Moterų streikas

2011 m. Nobelio taikos premija buvo paskirta trims moterims už pacifistinę kovą dėl moterų teisių ir saugumo: Liberijos aktyvistei Leymah Gbowee, Liberijos prezidentei Ellen Johnson Sirleaf (ji taip pat buvo pirmoji moteris prezidentė Afrikos žemyne) ir Arabų pavasario veikėjai Jemene Tawakkol Karman. L. Gbowee ir E. Johnson Sirleaf veikla prisidėjo prie pilietinio karo Liberijoje, kuris su trumpomis pertraukomis truko nuo 1989 m. pabaigos iki 2003 m., užbaigimo. Šalyje, alinamoje socialinių, etninių ir ekonominių nesutarimų, moterys ėmėsi iniciatyvos kovoje dėl taikos. L. Gbowee mobilizavo skirtingų religijų ir etninės kilmės moteris, kad pacifistinėmis priemonėmis kartu pasipriešintų ilgai besitęsiančiam karui. Viena iš priemonių buvo vadinamasis sekso streikas: moterys atsisakė suartėti su vyrais, kol nebus paskelbta taika. 2003 m. buvo užbaigtas keturiolika metų trukęs Liberijos pilietinis karas, pasiglemžęs virš dviejų šimtų tūkstančių gyvybių. L. Gbowee imta lyginti su Aristofano komedijos „Lisistratė“ pagrindine veikėja.

●

Aristofanas – senovės graikų poetas, komedijų autorius, gyvenęs Atėnuose klasikinio laikotarpio pabaigoje (apie 445–386 m. pr. Kr.), šlovingo Periklio valdymo metu, jam taip pat teko išgyventi Peloponeso karą (431–404 m. pr. Kr.) tarp Atėnų ir Spartos bei Atėnų nuosmukį. Dar nesulaukęs aštuoniolikos, Aristofanas, prisidengęs pseudonimu, parašė dvi komedijas, satyriškai vaizduojančias to meto politikus. Publika jas šiltai sutiko: Aristofanas laimėjo pagrindinį prizą Dionisijų šventėje, kurios metu dievo Dioniso garbei varžydavosi dramaturgai. Komedija „Raiteliai“ (424 m. pr. Kr.), su kuria Aristofanas laimėjo pagrindinį prizą Lenajų šventėje, išjuokiamai vaizdavo demagogą Kleoną, vieną iš Periklio sekėjų, kaip manoma, jis grasino dramaturgui teismu. Aristofanas vaizdavo Kleoną kaip neišsilavinusį pagyrūną ir agresyvų demagogą, kuris išnaudoja atėniečius. Kleonas, kilęs iš vidutiniškai pasiturinčios šeimos, atstovavo naujos kartos politikams. Galiausiai kaltinimas nebuvo pateiktas, matyt, Kleonas gavo Aristofano pasižadėjimą sumažinti savo išpuolius prieš demagogą. Tolesnė Aristofano karjera ir jo gyvenimas mažai žinomi.

Aristofanas trijose komedijose kalba apie moteris, suteikdamas joms pagrindinį vaidmenį. Komedijoje „Moterys Tesmoforijų šventėje“ (411 m. pr. Kr.) pasakojama, kaip per Tesmoforijas, skirtas Demetros garbei, moterys susirenka į deivės šventyklą (šios šventės metu vyrams buvo draudžiama įeiti į šventyklą). Ten laisvosios moterys likdavo tris dienas ir atlikdavo ritualus, skirtus deivei. Pasipiktinusios Euripidu ir jo dramomis, kuriomis poetas teršia moterų vardą, jos ruošia jam kerštą. Euripidas, nujausdamas moterų planus, siunčia vieną iš draugų, persirengusį moterimi, į Demetros šventyklą, kad šis sužinotų, ką jos rezga. Tačiau persirengėlis greitai demaskuojamas dėl savo mizoginiškų pasisakymų. Kita Aristofano komedija „Lisistratė“ (411 m. pr. Kr.) pasakoja, kaip moterys, neapsikentusios karo, nusprendžia sukilti prieš vyrus. Jauna atėnietė Lisistratė sukviečia polio, o vėliau ir visų Gaikijos miestų moteris į susirinkimą ir joms siūlo sustabdyti karą, neatsiduodant vyrams, kol šie nesudarys taikos. Visų Graikijos miestų gyventojos prisiekia neatsiduoti vyrams ir galiausiai Lisistratei pavyksta nutraukti ilgai besitęsiantį karą.

