Nobelio premijos kalba

 

Šią kalbą 2019-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatas austrų rašytojas Peteris Handke (g. 1942) pasakė praėjusių metų gruodžio 8 d. Stokholme. 

 

„Žaisk žaidimą. Nebūk pagrindinis veikėjas. Ieškok iššūkių. Tačiau neturėk ketinimų. Venk pašalinių minčių. Nieko nenutylėk. Būk jautrus ir stiprus. Įsitrauk ir niekink pergalę. Nestebėk, netirk, tačiau išlik atviras ženklams. Būk pažeidžiamas. Parodyk savo akis, pamok kitiems pažvelgt į gelmę, pasirūpink, kad netrūktų erdvės ir atpažink kiekvieno pavidalą. Apsispręsk tik kai būsi įkvėptas. Nesėkmes priimk ramiai. Svarbiausia, turėk laiko ir eik aplinkkeliais. Nepraleisk pro ausis, ką tau sako medis ar vanduo. Sustok, kur tau gera, ir pasilepink saulėje. Nekreipk dėmesio į artimuosius, paskatink nepažįstamuosius, pasilenk apžiūrėti mažmožių, pasitrauk tenai, kur nėra žmonių, nusišvilpk ant likimo dramos, išjuok konfliktą. Būk ir veik rodydamas savo tikrąsias spalvas, kol įrodysi buvęs teisus ir lapų šnarėjimas pasidarys mielas. Vaikščiok po kaimus.“

Šiuos žodžius beveik prieš keturiasdešimt metų pasakė moteris vyrui draminės poemos, kurią pavadinau „Per kaimus“ (Über die Dörfer), pradžioje.

Vaikystėje motina nuolat, kai būdavo tam tinkamas laikas, man pasakojo apie žmones iš kaimo – Stara Vas (slovėniškai), Altes Dorf (mūsiškai); ne istorijas, o trumpus ir bent jau mano ausims negirdėtus nutikimus. Gali būti, kad juos pasakojo ir mano broliui bei seseriai. Bet man atrodo, tarsi būčiau buvęs vienintelė jos publika.

Vienas tų nutikimų rutuliojosi taip: ūkyje, jau beveik kalnuose, būta samdinės mergos – psichiškai atsilikusios merginos (arba, kaip tada vadino, „silpnaprotės“). Ją išprievartavo šeimininkas, ir gimė berniukas, tačiau motinos vaidmenį perėmė šeimininkė. Mergai, tikrajai motinai, buvo prisakyta laikytis nuo vaiko kuo atokiau. Šis manė, kad jo motina kita. Ir vieną dieną tas dar mažas, bet jau kalbantis padarėlis, žaisdamas vienas, įsipainiojo į vielinę tvorą sodybos pakrašty ir besistengdamas išsivaduoti painiojosi vis labiau ir labiau. Jis šaukė ir šaukė, kol atbėgo nesveikoji merga, „silpnaprotė“ arba, pasakotojos dialektu, vartojamu tarp Zaualpės ir Karavankų vietovių, Treapn. Ji tučtuojau vaiką išlaisvino. O paskui, tai mergai jau grįžus prie savo darbų tvarte ar laukuose, jis vis dėlto paklausė savo vėliau atskubėjusios tariamos motinos: „Mama, kodėl tos Treapn tokios švelnios rankos?“

Knygoje „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas“ šis pasakojimas virto daina, balade, dainuojama naktiniame bare Filadelfijoje, Pensilvanijoje, dainininkui strofa po strofos pakartojamai sušunkant: „O tas vaikas buvau aš! O tas vaikas esu aš!“

