiūrėti dar kartą.

Spektaklio statytojai – režisierius Vaitkus ir scenografas Arčikauskas – yra pakviesti į Kijevo Lesios Ukrainkos teatrą statyti savo „Trylikto apaštalo…“ Tai labai įdomu. Juo labiau žinant, kad Majakovskis būtent Kijeve skaitė šią savo poemą. Tikiuosi, bus įmanoma balandį nuvykti į Ukrainą ir pamatyti jų spektaklį.

Manau, kad visoje Europoje nėra operos teatro, kurio aplinka atrodytų taip kaip mūsiškio. Juk opera – teatro karalienė! Iš dviejų pusių prie to pastato, kažkuo primenančio didžiulį krematoriumą, prisigrūdę automobilių. Nudėvėti, suirę ir visiškai neprižiūrimi aikštės plotai bado akis. Dar neseniai čia riedlentėm važinėta operos lankytojams skirtu mediniu nuolydžiu, nejaukiame praėjime iš pietų pusės dažnai valgyta, gerta ir šiukšlinta. O atokiau ant kalnelio po medžiais stovi vienišas (tik šuniukai su juo savaip draugauja) lietuvių operos pradininkas, pasaulinio garso tenoras ir stebisi: niekas jo nebepažįsta, žmonės klausia „Kas čia toks?“, bet teatro vadovybei nė į galvą neateina, kad reiktų solidžios lentelės matomoj vietoj su Kipro Petrausko ir skulptoriaus Gedimino Jokūbonio pavardėmis… Pernai pagaliau pradėtas teatro prieigų kapitalinis remontas: sutvarkytas „paradinis“ pakilimas, laiptų kaskados ir išvalytas užsikimšęs fontanas. Šone iš pietų pusės dalis plytų, paprastų ir rausvų dekoratyvinių, atnaujinta, o dalis neužbaigta; jau keli mėnesiai niekas nedirba, žioji aptverta duobė prie A. Vienuolio gatvės (trukdo judėjimui), nebaigtas šaligatvis leidžiantis į Vilniaus gatvės pusę ir t. t., ir t. t. Tais takais operos ir baleto artistai eina kurti meno. Teatro direktoriumi ir meno vadovu dėta, aš kiekvieną dieną skambinčiau ponui merui ir reikalaučiau tvarkos. Gyvenu A. Vienuolio gatvėje, visą tą betvarkę matau pro langą kiekvieną dieną. Stebiuosi.

Nuo pat pirmų gyvavimo dienų MO muziejus pelnė lankytojų dėmesį ir simpatijas. Įvairių kartų meno mėgėjai jį lanko ir jaučia dėkingumą jo įkūrėjams, mecenatams Danguolei ir Viktorui Butkams. Jau įvyko keletas parodų, veikia nuolatinė ekspozicija. Galima pailsėti skaitykloje, kur sukaupta nemažai meno knygų ir yra patogus fotelis knygą vartančiam. Apsilankiau neseniai pagarsėjusioje parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“. Jos koncepciją kūrė keletas išmintingų, kūrybingų, visuomenei žinomų žmonių. Galvota apčiuopiamai parodyti, kokie mes buvome ir ką mums atnešė pirmasis laisvės dešimtmetis, kaip pakeitė mūsų gyvenimą, mąstymą. Nustebau, kad man vaikštant po tas prietemoj skendinčias sales, prigrūstas visokių rakandų, tarsi liudijančių „anos“ epochos gyvenimą, nebuvo įdomu. Man pasirodė, kad ekspozicija prastokai apšviesta, kiek chaotiška, neakcentuota, po kojom vyniojasi kažkokie laidai. Gal dar ir todėl, kad tie reperių kostiumai, seni batai, drabužiai, pirštinės, knygų lentynos ar stalčių turinys man mažiausiai kalba apie pokyčius. Tokių „eksponatų“ ir šiandien dar pilni žmonių namai. Arba štai mums rodomas vaizdo įrašas su Daktaro kompanija ir kitais banditais, bet mūsų leidyklos dabar ramiausiai leidžia Daktaro knygą, ir ji dar visai neseniai stovėjo „Vagos“ vitrinoje iškelta tarp skaitomiausių! O savaip panašūs į Daktarą tipai sėdi dabartiniame Seime. Man atrodo, kad svarbiausi pokyčiai įvyko kitoj sferoj, ten, kur plika akimi nesimato… Plieskėsi nauji kultūrinio gyvenimo židiniai, mokytasi būti laisviems – tų šviesos atspindžių parodoje ir trūksta. Pridursiu ir tai, kad pastarųjų metų polinkis viską iki dugno išaiškinti, edukologizuoti gali visiškai sunaikinti individualų, betarpišką, spontanišką meno suvokimą, tokį, kuris teikia tikrą malonumą.