Povilas Plechavičius ir Skuodas

 

130-osioms gimimo metinėms artėjant

 

1890 m. vasario 1 d. netoli Ukrinų, Bukančiuose, Mažeikių r., gimė Lietuvos nepriklausomybės gynėjas 1918–1919 m. šiaurės vakarų Žemaitijoje, Lietuvos kariuomenės generolas, vienas ryškiausių tarpukario Skuodo verslininkų Povilas Plechavičius.

 

Grįžo ginti nepriklausomos Lietuvos

 

P. Plechavičius 1911 m. Maskvoje baigė Komercijos mokyklą, o 1914 m. – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui karininkas P. Plechavičius kariavo vokiečių ir turkų frontuose. Šiame kare patyrė 29 sužeidimus. Po vieno sužeidimo net tris dienas išbuvo be sąmonės.

Sužinojęs, kad Lietuva paskelbta nepriklausoma valstybe, 1918 m. rugpjūtį su broliu, taip pat karininku, Aleksandru slapta grįžo į gimtuosius Bukančius. Tuo metu Ritinės dvare susirinkę apylinkės ūkininkai nusprendė organizuotai gintis nuo plėšikų. Nutarė siųsti delegaciją į Vilnių prašyti Valstybės Tarybos pagalbos. Deja, ši tuomet niekuo negalėjo padėti. Lietuvos kariuomenė dar neegzistavo – ji buvo sukurta tik lapkričio 23 d. Kreiptasi į ką tik iš Rusijos grįžusius karininkus Plechavičius.

Spalį apsilankęs Valstybės Taryboje Vilniuje P. Plechavičius suprato, kad vienintelė išeitis – patiems pradėti veikti vietoje, nelaukiant nurodymų iš viršaus. Apylinkės ūkininkų iniciatyva skatino kurti apsaugą. Padėtį blogino ir tai, kad vokiečiai jau viešai galvojo apie pasitraukimą, vis aktyviau reiškėsi iš Rusijos sugrįžę arba siųsti komunistai. Dar kartą šiaip taip į Vilnių atkakusiam P. Plechavičiui pavyko gauti vidaus reikalų ministro Vlado Stašinsko pasirašytą dokumentą, kad nuo lapkričio 15 d. jis yra skiriamas Sedos apskrities apsaugos vadu.

Lapkričio 18 d. vakare Sedoje įvyko demonstracija ir mitingas. Po kelių dienų išrinktas parapijos komitetas pripažino Vilniuje veikiančią Valstybės Tarybą. Tačiau netrukus, lapkričio 28 d., atsirado alternatyva – komitetan susibūrė ir vietiniai bolševikai. Gruodžio 2 d. Neimano salėje įvykusiame Sedos apskrities miesto ir valsčių atstovų suvažiavime paaiškėjo, kad kairiųjų ir jiems pritariančiųjų įtaka buvo gana didelė ir kad ši dauguma Valstybės Tarybos įgaliotiniams – Sedos apskrities viršininku paskirtam daktarui Ferdinandui Kaunackiui ir apskrities apsaugos vadui karininkui P. Plechavičiui – gana griežtai patarė su visais liudijimais ir paskyrimais nešdintis lauk iš apskrities.

Sedoje, tapusioje Žemaitijos komunistų veiklos centru, P. Plechavičius negalėjo saugiai jaustis ir organizuoti apskrities apsaugą. Todėl 1918 m. gruodžio 10 d. Sedos apskrities komendantūra darbą pradėjo Skuode, valsčiaus raštinėje. Gruodžio pabaigoje komendantas vėl nuvyko į Vilnių ieškoti paramos. Tačiau veltui, nes ten pamatė, kad Lietuvos valdžia jau traukėsi į Kauną. Sausio 2 d. atvykęs į Kauną taip pat išvydo liūdną vaizdą. Tada P. Plechavičius, skubiai išvykęs namo, nusprendė savomis jėgomis „valyti“ Žemaitiją nuo raudonojo ,,rojaus“.