Diduma kitų nutikimų, kuriuos man pasakojo mama, buvo apie šeimos narius ar tolimesnius giminaičius, ir kiekvieną kartą pagrindinis veikėjas būdavo vienas iš jos vėliau pasauliniame kare „garbės lauke“ žuvusių brolių. Pamėginsiu perteikti du trumpus, bet mano rašymo patirčiai svarbius epizodus. Pirmasis epizodas yra apie jauniausiąjį mamos brolį, atsitikimas įvyko tarpukariu, tarkim, 1936 metais. Buvo rudens vidurio naktis, laikas prieš švintant, ir Hansas, arba slovėniška kaimo kalba – Janezas arba Hanzejus, vadinamojo mariologijos internato, rengiančio būsimus seminaristus, esančio per keturiasdešimt kilometrų į vakarus, Klagenfurte / Celovece, Karintijos sostinėje, auklėtinis, jau mėnesį nebuvo namuose. Sodyboje gili nakties tyla, tik tolėliau girdėti pirmieji gaidžiai. Ir staiga čia pat kieme pasigirsta šluotos garsas. Ir tas, kuris be paliovos šlavė kiemą tamsoje, buvo šeimos pagrandukas, visai dar vaikas. O tai, kas grąžino jį iš miesto į kaimą, buvo namų ilgesys, domotožje (slovėniškai be artikelio). Jis, kaip pasakojama, geras, su įkvėpimu besimokantis mokinys, ankstyvą naktį išlipo pro internato pirmo aukšto langą ir parkulniavo keliu, tuomet dar neasfaltuotu, namo. Tačiau, užuot ėjęs vidun, – durys tuomet nebuvo rakinamos, – jis pasiėmė šluotą ir ėmė šluoti namų kiemą. Ta diena, kaip pasakojo mama, buvo būtent „šeštadienis“, sekmadienio išvakarės, o „šeštadieniais čia šluodavosi!“ Ir brolis šlavė ir šlavė, kol įdienojo ir vienas iš šeimynykščių – įsivaizduoju, tai buvo ne tėvai, o sesuo, – jį parsivedė namo. Jis niekada negrįžo į „vyskupiškąją berniukų seminariją“ – gretimame kaime mokėsi staliaus ir dailidės amato.

Šis nutikimas nuo pat pradžių it šmėkla klajoja po mano knygas, epinius ekskursus arba „vieno žmogaus tyrinėjimus“ – taip sakant, jis yra virtęs natūraliu, vadinasi, prie jos nieko nėra pridėta. Tik kitoje knygoje nutikimas nepatyręs tokios natūralios metamorfozės, arba, kaip to nori Dievas, likimas ar bet kas kita, metamorfozę dar patirs. Taip kaip knygoje pavadinimu „Pakartojimas“ (Die Wiederholung) – „Antrasis pakartojimas“ (Die zweite Wiederholung).

1943-iųjų rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje, kaip pasakojo mama, iš fronto Kryme namo atostogų sugrįžo kitas, vyresnysis, brolis. Ir taip sutapo, kad išlipant iš autobuso pirmasis asmuo, kurį sutiko, buvo žmogus, perduodantis žinias apie nelaimes kare. Jis kaip tik vyko į kaimą, į jų namus, pranešti žinios, kad jaunesnysis brolis žuvo tundroje „herojaus mirtimi už tėvynę“, o kadangi mirties pranešėjas netikėtai sutiko tos šeimos narį, jis galėjo ten ir neiti. Perduoti žinią jis patikėjo atostogų grįžusiam kareiviui. Ir štai kas tada nutiko: Gregoras grįžo namo, buvo sutiktas dainomis ir džiaugsmo šūksniais – ypač mano mama jaunystėje mėgo šūkčioti iš džiaugsmo, – tačiau per visas atostogų dienas nė žodeliu neužsiminė apie brolio, laiškuose save vadinusio „tundros vyruku“, mirtį. Visą tą laiką, anot pasakotojos, Gregoras, „iš visos šeimos labiausiai naminis“, vengė namų, tėvų, seserų, net savo kaimo, Stara Vas, ir nuo ryto iki vakaro, o kartais ir per naktį klaidžiojo po gretimus kaimus – Encelna Vas, Lipa, Ruda, Globasnica, Diekše, Rinkolah, Krcanje, – kur prie pažįstamų, o ypač prie nepažįstamų praverkė akis. Praverkė akis jis, vienaakis? – Na jau! „Jo verksmas netilo. Gal net niekada.“ Ir tik paskutinę dieną, prieš eidamas į autobusą ir grįždamas į karą, seseriai, kurios vienintelės leidosi lydimas, pranešė žinią apie mirtį. O po kelių savaičių jis taip pat jau buvo po „svetima žeme, kuri tebūnie jam lengva“ (pranešimo apie mirtį žodžiais, vėliau iškaltais paminklinėje lentoje kaimo kapinėse).

