Kodėl dirbtinis intelektas neturi vaizduotės

Šiuolaikinėje kultūroje susiduriame su situacija, kurioje objektyvioji kultūra vystosi greičiau nei subjektyvioji. Įvairios žmogaus sukurtos medijos, robotai ir net dirbtinis intelektas tariamai įgyja autonomiją ir ima veikti savarankiškai. Kuriami fantastiniai romanai ir filmai, kaip mašinos, turinčios tarnauti žmogui, sukyla ir siekia jį pavergti. Apie technika besiremiančios civilizacijos nuopuolį „Vakarų saulėlydyje“ jau rašė Oswaldas Spengleris. Sociologas ir kultūros filosofas Georgas Simmelis tokią objektyviosios kultūros persvarą subjektyviosios atžvilgiu laikė kultūros krizės priežastimi. Tačiau filosofiniu požiūriu problema yra ne tariama technikos ir mašinų autonomija, bet subjekto negebėjimas suprasti šių išmanių mašinų atliekamos veiklos. Visi žmogaus dariniai ar kūriniai gali egzistuoti tik žmogaus palaikomi ir aktualizuojami. Kultūros objektai egzistuoja tik tiek, kiek subjektai supranta ir įsisavina jų prasmę. Techniniai išradimai neturi būti fetišizuojami, nes jie turi vienaip ar kitaip tarnauti žmogui kaip kultūriniai įrankiai. Dabartiniai dirbtinio intelekto vertinimai dažnai remiasi ne analize to, kas jau yra, bet pažadais, kad greitu laiku bus sukurtos tokios mašinos, kurios bus visiškai autonomiškos ir galės pačios save programuoti. Klausimas, ar mašinos veikdamos pagal objektyvius dėsnius tikrai galės subjektyviai pasirinkti tikslus, lieka atviras. Kita vertus, ar verta kurti tokias mašinas, kurios tiesiog negalės tarnauti žmogui kaip instrumentai? Daugelį žmogaus atliekamos veiklos rūšių mašinos gali padaryti greičiau ir efektyviau, bet jos to nepadaro sąmoningai. Tad tokio pobūdžio pranašystes, kai žadama sukurti mašininę subjektyvios sąmonės analogiją, vertinu skeptiškai. Daugelis technologinių pranašysčių nepasitvirtino arba buvo įgyvendintos tik dalinai. Kaip antai Herberto Marshallo McLuhano žadėtas technologinis perėjimas nuo rašto kultūros prie vaizdų kultūros taip ir neįvyko. Kompiuteriai ir mobilieji įrenginiai vėl sugrąžino prie esą išstumtos rašto kultūros. Televizijos vaizdai yra vis mažiau reikšmingi ir jais galima manipuliuoti pasitelkiant nuotolinio valdymo pultelį ir įrašymo technologijas. Technologiniai išradimai ne tik suteikia mums naujas galimybes, su kiekviena iš jų mes kažką prarandame. Umberto Eco yra ironiškai pasakęs, kad su dabartine techninio progreso skubra mes dažnai nejučia stagnuojame arba net grįžtame prie tarsi jau atgyvenusių veiklos formų. Mobiliųjų telefonų ar kompiuterių įrangos atnaujinimas dažnai reiškia ne jų patobulinimą, bet vartojimo paskatinimą. Sena įranga veikia gal ir ne blogiau, bet į ją negalima įdiegti naujų programų. Šia proga prisiminiau kelionėje man nutikusį nuotykį. Internetu nuomodamasis kelionei po pietų Ispaniją mašiną nepastebėjau, kad baigiasi mano kreditinės kortelės galiojimas. Atskridus į Malagą paaiškėjo, kad suplanuota kelionė po Andalūziją gali ir neįvykti, nes mano užsakymas negali būti įvykdytas dėl besibaigiančio kreditinės kortelės galiojimo. Mus išgelbėjo tai, kad oro uoste buvo vietinė automobilių nuomos įmonė, kuri turėjo seną įrangą, nekreipiančią dėmesio į kortelės galiojimo pabaigą.

Bet grįžkime prie šiandien keliamų klausimų apie dirbtinio intelekto atveriamas galimybes ir pavojus. Prieš du tūkstančius metų filosofai abejojo rašto nauda, esą jis susilpnina mūsų atmintį, panaikina atminties meną. Taigi galima klausti: ar dirbtinio intelekto išradimas neatims iš žmogaus intelekto? Ar sunyks žmogaus mąstymas ir vaizduotė perkeliant šias „funkcijas“ protingoms mašinoms?