Senovės Graikijoje moterys neturėjo jokių politinių teisių, tačiau komedijoje „Moterys tautos susirinkime“ (392 m. pr. Kr.) moterys įgyja teisę susirinkti į viešą susirinkimą ir priimti sprendimus. Atėnietės, šįkart sukviestos moters vardu Praksagora, prieš švintant susirenka agoroje, kad vietoj vyrų apsvarstytų miesto politinius klausimus. Kitą rytą pabudę vyrai sužino apie naujai priimtas reformas: turtas tampa bendra nuosavybe, o negražiausios ir seniausios moterys įgyja teisę išsirinkti vyrą. Vakare naujai priimtų įstatymų proga surengiama dionisiška puota, ja komedija ir baigiama. Ši komedija pastatyta praėjus keleriems metams po Atėnų kapituliacijos prieš Spartą, taip Aristofanas galbūt bandė parodyti miesto institucijų degradavimą. Istorikė Nicole Loraux („Aristophane et les femmes d’Athènes: réalité, fiction, théâtre [Note préliminaire]“, Mètis. Anthropologie des mondes grecs anciens, 1991,  t. 6, Nr. 1–2, p. 119–130) mano, kad Aristofano komedijose galima rasti užuominų į tuometinius viešojo gyvenimo įvykius. Kaip pavyzdį istorikė pateikia tai, kad Spartos karaliaus Agido II (valdė 426–398 m. pr. Kr.) motinos vardas buvo Lampito, kaip ir vienos iš „Lisistratės“ veikėjų, kuri taip pat buvo spartietė, o deivės Atėnės žynė buvo vardu Lisimakė. Ar Lisimakė galėjo būti Lisistratės prototipas, sunku pasakyti. Klasikinės filologijos specialistai, besidomintys Aristofano komedijomis, pripažįsta, kad perprasti autoriaus humorą labai sunku, nes tam reikia puikiai išmanyti Aristofano laikų realijas, kurios mums toli gražu ne visos žinomos. Galime tik numanyti, kad pats faktas, jog moterys sukyla prieš vyrų valią, buvo sunkiai įsivaizduojamas ir kėlė dideles juoko bangas tarp žiūrovų vyrų.

●

Moterys, matyt, visais laikais vienokiu ar kitokiu būdu bandė bent šiek tiek išsivaduoti iš vyrų pančių. Viduramžiais atsisakyti atlikti santuokinę pareigą moteriai galėjo kainuoti gyvybę. Pateiksime keletą pavyzdžių, kurie, regis, puikiai iliustruoja ir šiandieną: Prancūzijoje 2019 m. nuo vyro ar sugyventinio rankos žuvo 117 moterų, 2018 m. – 121 moteris.

1452 m., prieš pat Šimtamečio karo pabaigą, Prancūzijoje vienoje iš teismo bylų randame įrašą, kad Jeanas Loquier nužudė savo žmoną Néelle. Jeanas pasiteisino tuo, kad Néelle atsisakė atlikti santuokinę pareigą. Pasigailėjimo prašančiame laiške jis teigė, kad jam teko nužudyti ir uošvį, kai šis jį užtiko santykiaujantį su žmonos pamote. Jeanui galiausiai pavyko gauti atleidimą už padarytus nusikaltimus, nes dėl visko kalta jo žmona, buvusi nepaklusni ir neatlikusi santuokinės pareigos. Dar vienas pavyzdys – Marino Dautelio, prašančio atleidimo už tai, kad nužudė žmoną, laiškas. Nužudymo priežastis paprasta: moteris atsisakė atnešti maisto vyrui prie stalo. 1433 m. Jeanas du Moulinas pasakoja, kaip jo sugyventinė buvusi nepaklusni, nes nesutiko nukraustyti stalo, štai kodėl jis duonriekiu perpjovė jai gerklę. Visais atvejais moterys buvo nepaklusnios, todėl žmogžudystė galėjo būti pateisinama (žr. Adrien Dubois, „La „grève“ féminine du sexe dans la France du XVe siècle, un exemple de révolte impossible contre la domination masculine?“, Genre, sexualité & société, 1, 2009).