Kiek žmonių sudarė P. Plechavičiaus apsaugos būrį, dabar sunku tiksliai pasakyti. Skuodo klebonas Pranciškus Žadeikis prisiminimuose užsiminė Skuodo bažnyčioje prisaikdinęs Povilą ir Aleksandrą Plechavičius bei apie 20 kareivių. Į žygius buvo imami labiausiai patyrę vyrai arba tie, kurie turėjo arklius. Vos ne kasdien nedidelėmis, bet mobiliomis pajėgomis buvo puolami ir išvaikomi vadinamieji revkomai. Tokie žygiai buvo surengti į Šates, Notėnus, Mosėdį, Salantus, Šateikius, Platelius, Renavą, net du sykius buvo pulti Ylakiai.

Bolševikai greitai sužinojo, kas šiaurės vakarų Žemaitijoje organizuoja kovą prieš juos. Imtasi priemonių likviduoti brolius Plechavičius. 1919 m. sausio pabaigoje bolševikai išplatino atsišaukimą, kuriame pažadėjo 300 tūkstančių aukso rublių už P. Plechavičiaus galvą. Sedą iš vietinių bolševikų ir raudonarmiečių jo būrys išvadavo sausio 31 d. Vasario pradžioje jie iš vokiečių gavo ginklų ir amunicijos. Sedos apskrities apsaugos būrio jėgos pastebimai sustiprėjo. Vasario 7 d. Skuodo bažnyčioje įvyko iškilminga P. Plechavičiaus vadovaujamų kovotojų priesaika.

Gyventojai vis labiau kentė ir nuo besitraukiančių vokiečių kareivių. Kovo 8 d. P. Plechavičius buvo priverstas paskelbti įsakymą, kuriuo visiems priminė, kad karo padėtis apskrityje nėra panaikinta. Nusikaltimo vietoje sugautiems vagims ir plėšikams buvo pažadėtas sušaudymas iškart be teismo. Plėšikaujantys vokiečiai, vadinamieji spartakininkai, buvo tiek suįžūlėję, kad kovo 17 d. pabandė užimti Skuode įsikūrusią Sedos apskrities komendantūros būstinę. Tąkart jų kėslus sužlugdė į balkoną su kulkosvaidžiu iššokęs ir šaudyti ėmęs A. Plechavičius. Tebesitęsė kovos ir su reguliariąja raudonarmiečių kariuomene, vis puolančia Mažeikius ir gretimas vietoves. Reikėjo tramdyti kraštą užplūdusius bermontininkus. Tik 1919 m. kovo gale ar balandžio pradžioje komendantūra iš Skuodo buvo perkelta ir sugrąžinta į apskrities centrą Sedą.

Griežtos P. Plechavičiaus priemonės ginant nepriklausomybę, užtikrinant tvarką sulaukė oponentų reakcijos, skundų. Ministrų kabinetas nesiryžo imtis griežtesnių veiksmų prieš P. Plechavičių ir kitus suteiktą galią viršijusius karininkus. Pasitenkinta sudaryti kelias komisijas skundams ištirti. Pripažinta, kad kariškiai, pabuvę Rusijoje ir matę, ką tenai padarė toji „darbo liaudis“, į Lietuvą sugrįžo kaip didžiausi bolševizmo priešai ir labai nesivargino aiškindamiesi, kuris kairysis yra didesnis, o kuris mažesnis bolševikas. Šitokia jų nuostata ne visada buvo morališkai pateisinama, tačiau kaip tik ji apsaugojo nuo bolševizmo išplitimo ką tik nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Kauno valdžia tuo metu dar nebuvo pajėgi rimčiau pasipriešinti naujajam agresoriui. Sedos apskrities komendantui beveik vienam su suburtu būriu šiame priešų apsuptame kampelyje teko atstovauti nepriklausomos Lietuvos valstybei ir ją ginti.

Kariniu požiūriu Sedos apskrities komendantūros veikla vertintina tik teigiamai. Ji ilgą laiką buvo vienintelė centrinės valdžios karinė institucija šioje krašto dalyje, aktyviai kovojusi už krašto nepriklausomybę.

 

 

Atsargos generolas gyveno Skuode

 

Generolas leitenantas P. Plechavičius į atsargą buvo išleistas būdamas 39 metų – pačiame jėgų žydėjime. Ištikimo 1918–1919 m. kovų draugo Felikso Veito, Gėsaluose turėjusio vandens malūną, patartas, ilgai nedvejodamas Skuode iš nusigyvenusio vokiečio Hugo Ehlerto nusipirko vieno aukšto vandens malūną, kuris buvo pasenęs, susidėvėjęs. Jį perstatė į dviejų aukštų – pavertė modernia įmone. Įrenginius pirko Rygoje. Nebesant vandens ar sumažėjus jo kiekiui darban paleisdavo vadinamuosius garo generatorius, kūrenamus malkomis ar durpėmis. Vieną jų – 200 arklio galių malkomis kūrenamą variklį – į Skuodo malūną parsigabeno iš Panevėžio.

