Turnyras

Šachmatų turnyruose šveicariška sistema paprastai dalyvauja kur kas daugiau dalyvių, nei kiekvienas iš jų sužaidžia partijų. Tad turnyro metu, skirtingai nei turnyruose ratų sistema, susitinkama anaiptol ne su visais varžovais. Tarkime, dalyvaujant trisdešimčiai dalyvių, dažniausiai apsiribojama septyniomis partijomis. Jei dalyvių daugiau nei keturiasdešimt ‒ žaidžiamos devynios partijos, o dideliuose turnyruose ratų skaičius gali būti ir 11, 13 ar 14. Kiekviename šveicariškos sistemos rate susitinkama su tiek pat arba puse taško daugiau (mažiau) turinčiu varžovu. Galutinį rezultatą lemia surinktas taškų skaičius.

Dalyviams surinkus vienodą taškų skaičių, jų vietas galutinėje lentelėje lemia koeficientas. Buholco koeficientas skaičiuojamas sumuojant visus varžovų, su kuriais susitiko turnyro dalyvis, surinktus taškus (kartais – atmetus geriausią ir blogiausią rezultatą). Bergerio koeficientas susumuoja tik tų varžovų, prieš kuriuos buvo laimėta, taškus ir pusę taškų, surinktų varžovų, su kuriais buvo sužaista lygiosiomis. Progreso koeficientas nuo sėkmingo ar nesėkmingo varžovų pasirodymo turnyre nepriklauso: jis skaičiuojamas sudedant paties žaidėjo surinktus taškus kiekviename turnyro rate, tad jo rezultatas labiausiai priklauso nuo gero starto.

Etimologiškai žodžio turnyras reikšmė kildinama iš senosios prancūzų kalbos žodžio torniement, pagal reikšmę artimo lotyniškajam tornare, reiškiančiam „suktis, sukti“. Viduramžiais, nuo XII a., kaip tik ir imtas vartoti sulotynintas žodžio atitikmuo ‒ torneamentum. Jam galima priskirti ir judėjimo kryptis reiškiančių žodžių giminingumą – sakykime, žodis detour ir anglų kalboje reiškia aplinkkelį, lankstą, krypties pasikeitimą. Į galvą nejučia ateina ir sąsajos su maršrutu – sakykime, turistiniu. Šachmatų mėgėjai, valdovę vadinantys karaliene, o žirgą – arkliu, bokštą dažniausiai vadina tūru. Turime netgi vardą Artūras. Na, o šio teksto įžangoje skaitytojui trumpai pristatyta turnyrų sistema taip pat sufleruoja, jog lotyniško žodžio sąskambis su ornamentu nėra atsitiktinis.

Šių laikų turnyrai, regis, kur kas labiau ornamentiški savąja vidine logika ir bendraisiais dėsniais nei išore, kokia pasižymėjo viduramžių riterių turnyrai – šiuolaikinių pirmtakai. Tokia įžvalga anaiptol nepaneigia, visų pirma, žiūroviškos šiuolaikinio sporto prigimties ‒ įvairios sporto šakos konkuruoja tarpusavyje reginio įspūdingumu. Nepaisant to, žaidimo taisyklių savitumas nuo to netampa antraeiliu veiksniu, o rezultatų rodikliai atskleidžia vis daugiau sporto šakos charakteringumą ir rungtynių dinamiką atspindinčių elementų. Taip reginys tampa daugialypis, traukiantis margos ir nevienalytės auditorijos dėmesį.

Istorines žiūroviško sporto rungtynių ištakas aptinkame graikų olimpiadose, olimpinėse žaidynėse, kurių tradiciją jau globalusis pasaulis atgaivino tik XIX a. pabaigoje. Graikiškąsias žaidynes esame linkę visų pirma sieti su gimnastika ir atletika. Matyt, antikinė kūno kultūra buvo reikšminga ne vien tik kaip pramoga. Kažin ar iš tiesų verta šiame kontekste itin akcentuoti romėnų spartiečius ir gladiatorius, tačiau juos paminėti pravartu prisimenant gimnastikos sporto šakų bendrajam pavadinimui artimą tarptautinį žodį gimnazija, dar visai neseniai reiškusį atskiras berniukų ir mergaičių mokyklas.

Turnyrai viduramžiais taip pat buvo iškilmingas, šventiškas reginys. Jis sietinas su riterių kultūra. Turnyrų metu riteriai rungdavosi tarpusavyje, siekdami įrodyti savąjį pranašumą. Ietininkų dvikovose atsiskleisdavo karo meno įmantrybės – tiesa, čia jos įgaudavo gerokai sukilnintą pavidalą ir gausiai susirinkusių žiūrovų akyse tik patvirtindavo riterių garbės kodekso veiksmingumą: geras manieras, kilnius tikslus, pasiaukojimą. Iki mūsų laikų vaizduotės nenustoja aitrinti pasakojimai apie damų širdis pavergiantį riterių atkaklumą ir jų ranką laiminčią pergalingą sėkmę. Ir, savaime suprantama, apie rūmų intrigas, kai damos širdžiai iškyla grėsmė tapti laimikiu.

Kad laimėtini dalykai ne visada yra laimimi, o laimimi ‒ ne visada laimėtini, mums gali sufleruoti ne tik pats garbės kodeksas, bet ir už jo slypinti dvasia. Kadangi jos ilgaamžiškumą patvirtina tradicijų tęstinumas, kartais toji dvasia veikia tik deklaratyviai, o kartais ir visai apčiuopiamai. Vėl grįžkime prie šachmatų ‒ karališko žaidimo. Tarptautinės šachmatų federacijos pavadinimas FIDE tarytumei atitaria tikėjimą reiškiančiam lotyniškajam žodžiui fides. Ne veltui ir italų tapytojo Giotto XIV a. nutapyta alegorinė Tikėjimo figūra ‒ taip ir pavadinta, FIDES, ‒ anot meno istoriko E. H. Gombricho, atskleidžia „…paslaptį, kaip plokščiame paviršiuje sukurti erdvės iliuziją“.

Natūralu, kad ir žodžių sąskambiai, jų etimologija ne visada atspindi tikrąsias tų žodžių prasmes. Štai ir minėtoji federacija – kaip, beje, ir keletas kitų – prieš gerus du dešimtmečius buvo skilusi, tuo keldama iššūkius olimpinei dvasiai, sporto bendruomenės vienybei. Nors šachmatai ‒ ne bridžas, ne vienas ilgus dešimtmečius trumposios rokiruotės pusėje savąsias pajėgas rikiavęs šachmatininkas į Tris Karalius labai rimtai nežiūri. Europos Kalėdų eglės titulą šiemet laimėjusi vilniškė eglutė, padabinta pėstininkais ir apsupta kitų figūrų, aplankyta Kasparo, Melchioro ir Baltazaro pagal nusistovėjusią tradiciją tiktai žibėt nustotų. Ne veltui kadaise egzistavęs paprotys, neleisdavęs karaliams patiems žaisti šachmatais.

Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba.