Vilniaus gyventojų kronikos I
Sulig 2019-aisiais pasibaigė ir trejų metų tyrimas, kai įrašinėjome ir tyrinėjome istorijas žmonių, kurie pokariu atvyko gyventi į Vilnių. Šis tekstas – tai labiau nostalgiškas atsisveikinimas su malonia užduotimi kalbėtis su seniausiąja dabartinio Vilniaus gyventojų karta ir gal šiek tiek, kiek įmanoma, dėkojimas tiems, kurie pusę dienos, kartais ir ne po vieną kartą, mums pasakojo, aiškino, kantriai kartojo, ko nesupratome ar nebeprisiminėme. Vilniečių istorijos leidžia pamatyti kintantį, „nearchitektūrinį“ miesto vaizdą, susidedantį iš gyvenimo praktikų, motyvacijų, iš baimių ir norų, iš mezgamų ir nutrūkstančių santykių. Vilnius buvo ir tebėra sudarytas iš daugybės skirtingų socialinių ratų – vienaip gyventa ir vienaip pasakojama žmonių, kuriuos vienija studijos universitete, kitaip – tų, kurie atvyko į amatų mokyklas ir dirbo kombinatuose ar fabrikuose, tų, kurie grįžę iš tremties mėgino slapta laikytis kartu ir išgyventi bet kokia kaina, galiausiai – pagal tautybes pasiskirsčiusių žmonių ratuose, kurie šiek tiek jungėsi, bet iki pat sovietmečio pabaigos taip ir nepradėjo lietis.
Itin graži tų pasakojimų dalis – tie, kurie leidžia kitaip pamatyti vietas, kurias matome kaip tuščias ir nykias, – senų tipinių daugiabučių kvartalus, didžiules teritorijas apimančius transporto mazgus, ištuštėjusias ir apleistas buvusias (arba – vis dar) pramonines teritorijas, per kurias nejauku ir eiti, ir važiuoti. Asmeninės miestiečių istorijos keičia miestą ne mažiau nei nauji architektūriniai elementai arba meniniai akcentai. Būtent taip. Visi šie ilgi pokalbiai su žmonėmis, Vilniuje gyvenančiais bent jau nuo pokario, man iš naujo sukūrė miestą, kurį maniau ir iki tol neblogai pažįstanti. Atsirado keistai gražios to miesto vietos ten, kur niekad nebūdavo nieko įdomaus. Pasak Vladimiro Toporovo, vietos, kuriančios miesto grožį, miesto gyventojui yra anaiptol ne tos pačios, kurios žavi turistą panoraminiais ar architektūriniais vaizdais. Tai tos, kurios pripildytos istorinio laiko – tiesiog laiko, kartais ir be jokių didingų įvykių jame.
Viena iš tokių naujai gražių vietų yra, pavyzdžiui, vadinamoji Spaudos rūmų sankryža. Šis didžiulis transporto mazgas kažkada uždengė dalį jau nugriautų ir iškraustytų Karolinkos ir Viršuliškių kaimelių. Karolinkos kaime – tiesiog ten, kur dabar yra viena iš didžiulės sankryžos atšakų, – gyveno geroji darbščioji Irena, kuri stropiai mokėsi, nuo mažens rūpinosi dviem neįgaliais broliais, padėjo tėvams įvykdyti normas dirbdama fermoje (ši buvo dabartinio Žvėryno pakraštyje) ir prižiūrėjo daržus aplink namą. Irenos pradinė mokykla buvo kiek didesniame Pilaitės kaimelyje, o vidurinė – prie Šv. Rapolo bažnyčios. Paauglystėje kasdien, eidama į vidurinę, ji pakeliui pardavinėjo Karolinkoje užaugintą produkciją – daržoves, pieną, kiaušinius, – prie nuolatinių klientų durų tiesiog palikdavo ryšulėlius ar indelius. Šalia, tame pačiame Karolinkos kaime, gyveno Alberta, gabi siuvėja, kuri siuvo viską, ko tik kas paprašydavo, net ir prabangias sukneles ponioms – jas kartais tekdavo atkurti tik pagal neryškią nuotraukėlę laikraštyje, nes tokiu būdu pirmiausia plisdavo mados. Ponios likdavo patenkintos, o jauna siuvėja visada turėjo darbo. Būtent ji mums pasakojo apie nelaimingą lenką senuką, kuris, visą gyvenimą pragyvenęs Karolinkoje, antrosios lenkų repatriacijos bangos (ši anaiptol nebuvo vien savanoriška) metu puolė į desperaciją ir griebėsi kirvio: bėgiojo jį įsitvėręs aplink savo jau atimtą namą ir šaukė, kad niekam jo neatiduos. Nieko blogo nepadarė, tik šiek tiek išgąsdino naujakurius ir išreiškė savo begalinį skausmą dėl prievartinio „grįžimo į tėvynę“ iš namų, kuriuose visą gyvenimą gyveno.
Kitapus – dabar jau esančios, bet tada dar net nenumanomos – Spaudos rūmų sankryžos, Viršuliškių kaimelyje, gyveno garso inžinierius Pranas, atsikraustęs ten per tą pačią antrosios lenkų repatriacijos bangą, kai pigiai nusipirko namelį iš išvykstančios pagyvenusių lenkų šeimos. Iki to laiko Pranas jau buvo porą kartų kalintas už antisovietinių religinių atsišaukimų platinimą ir ketverius metus praleidęs tremtyje. Pirmasis ir pagrindinis Prano darbas buvo rūpintis Lietuvoje statomų filmų garso kokybe – būtent dėl to gabus fizikas net ir po tremties buvo pakviestas apsigyventi Vilniuje ir dirbti kino studijoje. Tačiau vienkiemyje užaugusiam Pranui norėjosi ir kitokios veiklos. Viršuliškėse jis įkūrė nemažą ūkį: augino gyvulius, paukščius ir daržus. Kaip vėliau paaiškėjo, ir talentingoji siuvėja, ir darbščioji Irena iš Karolinkos ūkiškąjį garso inžinierių puikiai pažinojo (nors mes su jais visais susipažinome skirtingais būdais).
Karolinkos kaimo likutis, tik pradėjus statyti Karoliniškių mikrorajoną, 1971 m. atsidūrė viename didžiuliame ką tik pastatytų Lazdynų name. Kai atėjo eilė blokiniais namais užstatyti Viršuliškes, garso inžinierių Praną perkėlė į kitą pusę sankryžos – į ką tik pastatytas Karoliniškes. Čia vietoj vištų, karvių ir kiaulių pagrindiniu jo laisvalaikio užsiėmimu tapo patefonas su nuolat pildoma plokštelių kolekcija. Vieną jų – L. van Beethoveno I simfoniją, šokinėjančios penkiasdešimtmetės adatėlės labai „sušiuolaikintą“, – turėjome ramiai išklausyti po to, kai užrašėme trijų valandų pasakojimą ir atsigėrėme vaistažolių arbatos. Žvėrynas po truputį iš savo pakraščių išsinaikino fermas, Pilaitė – kaimelis, kuriame Irena lankė pradinę mokyklą, – netrukus irgi buvo užstatyta didžiuliais namais. Irenai visi šie jos gyvenamųjų vietų pokyčiai netapo jokiu reikšmingu lūžiu. Ilgas, kaip gera pusė kaimo, Lazdynų daugiabutis, kuriame įsikūrė ir ji pati su šeima, ir jos visą gyvenimą stropiai prižiūrimi broliai (dabar jau senukai), jai tėra namas, kuris iš esmės nesiskiria nuo ankstesnio namelio Karolinkoje. „Galėčiau augint daržą ir čia, – sako Irena ir rodo į pievelę tarp daugiabučio ir Architektų gatvės, – bet kad pavogs gi viską, dabar tokie laikai…“ Gretimoje laiptinėje įkurdinta talentingoji Alberta ir toliau siuvo. Siuva ir dabar, beveik įpusėjusi devintą dešimtį. Persikraustymas jos gyvenimo neapvertė ir net nesukrėtė, juolab kai taip netoli: pirmaisiais metais nesunkiai suvaikščiodavo iki ankstesnių namų parsinešti vis atgal grįžtančio katino.