Dirbtinio intelekto lyginimas su žmogaus intelektu teigiant, kad štai, žiūrėkit, šis intelektas jau geba daug veiklos rūšių atlikti kaip žmogus, o kai kurias net geriau už jį, yra klaidinantis. Dirbtinis intelektas turėtų būti vadinamas mašininiu intelektu. Jis sugeba daug greičiau apdoroti duomenis ir net gali reaguoti į aplinkos impulsus, bet jis yra dirbtinis, t. y. kultūrinis darinys. Dirbtinio intelekto idėja yra paremta modernia žmogaus kaip netobulos mašinos samprata. Nuo Descartes’o laikų žmogus buvo suvokiamas kaip mechanizmas, kuris turi fizinį kūną ir mąstančią sielą. Mąstanti siela yra šio kūno viduje ir bendrauja su išoriniu pasauliu per jutimų organus. Visa, kas yra mąstyme, priklauso, viena vertus, nuo išorinių įspūdžių, kita vertus, nuo smegenų ir fiziologijos. Tad žmogus yra mašina, kurią gali paaiškinti jo kūno ir smegenų erdvinis-kiekybinis eksplikavimas. Tačiau ar žmogaus protingumą gali paaiškinti natūralistinis redukavimas į smegenis, neuroninius tinklus ir informacijos duomenų apdorojimą? Kalbėdami apie dirbtinį intelektą mokslininkai retai vadovaujasi šiuolaikinės filosofinės antropologijos pasiekimais. Dažniau pasitelkiamas supaprastintas ir susiaurintas intelekto apibrėžimas. Tiesa, mokslininkai, tiesiogiai susiję su dirbtinio intelekto kūrimu, yra pragmatiški ir jį apibūdina kaip automatizuotą būdą atlikti intelektines užduotis, kurias įprastai atlieka patys žmonės. Nauji dirbtinio intelekto pasiekimai siejami su mašininiu mokymusi. Mašininis intelektas imituoja žmogaus veiklą ir gali jį tam tikrais atvejais pavaduoti ar net sparčiau atlikti užduotis. Dirbtinis intelektas geriausiai padeda atliekant rutinines užduotis, kai yra daug duomenų arba kai duomenys gana panašūs. Dirbtinis intelektas gali apdoroti ir suklasifikuoti daugybę duomenų, tačiau jis nėra veiksmingas ten, kur duomenis reikia interpretuoti, kur susiduriama su dviprasmybėmis ar ambivalentiškais vertinimais, kur sprendimai daromi atsižvelgus į daugiau aspektų, nei galima pamatuoti kiekybiškai. Todėl dirbtinis intelektas pirmiausia pritaikomas tose srityse, kur vyrauja automatinis, mechaninis, bet ne kūrybinis darbas. Tai gali būti duomenų paieškos ir filtravimo sistemos, vaizdų atpažinimo ir klasifikavimo sistemos.

Lyginant dirbtinį intelektą ir žmogaus intelektą reikia pažymėti, kad intelektas nėra žmogaus išskirtinis požymis. Intelektą turi ir gyvūnai. Tačiau tiek žmogus, tiek gyvūnas skiriasi nuo mašininio intelekto. Žmogus kaip ir gyvūnas yra gyvas kūnas, per kurį patiria pasaulį, kitus ir save patį. Tad žmogaus pasaulio pažinimas yra visada kūniškai jautrus ir jausmingas. Būtent emocijos ir yra esminis mūsų skirtumas nuo mašinų. Tai nereiškia, kad mašinos neturėdamos jausmų tampa prastesnės. Išmanioms mašinoms emocijų nereikia, nes jų paskirtis padėti žmogui, o apskaičiavimus be emocijų galima atlikti efektyviau. Kita vertus, norint sukurti jaučiančias mašinas reikės sukurti ir gyvą jautrų kūną, kurį mašina jaus kaip savo kūną, taigi turės pirminę kūnišką savimonę. Šiuo atveju smegenys negali pavaduoti savimonės. Smegenys yra svarbi kūno dalis, bet jų sandara negali iki galo paaiškinti žmogaus ar gyvūno patirties, nes pačios smegenys yra priklausomos nuo to, kaip kūniškai patiriame savo aplinką, save ir kitus. Be kūniško dalyvavimo šiame pasaulyje žmogus negalėtų išvystyti savo smegenų. Žmogus kaip asmuo neatsiejamas nuo kūniškos veiklos pasaulyje. Šiuolaikiniai biologijos tyrimai parodė, kad atmintis ir kitos sąmonės funkcijos būdingos ir tiems gyviams, kurie neturi smegenų. Be to, žmogaus protingumas yra paremtas ne empirinių įspūdžių (duomenų) apdorojimu, bet esminėmis intuicijomis. Žmogus supranta daugiau, nei yra duota tiesiogiai patiriamoje empirinėje aplinkoje. Žmogus transcenduoja aplinką ir nėra pririštas prie jos. Vaizduotė yra svarbi pažinimo priemonė, leidžianti varijuoti tikrovės galimybes ir atskleisti jos esminius aspektus. Gyvūnai kaip ir žmogus geba žaisti ir įsivaizduoti įvairias galimybes. O dirbtinis intelektas negali žaisti ten, kur yra dviprasmybės ar įvairios taisyklių interpretacijos. Jis negeba atpažinti ironijos ir humoro dviprasmybių. Toks intelektas geba žaisti šachmatais, bet negeba žaismingai flirtuoti.