Draminės poemos „Per kaimus“ pabaigoje, veiksmui vykstant kapinėse, kūrinio pradžioje bylojusi moteris dar kartą kreipiasi į vyrą, šalutinį veikėją, bet taip pat ir į kitus dramatis personae, pagrindinius veikėjus, seserį ir brolį, kurie vienas kitam ir sau patiems paskelbę karą, ir ta moteris, vardu Nova, kuriai kalbėti dažnai sunku, taip pradeda kalbą:

„Esu iš kito kaimo. Tačiau būkit tikri, per mane kalba naujo laikmečio dvasia, ir ji sako štai ką. Taip, esama pavojaus, ir tik taip aš galiu kalbėti, kaip kalbėsiu: pasipriešindama. Tad išklausykite mano draminę poemą. Tiesa, nebereikia klejoti sapne, tačiau ir nereikia vienam kito žadinti šunišku kauksmu. Nė vienas iš jūsų nekaltas, ir pratrūkdami iš beviltiškumo jūs turbūt pastebėjote, kad visai nesate nusivylę. Jei būtumėte nusivylę, tai jau būtumėte kritę negyvi. Tad ne laiku nevaidinkite vienišų žmonių. Teisybė, jūsų istorija neguodžianti, bet liaukitės mintiję apie būtį ar ne-būtį: būtis yra ir ji tebemąstoma toliau, o ne-būtis neįsivaizduojama. Pripažinkite, kokie jūs panašūs, pripažinkit, kad esat vienodi. Vien aš tai sakau. Tačiau aš esu ne tik aš. Tas dvigubas „aš“ gali būti pats lengviausias ir gležniausias dalykas po saule ir kartu labiausiai apimantis – nuginkluojantis. „Aš!“ esu vienintelis herojus, o jūs turite būti nuginkluojantieji. Taip, aš yra žmogų išlaikančioji žmogaus prigimtis! Karas nuo čia toli. Mūsų armijos būriai nestovi visiškai pilki ant pilko betoninio tako, o yra geltoni geltonose žiedo taurelėse. Nusilenkimas gėlei įmanomas. Paukštį šakose galima užkalbinti. Tad dirbtinių spalvų sugadintame pasaulyje leiskite skleistis gaivinančioms gamtos spalvoms. Kalnų mėlynė yra tikra, o šautuvo dėklo rudumas – ne, iš televizijos pažįstamo žmogaus ar daikto iš tikrųjų nepažįstame. Mūsų pečiai skirti dangui, o linija tarp žemės ir dangaus eina tik per mus. Eikite iš lėto ir patys virskite forma, be kurios jokia tolybė neįgauna pavidalo. Gamta – vienintelis įtikinamas pažadas. Žinoma, ji negali būti nei prieglobstis, nei išeitis. Ji suteikia mums matą – tik juo reikia kasdien matuoti. Slenkantys debesys, net besiverždami pirmyn, jus pristabdo. Kas sako, kad žlugti būtina? Ar jūsų karas jau nėra baigtas? Taigi sustiprinkite taikią dabartį ir parodykite išgyvenusiųjų ramybę. Kas iš tolo priminė grėsmingą mirties galvą, prisiartinus pasirodė besą tik vaikų žaidimas. Išpurtykite savo tūkstantmečius patalus. Apeikite abejojančiuosius, visai nepanašius į vaikus. Nelaukite naujo karo: taikiausieji būna gamtos akivaizdoje. Palikuonims nerodykite savo velniškojo profilio. Stiprybės namai yra kito veidas. Čia ir dabar dėkingumo šventė. Neleiskite jums kartoti, kad nepanaudojote laisvės: jūsų darbas turi būti veikimas – dalinkitės. Svarbu dalintis ir veikti taip kaip mylintieji: mylėkite vieną – užteks viskam. Tave mylėdamas, pabundu sau. Net jei dauguma ir nėra iškilūs: būkite iškilūs. Nusukite akis nuo gyvuliškų dvikojų. Būkite išties. Sekite karavanų muzika. Eikite taip ilgai, kol maišatyje pasirodys ištisos linijos; taip lėtai, kad jums naujai ims priklausyti pasaulis, taip lėtai, kad taps aišku, kaip