●

Šiandien moterys kartais neturi kitos išeities, kaip pakartoti Lisistratės streiką. 2011 m. pasirodė filmas „Moterų šaltinis“ („La source des femmes“): rumunų kilmės režisierius Radu Mihăileanu pasakoja istoriją, vykstančią šiomis dienomis viename Šiaurės Afrikos kaimelyje, kur moterys turi rūpintis vandens tiekimu, nes vandentiekio ten nėra. O tai reiškia, kad, lyjant ar kepinant saulei, jos priverstos kasdien kopti į kalną, kur yra tyro vandens šaltinis, ir, pripildžiusios talpyklas, leistis žemyn. Tai varginantis ir pavojingas darbas – viena iš moterų paslysta, susižeidžia ir galiausiai praranda kūdikį. Tai paskutinis lašas moterų kantrybės taurėje: kurstomos jaunos merginos vardu Leila, jos siūlo pradėti sekso streiką ir jį tęsti, kol vyrai susipras ir sutvarkys vandens problemą kaime. Tačiau vyrai gyvena protėvių tradicijomis, todėl situaciją mato kiek kitaip. Ir čia užgimsta lyčių konfliktas. Filmo režisierius buvo įkvėptas tikrų įvykių, nutikusių viename iš Turkijos kaimelių 2001 m. Moterys nusprendė nebesuartėti su vyrais, kol šie nenuties į kaimą vandentiekio. Moterys laikėsi savo pozicijos, nepaisydamos patiriamo smurto, galiausiai įsikišo Turkijos vyriausybė ir nutiesė vandentiekį. Filmas „Moterų šaltinis“ nėra vienintelis, kalbantis apie moterų streikus, galime paminėti režisieriaus Spike’o Lee filmą „Chi-Raq“, pasirodžiusį 2015 m. JAV. Filmas pasakoja apie dviejų gatvių grupuočių karą viename iš Čikagos pietinių rajonų. Vienos iš grupuočių vado mergina vardu Lisistratė sukviečia abiejų gaujų narių mylimąsias ir siūlo susilaikymą, kol vyrai nesustabdys smurto ir žudynių.

Realiame gyvenime tokio pobūdžio moterų streikai nėra retas reiškinys. Kaip jau minėjome, Liberijoje moterys pradėjo tokį streiką, bandydamos sustabdyti pilietinį karą, ir galiausiai joms pavyko. Aišku, negalime teigti, kad taika buvo pasiekta vien tik dėl streiko. Įdomu tai, kad Nobelio premijos laureatė L. Gbowee, prieš kviesdama moteris į šį streiką, nebuvo skaičiusi Aristofano komedijos. Galime pateikti dar keletą tokio streiko pavyzdžių, kilusių dėl skirtingų priežasčių. 1997 m. Kolumbijos armijos generolas Manuelis José Bonnetas pasiūlė partizanų ir narkotikų kontrabandininkų žmonoms sukilti prieš vyrus ir pradėti susilaikymą, kad jie liautųsi kovoję su Kolumbijos armija. Generolas tikėjosi, kad tai privers kovotojus sustabdyti karą, bet rezultatų nebuvo pasiekta. Na, o sėkmingas streiko pavyzdys – Kolumbijos Barbakaoso miesto moterys, kurios sukilo, reikalaudamos, kad vyriausybė nutiestų kelią į jų atokų miestą. Ir ką jūs manote? Po trijų mėnesių kelias buvo nutiestas (žr. Komlan Agbedahin, „Interrogating the Togolese Historical Sex Strike“, International Journal on World Peace, 2014, 31/1, p. 7–25). 2009 m. moterys skelbė susilaikymo savaitę Kenijoje, kad šalies politikai imtųsi politinių reformų. Tačiau tokie moterų veiksmai palaikyti neatitinkančiais religinių įsitikinimų. Anot kritikų, Biblijoje sakoma, kad moteris turi būti nuolanki, tad moterys, dalyvavusios streike, sukilo prieš Dievo įsakymus. 2011 m. vasario mėnesį viena iš Belgijos Parlamento narių Marleen Temmerman kvietė parlamentarų antrąsias puses pradėti meilės streiką, kad politikai pagaliau susitartų dėl valdančiosios koalicijos. M. Temmerman teigė, kad imtis tokio pasiūlymo ją įkvėpė moterų streikas Kenijoje 2009 m. Tačiau į tokį streiko variantą buvo pažiūrėta kritiškai ir netgi su ironija. Belgijos spauda stebėjosi, kaip tokia rimta moteris kaip M. Temmerman gali pasiūlyti tokią kvailą idėją.