Panevėžio elektros stotis paskelbė iš varžytinių parduodanti generatorių. Jo pirkti atvažiavo Kazys Pabedinskas iš Plungės tekstilės fabriko, du žydai iš Šiaulių ir iš Kauno, taip pat P. Plechavičius su broliu. Generolas to generatoriaus labai norėjo savo malūnui. Todėl nusivedęs į restoraną K. Pabedinską prašė nedalyvauti varžytinėse. Pastarasis sutiko su sąlyga, kad statomai Plungės bažnyčiai paaukos tūkstantį litų. P. Plechavičius šią sąlygą priėmė, o nenusileidžiantiems žydams sutiko apmokėjo kelionės išlaidas. Taip generolas į varžytines stojo vienas ir, uždėjęs kelias dešimtis litų virš nustatytos dešimties tūkstančių litų kainos, nusipirko malūnui generatorių. Praėjus porai mėnesių tesėjo duotą žodį K. Pabedinskui – Plungės bažnyčios kanauninkui paaukojo tūkstantį litų.

Malkų prie Skuodo malūno netrūko, nes ten pat iš suvežtų rąstų pjovė sijas, lentas. Dar buvo 120 arklio galių dyzelinis variklis. Visi trys minėti energijos šaltiniai, priklausomai nuo gamtos sąlygų, ne tik malė grūdus, pjovė lentas, bet ir Skuodo miestui tiekė elektrą. Valdiškos įstaigos ją gaudavusios veltui. Ir gatvių apšvietimas nieko nekainavęs.

1929 m. išėjęs atsargon su šeima gyveno Skuode, perstatytame malūne. Ne tik Povilo, bet ir jo brolio Aleksandro vaikai, mokslo metams atvykę į miestą prie Bartuvos ir Luobos, lankė Skuodo gimnaziją, kuri buvo priešais malūną, kitoje gatvės pusėje. Tik kai iš sesers Elenos Legeckienės šeimos perpirko Čiutelių kaimo dvarą ir ūkį netoli Šiaulių, generolo šeima daugiau apsistodavo ten, kur užsiėmė žemės ūkiu. Čiuteliai, turėję geležinkelio stotį, tapo pagrindine generolo rezidencija. Į Skuodą, į savo malūną, kurį prižiūrėjo, administravo jame nuolatos gyvenantis brolis Kazys Plechavičius, atvykdavo ir apsistodavo tik iškilus reikalui ar kokiomis nors progomis. (Beje, 1944 m. pradžioje vokiečių okupacinės valdžios atstovai buvo atkakę į Skuodą, į malūną, susitikti su atsargos generolu ir pateikti pasiūlymo, kad šis imtųsi kurti ir mobilizuoti lietuvius į Vietinę rinktinę.)

Generolo miegamasis buvo pirmame malūno aukšte šalia laiptinės ir raštinės. Jame stovėjo rašomasis stalas su gintariniais rašymo įrankiais – geležinio vilko skulptūra ir trispalve. Malūne lankęsi svečiai ilgai prisimindavo gyvenamosiose patalpose matę knygų lietuvių ir vokiečių kalbomis, taip pat svečių kambaryje stovėjusį rojalį, kuriuo skambinusi fortepijono virtuozė generolo žmona Irena Griunvaldaitė, vėliau – jų sūnus Norbertas.

Iš Čiutelių P. Plechavičius geležinkelio bėgiais dažnokai nuvykdavo į laikinąją sostinę ne tik su reikalais, bet ir susitikti su savo kartos ir jaunesniais karininkais, paūžti Kauno kavinėse, „Metropolyje“. Partijoms nepriklausė, tačiau buvo žinoma, kad jis turėjo aiškų politinį nusistatymą ir daugiau simpatizavo vienai ar kitai partijai. Ne vienam partiniam veikėjui ar ministrui pasakydavo į akis ir karčios tiesos, pakritikuodavo jų veiksmus. Mėgo keliauti ir automobiliu. Juo važiuodavo iš Čiutelių į Skuodo malūną, pas draugus, užsukdavo į Plungę pas brolį Aleksandrą.