Ar galime teigti, kad dirbtinis arba mašininis intelektas turi vaizduotę? Taip teigia menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai. Jie kartu su lietuvių startuolio „Three Thirds“ mokslininku Jonu Kubiliumi dirbtinį intelektą pritaikė savarankiškam vaizdų kūrimui. Kurdami projektą „Pelkių intelektas“ Urbonai pritaikė generatyvinį priešininkų tinklą (angl. generative adversarial network, GAN), išmokytą sugeneruoti tikroviškus įvairių gyvūnų, daiktų, vietovių ir kitokių sąvokų paveikslėlius*. Bet ar šis vaizdų generavimas gali būti vadinamas vaizduote? Vaizduotės tyrimai atskleidė, kad ji negali būti tapatinama su paveikslų kūrimu ar suvokimu. Paveikslai ar atvaizdai gali būti kuriami ir be vaizduotės. Paveikslų generavimas čia tik sukuria vaizduotės imitaciją. Vargu ar toks vaizdų atpažinimas ar net generavimas gali būti laikomas kūryba, net kai pasitelkiami du vienas su kitu konkuruojantys komponentai – generatorius, kuris mokosi kurti tikrovišką vaizdą iš vizualinio triukšmo, ir diskriminatorius, kuris bando atspėti, kuris vaizdas yra tikras, o kuris sugeneruotas. Pasak Urbonų, jei generatorius kuria netikroviškus vaizdus, diskriminatorius lengvai atspėja, kurie yra netikri, ir taip moko generatorių kurti realistiškesnius vaizdus – ir atvirkščiai. Mano manymu, visos tokios veiklos rūšys yra paremtos imitacija ir kopijavimu. Tai visai nesusiję nei su vaizduote, nei su estetinių vaizdų kūrimu. Reikia skirti vaizduotę ir vaizdų suvokimą. Vaizduotė yra vieno ar kito objekto prezencijos simuliacija, kai jis realiai nėra duotas. Pavyzdžiui, aš galiu įsivaizduoti, tarsi matyčiau, girdėčiau, užuosčiau ar liesčiau skirtingus objektus. Kiekvieną kartą įsivaizduodamas objektą įsivaizduoju ir tai, kokiu kvazipercepcijos būdu jis yra duotas. Įsivaizduojant visada dalyvauja virtualus mano kūnas. Tad įsivaizduoti nereiškia turėti kokį nors paveikslą galvoje. Įsivaizduoju patį matomą ar girdimą objektą, kuriuos patiriu kaip irealius kvazipercepcijos būdu. Girdėti muziką ir ją įsivaizduoti tarsi girdimą yra skirtingi dalykai. Taip pat skiriasi tikras ir įsivaizduojamas prisilietimas. Nors meno kūriniams būdingas virtualumas ir irealumas yra panašūs į įsivaizduojamų objektų virtualumą, jie vis dėlto nesutampa. Meno kūrinio irealybė yra visada grindžiama realiąja-materialiąja jo duotimi. Romanas turi būti parašytas viena ar kita kalba. Dailės kūrinys nupieštas ar nutapytas. Fotografija egzistuoti negatyvo ar atspaudo pavidalu. Spektaklis suvaidintas, o šokis atliktas konkrečiais kūniškais judesiais. Tik per įkūnytą realizavimą ireali prasmė gali būti prieinama suvokėjui ir interpretatoriui. Mašininis intelektas gali atpažinti vaizdus, juos klasifikuoti, padaryti atranką ir net imitacijos būdu sukurti naujus vaizdus, bet visa tai nebus naujų estetinių objektų ar stilių kūrimas. Argumentas, kad toks sugeneruotas vaizdas jau kartą buvo parduotas kaip meno kūrinys, yra niekinis, nes tai parodo tik viešųjų ryšių poveikį rinkai, o ne estetinę vertę. Meno rinka kol kas nėra užtvindyta tokiais meno kūrinius imituojančiais padirbiniais. Bet galima prognozuoti, kad šiuolaikinės technologijos įvairias imitacijas ir plagiatus padarys vis lengviau padirbamus. Štai internete siūlomi dirbtinio intelekto kursai, kuriuos baigęs bet kuris moksleivis galės sukurti Vilniaus peizažą pasirinkto menininko stiliumi. Taigi nors dirbtinis intelektas neturi vaizduotės, jis gali padėti sukurti paveiksliukų, imituojančių Čiurlionio, Cézanne’o ar van Gogho stilių. Ateityje reikės vis daugiau žinovų ir jiems padedančių išmanių mašinų, kurių darbas bus atskirti padirbtus dalykus nuo originalių, padirbtas žinias nuo tikrų. Bendraudami virtualioje erdvėje turėsime kas kartą pereiti patikrą įrodinėdami: „Aš ne robotas.“ (Fantastinio filmo „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ pagrindinis veikėjas kaip tik yra toks ekspertas, mokantis iš mažiausių detalių atpažinti ir atskirti, kuris yra žmogus, o kuris robotas.) Nenorėčiau, kad skaitytojas susidarytų įspūdį, jog bandau sumenkinti dirbtinį intelektą ir jo vaidmenį įsigalinčiame gamybos plačiąja prasme automatizavime. Tačiau žvelgiant kiek giliau dirbtinis intelektas yra nors ir patobulinta, bet vis dar skaičiavimo mašina.