jūs nepriklausote sau patiems. Taip, visam laikui išlikite toli nuo galios, kuri pasirodo kaip galia. Nesiskųskite, kad esate vieni, – būkite dar labiau vieni. Perteikite ošimą. Papasakokite horizontą, kad grožis nebūtų kiekvienąkart vis labiau išnykęs. Pasakokitės vieni kitiems gyvenimo vaizdus. Kas buvo gerai, turi būti. Sulėtėkite – ir pramanykite: savo nepaaiškinamus atodūsius paverskite galingomis dainomis. Mūsų menas turi būti nukreiptas į dangaus šauksmą! Neišsisukite nuo grožio – mūsų, žmonių, sukuriamas grožis sukrečia. Įminkite mįsles, kartu išaiškindami vieną mįslę. Įsidėmėkite: kai į jus ateinantis vaikas dažnai žiūri sustingusiu žvilgsniu, būkite sau priežastis. Maskavimasis bus jūsų likimas, teikite pirmenybę linksmam svaiguliui, o ne viešai tiesai. Krėskite kasdienybės pokštus. Prarasti save – tai priklauso žaidimui. (Ir vis dėlto išdidžiai eina tik tas, kuris neužsimaskavęs!) Išeikite į nepažįstamą pasaulio dalį ir leiskite iliuzijoms piktai vypsoti: iliuzija suteikia galios vizijai. Taip, perduokite formos ir ilgesio pripildytą idilę – piktdžiugiškas juokas iš jos neturi sąmonės, tai tik garsai, kaip gaišta sielos dvėsena. Mirusieji yra jūsų papildoma šviesa. Neteikite reikšmės savo negebėjimui juos užkalbinti: vieno skiemens pakanka. Bet dar labiau atminkite mūsų negimusiuosius. Pagimdykite laisvės vaiką! Išgelbėkit savo herojus! Jūs turite pasakyti: Kare, palik mus ramybėje. Jūs čionykščiai žmonės: jūs esate atsakingieji. Neleiskite jums įkalbėti, kad esate pabaigos laiko nevaisingieji. Mes taip arti pradžios kaip ir kadaise. Galbūt jau nebėra nuošalių vietų. Tačiau laukiniškumas, vis naujas, tebeegzistuoja: tai yra laikas. Laikrodžių tiksėjimas nieko nepasako. Laikas yra tas vibravimas, kuris gelbsti per visą prakeiktą šimtmetį. Laike, aš tave turiu! Dabar šventa diena, veikdami, dirbdami galite jį jausti. Galbūt nėra išmintingo tikėjimo, bet yra išmintingas tikėjimas dieviškuoju šiurpu. Žiūrėkite į stebuklą ir pamirškite jį. Sukurkite didįjį sakinį. Džiaugsmas yra vienintelė teisėta galia. Tik kai džiaugiatės, turite reikalo su tikrais dalykais. Žinoma, ir toliau bus taip, kad visoje savo istorijoje nerasime įtikinamos paguodos. Kas vertina? Galią turintys vaikų žudikai dingsta nenubausti. Ramybė tik epizodiška: čiurlenantys fontanai apvirsta ir tampa barikadomis. Viltis yra blogas sparnų mostas. Sugadinantys džiaugsmą yra visur. Vaikščiodami po džiaugsmo saule, mes giliausiai praryjame kartėlį. Mielieji čionykščiai žmonės: siaubo šūksniai tęsis amžinai. Jūsų malonės maldavimas pažadins tik nieko ženklus. Tad išsitieskite ir pažvelkite į vyrą tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais. Pažvelkite į moterį, kuri anapus upės stovi saulėtame balkone. Savo priemonėmis įrodykite mūsų žmogiškąjį atkaklumą! Kiekvienam skubiam bučiniui – palaiminimą. O dabar kiekvienas į savo vietą. Kartodami demonizuokite erdvę. Forma – tai įstatymas, ir ji jus padrąsins. Amžina taika – galima. Klausykitės karavanų muzikos. Vertindami ir žinodami, krypkite į dangų. Laikykitės šios draminės poemos. Amžinai eikite priešais. Eikite per kaimus.“

