Eilės
etiudas 25
šita žiema mane pribaigs
šalto vandens paviršiumi slysta lytys
skrosdamos mano baltą spoksojimą
be jokio šanso sustabdyti, juoba dieną
kuri prasideda vidurdieniu, tad kažkur perpus
tarp dvidešimties ir trisdešimties pabundi
į šitą niekam tikusią jaunystę
●
kambaryje kuriame šįvakar negalėsiu užmigti
ir negalėsiu gerti raminamųjų nes jau gėriau alaus
ir negalėsiu galvoti kaip ir negalvoti
negalėsiu tik trūkčiosiu
kaip signalas į radijo imtuvą kuris nieko nepaima
ir mane užpiso kad nepaima ir ištaškiau jį į grindis, kaip toks signalas
trūkčiosiu, šnibždėsiu pro baltą sniego triukšmą
sau pačiam nesuprantamai nors nusitrauk rankas
įsikibęs metalinio lovos rėmo nesuprantamai
uždusęs įniršęs ir visiškai pasidavęs
kaip žmonės kurie nieko nenuveikia arba dukart nieko ir tai tampa viskas
kaip šlapime ir purve išsitrynęs šuo kuris perkanda mėnuliui gerklę, kaip aš
pro paskiras smegenų ir skiemenų skeveldras susirenku
patį nuoširdžiausią atvirlaiškį savo draugams, ar kas jie bebūtų,
kambariuose ir bulvaruose, nesuprantamais lėtais judesiais išėję pasivaikščioti
į tirštą sniegą tarp savižudybės ir laimės
tamsa versijos
V1
tamsa apgobia
tamsa apgobia ir sužavi tamsa
apgobia ir sužavi
tamsa
apgobia
V2
tamsa apgobia
tamsa apgobia ir sužavi tamsa apgobia
ir sužavi
tamsa
apgobia
V3
tamsa apgobia
tamsa apgobia ir sužavi tamsa apgobia
ir sužavi
tamsa
●
parke prie kauno autobusų stoties
nežinau kokie auga medžiai bet jie stiebiasi
kovo pačiam vidury be sniego bet dar žvarbstant
tamsai bepradedant leistis ant skaidraus gatvių paviršiaus
šakojasi ir apgobia
ir stiebiasi ir apgobia
ir šakojasi ir apgobia
lyg triukšmas
●
skaičiau neofašisto manifestą
skaičiau gero postmodernizmo ir skaičiau prasto postmodernizmo
skaičiau hėgelį
galėčiau tęsti šią seką
vardinti ką skaičiau skaityti ko neišvardinau
medžiai yra raudoni – be galo
aš sužinojau kad tikrovė baugina
kad beatodairiškai kvaili žmonės yra baisiausia gamtos dalis
ir tai įsteigė mano tylų solidarumą su mišku
Dovilės Bagdonaitės piešinys
što delatʼ
nu ir ką tu darytum
po to kai išmokai
atsispaust nuo žemės šem kartų
kantą ir hėgelį beveik, aiškiai marksą
ir kartais susirast šiam vakarui švelnumo kitoje bokalo pusėj
ir rūkyt nerūkyt ir neskaityt nieko tris mėnesius kad pradėtų ryškėti
ką skrodžia greitaeigiai tylos gūsiai
kai į smilkinį susmigę traukiniu palieka žvilgsnį
kaip partrenktą, nejudrų viename buities taške kol galiausiai pelėsiai
išsiduoda esą roršacho dėmės
aš nieko nematau
vasara valgo save nuo drėgnų beržų lapų
pro pravirą langą lyja ant atverstų puslapių, ant devyniolikto amžiaus
iš paskutinio. prasmelkiau vieną erdvės tašką į kitą jo pusę
iki prieblandos ir šešėlių kurie ten susikerta
iki prislopintų balsų iš už sienos, iki to vieno prisiminimo
kai turbūt tėvas turbūt mamai, nežinau kiek man metų gal trenkė
nežinau kiek man metų, sustingęs, pasirėmęs alkūnėm į mažą virtuvės stalą
lyja ant visko ką moku kam to reikia ištyžta
qed
kas seka iš to
ką užsirašau
ligos, ligos
iš merginų seka ligos iš tomų puslapių
prirašytų devynioliktam amžiuj
iš mano užrašų tūkstančių
pasklidusių popierių su dėmėm
apvaliom, vyno, aliejaus
seka
ligos
nes koherencija pati yra sutrikimas
kas mane seka? kas mane seka?
dar gerai jei tik mentai šita
nesvarbi žalsva mėsmalė
mane seka ragana iš italijos pietų
mane seka liga iš užmaršties
iš už anapus pravertų durų
melsvo kambario
įėjus čia matai kaip tuščia
balsai aidi iš kitados
galvos suliniuotoj erdvėj be galo
seka mane kad iš manęs
seka kad nieko
neseka
nuojauta nr. 30
infarktų ir demencijos parkas
plyti virš mūsų galvų