„Mes vilniečiai, – sako Irena, – mes visada buvome vilniečiai.“ Ir tikrai – taip ir yra. Ši kelių kaimelių virtinė – ar su blokais, ar be jų – yra jos viso gyvenimo vietos, bendru vardu vadinamos Vilniaus miestu. Jis toks čia yra: be pilies, be katedros ir net be universiteto. Su išnaikintomis fermomis ir ganyklomis, nostalgiškai prisimenamais daržais ir nuolatinėmis statybomis. Tikrų tikriausias miestas.
Dar viena laiko prisipildžiusi ir visiškai pasikeitusi vieta – Naujininkų plotai pakeliui į oro uostą ir aplink stotį. Ten po karo gyveno Vladimiras. Nedidelis namelis, kuriame Vladimiro dėdė, teta, pusseserė, mama, jis pats ir vėliau dar viena našlaitė likusi pusseserė nuomojosi 10 kvadratinių metrų kambarį, buvo maždaug toje vietoje, pro kurią dabar kiekvienąkart reikia pravažiuoti pasukus iš aplinkkelio link oro uosto. Septyniolikmetis Vladimiras vertėsi visaip, kaip tik pajėgė. Sąlyginis stoties artumas tada buvo labai patogus: vaikinas pardavinėjo mamos virtą šaltieną trumpam sustojančių traukinių keleiviams arba perpardavinėjo cigaretes iš karo namo grįžtantiems kareiviams. Taip uždirbdavo duonai ir pasukoms, pigiai perkamoms iš pieno kombinato. Jis miegojo po stalu tame vieninteliame kambarėlyje, kuriame glaudėsi dar penki šeimos nariai, po galva pasidėjęs batą ir kelias malkas. O šalia namelių – kur dabar Naujininkų daugiabučiai ir didžiuliai transporto mazgai, iš visur vedantys į oro uostą, – driekėsi plynės ir kalvos, kur visi, kas tik netingėjo pasisodinti (ir turėjo ką), augino bulves. Kažkur čia buvo ir pirmoji Vladimiro – vėliau tapsiančio legendiniu Lietuvos tinklininku – sporto aikštelė, nes aplinkinių lūšnų jaunuoliai tiesiog rinkdavosi į lygesnę pievą žaisti kamuoliu. Vėliau įspūdinga šio pokario užgrūdinto vaikino sportinė karjera išsiplėtė į kitas, daug tolimesnes geografines erdves, tačiau pradžia buvo šioje keistoje nejaukioje erdvėje.
Važiuodama per tas diachroniškai įkrautas vietas (o jų per visą Vilnių radosi nepalyginti daugiau nei šios dvi, apie kurias papasakojau), dabar jaučiuosi, lyg žiūrinėčiau turistinį atviruką, kurį kraipant tramvajai virsta arkliais, dingsta elektros stulpai ir apmažėja spalvų. O jie, senosios kartos vilniečiai iš Karolinkos, Šnipiškių, Centro, Žirmūnų, Naujininkų ar Bukčių, – visi akyse ir mintyse nuolat turi tuos du besimainančius atviruko vaizdus. Ir dar daugiau negu du: vietovėse, kurios jiems yra svarbios ir savos, jie mato visą lėtą miesto virsmą. Į turistams parduodamus besimainančius atvirukus paprastai sudedamas miesto centras, pagrindinės aikštės ir svarbiausi viešieji pastatai – lygiai kaip ir į miesto sampratas ir vaizdinius. O tie virsmai, kuriuos atmintyje laiko Irena, Pranas, Vladimiras ir Alberta, nesusiję nei su reprezentacinių Vilniaus vietų kaita, nei su svarbiausiais miesto įvykiais. Tai mažieji virsmai, tiesiog leidžiantys pasakyti „Mes visada buvome vilniečiai“ taip, kad tai nuskambėtų lygiai kaip „Mes visada buvome jurbarkiečiai“ arba „Mes visada gyvenome Utenoje“ – be jokių implikuotų nuorodų į itin seną architektūrą, vaizdingas kalvas ar didžiausią Rytų Europoje barokinį senamiestį. Nurodant vien tik vietas, kuriose vaikščiota, dirbta, žaista kamuoliu, rūpintasi artimaisiais, vargta ir džiaugtasi. Jokia vieta, kur visa tai vyko, nebėra nei tuščia, nei nyki – nei tam joje gyvenusiam žmogui, nei man, besiklausančiai to žmogaus pasakojimo, nei bet kam, kam tą pasakojimą vėliau perpasakosiu.