Mamos papasakoti nedideli nutikimai buvo postūmis mano beveik visą gyvenimą trunkančiai rašytojo karjerai, o meno kūriniai, ne vien knygos, bet ir paveikslai, filmai (ypač Johno Fordo vesternai ir japono Yasujirō Ozu „isternai“) bei dainos (pavyzdžiui, dainuojamos Johnny Casho ir Leonardo Coheno) man suteikė formas ir ritmus arba, kukliau tariant, virpesius ir polėkio galią, kad šis postūmis suskambėtų. Anksčiausi virpesiai ir polėkio galia, žinoma, radosi ne iš menų, tačiau jaudino ir persmelkė vaiką, kuris buvau, kartu su slovėniškomis ir slaviškomis litanijomis po romaniškais bažnyčios skliautais netoli gimtosios vietos Stara Vas. Ir tas monotoniškas, o kartu melodingas kreipimasis į dangų ir toliau persmelkia bei įkvepia mane dabar jau septyniasdešimt septynerių; virpina stygas mano tolesniam rašytojo keliui; dūzgia man dangiškosios gamos ir kadencijos, be garso, kaip kad stebuklingai ilgoje Loreto litanijoje, kurioje kreipiamasi į Dievo Motiną, porą čia pacituosiu iš galbūt tūkstančio vardų ir kreipinių, specialiai palikdamas neišverstus (vien responsoriumas „Prosi za nas“ = „Melski už mus!“):

 

Mati Stvarnikova – prosi za nas

Mati Odresenikova – prosi za nas

Sadež modrosti – prosi za nas

Začetek našega veselja – prosi za nas

Posoda duhovna – prosi za nas

Posoda časti vredna – prosi za nas

Posoda vse svetosti – prosi za nas

Roža skrivnostna – prosi za nas

Stolp Davidov – prosi za nas

Stolp slonokosteni – prosi za nas

Hiša zlata – prosi za nas

Skrinja zaveze – prosi za nas

Vrata nebeška – prosi za nas

Zgodnja danica – prosi za nas

 

Prieš keletą metų buvau Norvegijoje, Henriko Ibseno dėka. Tačiau ne apie dramaturgą ir jo, kaip ir mūsų, „Perą Giuntą“ noriu pabaigoje papasakoti, tačiau apie du nedidukus norvegiškus nutikimus. Pirmasis susijęs su vienu iš penkių ar šešių asmens sargybinių, bodyguards, su kuriais man teko praleisti popietę ir vakarą. Būtent vėlyvą valandą tas vyras tylioje Oslo uosto užeigoje man perskaitė mobiliajame telefone išsaugotus savo paties eilėraščius, pirmiausia norvegiškai, tada angliškai, ir visi jie buvo meilės eilėraščiai, labai švelnūs.

Vieną iš vakarų, kurį paskiausiai leidau vienas, skersai ir išilgai keliaudamas po vidurnaktiškai tuščią Oslą (arba Kristianiją, kaip sostinė vadinama jaunojo Knuto Hamsuno knygoje „Badas“), prieš apšviestą knygyno vitriną išvydau vyro siluetą, o kai atsistojau greta jo, jis pasisuko į mane ir kartu parodė į vieną iš išstatytų knygų. „Štai: mano pirmoji knyga! – tarė jis. – Ir kaip tik šiandien pasirodė! Pirmoji diena!“ Žmogus buvo labai jaunas, beveik dar vaikas, arba taip: „jaunuolis“, koks jis yra knygoje. Ir jis džiaugėsi taip, kaip tegali džiaugtis vaikai. Ir džiaugsmo spindėjimas, kuris sklido iš jo, autoriaus, kūrėjo, iki šiandien nėra praėjęs. Galėtų niekada nepraeiti!

Taip aš dabar išnaudoju momentą, kad jiedviem, vyrui Oslo uoste ir vaikinui priešais knygyno langą, perduočiau linkėjimų, į vakarus ar kur ten bebūtų.

Galbūt reikia apgailestauti tik dėl to, kad negaliu čia perskaityti vieno iš tuometinio savo asmens sargybinio meilės eilėraščių: nors keletą ir nusirašiau, tačiau lapelį pamečiau. Vietoj jo – kitas eilėraštis, parašytas vieno iš soulguards, sielos sargybinių (čia svarbus žodžių žaismas).

[Švediškai cituojamas Tomo Tranströmerio eilėraštis „Romanska bågar“.]

 

                                                                                               derstandard.at

Vertė Inga Bartkuvienė