Naujųjų metų srovės ir tiltai
„Tu gi, aukščiausiasis laiko ir laimės valdove, kuris valdai audras, padvelk švelniu Zefyru į garbingą žmogų…“ Čia iš naujametinio XVIII amžiaus pabaigos sveikinimo NN. „Pradedame metus, tarsi leisdamiesi į jūrą, kad perkeliautume tiek vandenų, kiek dienų metuose suskaičiuojame, tiek audrų ir potvynių, kiek valandų ir minučių.“ Yra dėl ko nerimauti ir drebėti, nes daugelis, pasak prakalbos autoriaus, dar uoste užplaukia ant seklumos, nemoka iškelti burių ar pasinaudoti kompasu. „Linksmai irkluotojas šūkauja, kai visas audras ir sunkumus ištvėręs sveikas išlipa uoste.“ Apsiginklavus dangaus ženklais ir Jėzaus vardu, nebūsią baisu nei vandens, nei audrų, – optimistiškai užtikrina sveikintojas. Ir dar šventės proga komplimentas NN: „Iš tavo malonės mūsų ramybė, tavo tyrumu ir darbais mūsų poilsis yra apsaugotas ir laiduotas.“
Barokinė gražbylystė. Galėtų priminti kalbas apie gerovės Lietuvą, bet rašyta ne rūmuose. Aptriušusi kišeninio dydžio knygelė – vienuolio darbas. Šešiasdešimt lapų primarginta kruopščiausiu mikroskopiniu dailyraščiu. Tai lenkiškai, tai lotyniškai. Jokių pataisymų. Meniškas, žaliai paspalvintas titulinis puslapis su Mergelės Marijos monograma, kurią vainikuoja kunigaikštiška karūna. LDK dar gyvavo, nors jau ne kažin kiek buvo jai likę. Knygelė pradėta 1791 metų spalio 15-ąją ir baigta kitų metų liepą. Autorius nepasirašė.
Kad veiksmas vyko bernardinų vienuolyne, aišku iš nurodytos vietovės. Benica – miestelis, bažnytkaimis dabartinės Baltarusijos Minsko srityje, netoli Maladečinos. Iki Vilniaus – apie 100 kilometrų. Šalimais iki 1939 metų ėjo Lenkijos ir Rusijos siena. Kai kas sako – etnografinės Lietuvos riba. Per Benicą atgal į Vakarus pražygiavo sumušta Napoleono armija. Bernardinų vienuolynas ten laikėsi pusantro šimto metų. Žinyne nurodoma, kad XVIII amžiaus pabaigoje Benicoje gyveno 8 kunigai, 9 klierikai ir 4 broliai. Šiandien tos kaimiškos komandos nebūtų gėda ir pačiai sostinei. Benicos vienuolynas žinomas dar dėl to, kad ten 1815 metais mirė bernardinas Kiprijonas Lukauskas, garsiausias anų laikų lietuvis pamokslininkas, prieš tai klebonavęs Troškūnuose. Vargu ar Benicoje jam galėjo praversti lietuvių kalba.
Knygelė, iš kurios pacituoti Naujųjų metų linkėjimai, – tai tipiška silva rerum, įvairenybių rinkinys, anais laikais išpopuliarėjęs dvaruose ir vienuolynuose. Vadinamoji egodokumentika, ne per seniausiai išgarsinta tyrinėtojų. Manytum, jog vienuolyno gyventojas turi kurti ir užsirašinėti maldas, evangelijų apmąstymus, dvasios tėvų pamokymus, savo asmeninius tikėjimo kelionės pasiryžimus. Tačiau Benicos bernardinas buvo atsidavęs vieninteliam pašaukimui – retorikai. Jo silva rerum pilna iškalbos pavyzdžių, eiliuotų panegirikų, proginių sveikinimų ir padėkų vyresnybei. Gal rašė etatinis vienuolyno pamokslininkas, pasirengęs bet kuriuo paros metu pasakyti tinkamą kalbą? Buvo seniau tokia privilegijuota pareigybė. O gal vieno iš tenykščių klierikų darbas? Raginimas mokytis kartojasi ten nuolatos. Be to, reikia jaunų akių ir jaunos rankos, kad išraitytum tas miniatiūrines raides.
Nors bernardinas autorius nežinomas, jo pėdsakų reikėtų ieškoti jau kitose vietose. Po kiek laiko knygelė, greičiausiai kartu su autoriumi, atsidūrė Kretingoje. Pokario metais, panaikinus vienuolyną, ji tarp kitų dokumentų ir nuotraukų ėjo iš rankų į rankas. Pranciškoniškoji tradicija tęsėsi pogrindyje. Sovietmečiu buvo keli slapti kunigai ir broliukai. Saugodami tas relikvijas, jie turbūt tikėjosi, kad vienuolija dar sulauks švelnaus Zefyro dvelktelėjimo.
Pačiai Benicai mažiau pasisekė. Kaimo pakraštyje tebestovi kryžiaus plano dvibokštė barokinė bažnyčia su kupolu, tituluota Švč. Trejybės vardu. Vienuolyną 1852 metais uždarius, ten buvo įrengta pravoslavų cerkvė, paskui lenkų administracija vėl sugrąžino katalikus, o viską pabaigė tarybų valdžia. Būta gražaus didžiojo altoriaus, internete yra nuotrauka. Kas liko šiandien, irgi parodyta. Plytgaliai, antkapių nuolaužos, išdraskyti fundatorių kapai. Ant durų lentelė, kad čia architektūros paminklas, saugomas valstybės.
Su parapijiečių būreliu Benicoje lankėmės du kartus. Pirmąsyk tik stabtelėjome, pasiskaitėme žinių apie buvusį vienuolyną, pasigrožėjome barokiniais vartais, jau matytais senose graviūrose. Buvo tykus vakaras, iš kaimo, išgirdę turistų erzelį, atbėgo keli berniūkščiai. Jie ėmė vikriai nardyti aukštyn žemyn apgriuvusiu vartų mūru, lyg atlikdami specialų cirko numerį mums palinksminti. O gal, uždarytos bažnyčios fone, vaizduodami eschatologinius angelus, kurie kyla ir leidžiasi Jokūbo kopėčiomis. Net buvo gaila trauktis nuo tokio paveikslo. Netekę žiūrovų, nusiminė ir angelai. Kitą kartą Benicoje jų jau nebuvo. Patekome į bažnyčios vidų. Sukalbėjome maldą, kažkas mėgino užgiedoti. Mano telefono nuotraukoje liko jaunas vienuoliukas, stypsantis vidury griuvėsių. Išsigando tokio likimo. Buvusiame šventoriuje, išėjus lauk, staiga atsirado šulinys, apaugęs žydinčiais jazminais, godžiai sėmėme ir ragavome šventą vandenį, rodos, gyvą bernardinų palikimą. Štai tik išlįs iš krūmų tėvas Kiprijonas ir pasveikins žemaitiškai.
O kad ne sapnas buvo, matau dabar iš sudžiūvusios jazmino šakelės, kuri taip ir liko įsprausta į aplanką greta kolektyvinės baltarusių vizos. Vienas dalykas atneša, prisišaukia kitą. Šitaip metai iš metų visos mūsų silva rerum ir pasidaro. Ir gyvena jos toliau neramų gyvenimą, kai mes jau būname laimingai išlipę uoste.
P. S. Ačiū Aleksandrai A., išvertusiai citatas iš lenkų kalbos.