P. Plechavičius 1938–1939 m. už savo lėšas Skuodui pastatydino 200 vietų kino teatrą. (Teko aptikti užuominą, kad jis vadinęsis „Capri“.) Jame sumontavo pačią naujausią filmų demonstravimo aparatūrą. Tuo metu tokios pat markės, bet senesni du aparatai buvo tik laikinojoje sostinėje. Jo statytas pastatas kaip kino teatras nustojo veikti tik 1992 m. Neilgai trukus ir buvusiame atsargos generolo malūne nebeliko tokiai įmonei būdingų įrenginių, miltų kvapo. Ir šiuo metu malūno pastatas tebėra tuščias, be aiškios paskirties ir ateities.

Kiek labiau pasisekė Sedos vandens malūnui, kurio savininkas iki sovietmečio buvo A. Plechavičius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvusį tėvo turtą atsiėmė duktė, sugrįžusi iš Vokietijos ir pradėjusi ūkininkauti Plungės rajone. Malūno pastatą apie porą dešimtmečių laikiusi užkonservuotą, perleido kitam savininkui, šis buvusį technikos paminklą prikėlė naujam gyvenimui.

P. Plechavičiaus šeimos nariai į Vakarus pasitraukė bėgdami nuo naujos okupacinės bolševikų bangos, kuri jų kaulelius būtų išbarsčiusi Sibiro platybėse. (Aleksandrą ir Kazį Plechavičius sovietai suėmė 1940 m. liepos 13 d. Kazio tolesnis likimas ilgai buvo nežinomas. Remiantis naujausiomis žiniomis, jiedu iki 1942 m. buvo numarinti badu Petropavlovsko tvirtovėje šiaurės Kazachstane.) Atvykęs iš Vokietijos ir įsikūręs Čikagoje, generolas P. Plechavičius privilegijų ar pašalpų neieškojo. Nuėjo dirbti į plieno fabriką paprastu darbininku. Mirė 1973 m. gruodžio 19 d.

„Ateis laikas, kai vėl Lietuva atstatys savo nepriklausomybę. Tada jo vardu bus pavadintos gatvės, tiltai. Žemaitijoje bus statomi ir paminklai“, – taip viltingai apie P. Plechavičiaus nuopelnų įvertinimą 1979 m. rašė tautiečiai Amerikoje. Deja, per trisdešimt nepriklausomybės metų jam tepastatytas paminklinis biustas Kaune.

Generolo, jo brolio Aleksandro ir sesers Elenos Legeckienės vaikai iki gyvenimo pabaigos su nostalgija prisimindavo Skuodą, jame buvusius malūną, kino teatrą, statytą, beje, sūnui Norbertui, o atsiradus galimybei apsilankydavo, užsukdavo ir į senąjį gimnazijos pastatą, kuriame mokėsi, taip pat ir į „Mūsų žodžio“ redakciją pasiguosti, pasidalinti prisiminimais.

Dar galėčiau pridurti, kad P. Plechavičius, pasitraukęs į Vakarus, 1945 m. nekilnojamąjį turtą, likusį Lietuvoje, užrašė brolio Aleksandro dukrai Alinai, šios duktė Regina prieš dešimtmetį dėl jo likimo raštu kreipėsi į Skuodo rajono savivaldybę. Iš jos sulaukė patarimo kreiptis į Valstybės turto fondą.

Manau, kad Skuodas – ne tik Jono Chodkevičiaus, bet ir Povilo Plechavičiaus, jo šeimos ir giminaičių miestas. Jo gimtuosiuose Bukančiuose iš buvusios sodybos-dvarelio pastatų nieko nebeišliko. O Skuode jį dar mena ir senieji buvusios valsčiaus raštinės mūrai, ir Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, ir nutilęs malūnas, ir buvusios gimnazijos pastatas (dabar muziejus), ir buvęs kino teatras (dabar Jaunimo centras).

 

– – –

Straipsnis parengtas remiantis knygomis „Seda“, „Generolas Povilas Plechavičius“, „Nuo Plungės iki Maroko“ ir kitais leidiniais, autoriaus ir jo kolegų publikacijomis „Mūsų žodyje“.