Praėjusių metų gegužę aktorė ir feministė Alyssa Milano pasiūlė tokį pat streiką kaip ir Lisistratė Aristofano komedijoje. Aktorė, kviesdama moteris į kovą prieš įstatymą, ribojantį abortų teisę Džordžijos valstijoje, siūlė moterims susilaikyti nuo santykių su vyrais ir taip išreikšti protestą. 2019 m. dvidešimt devyniose JAV valstijose buvo priimta trys šimtai apribojimų dėl moterų teisės į abortą. Tokio pobūdžio protestas buvo plačiai sukritikuotas. Prancūzijos lygių teisių kontrolierė Marlène Schiappa teigė, kad grasinti sekso streiku dėl abortų draudimo – tai tas pat kaip moteris pačias dar kartą nubausti. Janine Mossuz-Lavau, dirbanti Prancūzijos nacionaliniame tyrimų institute, knygos „Seksualinis gyvenimas Prancūzijoje“ autorė, teigė, kad visa tai tik sustiprina idėją, jog vyrai turi didesnių seksualinių poreikių negu moterys, taip pat, anot jos, santuokinės pareigos terminas, kuris tiek laiko buvo laikomas normaliu, tapo atgyvena. Pasak jos, moterys, skelbdamos sekso streiką, kurio tikslas – nubausti vyrus, gyvena pagal praeities papročius ir vertybes. O štai Reimso universiteto politikos mokslų profesorė Camille Froidevaux-Metterie, knygos „Moterų kūnas. Intymumo kova“ autorė, teigė, kad tai nėra nei sekso, nei malonumo klausimas. A. Milano kvietimas pradėti streiką yra labai politizuotas. Teisė į abortą, kuri išreiškia moters teisę kontroliuoti savo kūną, yra fundamentali, tačiau kadangi vyrai dominuoja, moterų kova tęsiasi ir toliau. Nors moterys tampa prezidentėmis, miestų merėmis ar įmonių vadovėmis, ir toliau bandoma suvaržyti moters teisę į savo kūną.

Skirtingo išsivystymo lygio šalyse tokio pobūdžio streikai vertinami įvairiai, taip pat galimos įvairios pačios streiko idėjos interpretacijos. Regis, toks streikas gali išreikšti beviltiškumą vienoje ar kitoje situacijoje, todėl seksualinių santykių atsisakymas moterims tampa politiniu veiksmu. Aristofano komedijos šiuolaikiniam skaitytojui kalba apie moterų teises, interesus, darbo vertę, jų santykį su karu ir politika. Labai dažnai senovės Graikijoje norime įžvelgti feministines užuomazgas, tačiau tai neatitinka tikrosios situacijos, nes Aristofano tikslas buvo prajuokinti publiką. Kažin ar jis įsivaizdavo, kad daugiau nei po dviejų tūkstančių metų viena iš jo komedijų moterims taps pavyzdžiu?