Iš „Prokrusto lovos“
Jeigu ryte tiksliai žinai, kokia bus tavo diena, tu jau truputį miręs – kuo tiksliau žinai, tuo labiau miręs esi.
Tavo gyvenimas jau sugraduotas, jei labiausiai baiminiesi to, kas pasižymi kutenančia nuotykio perspektyva.
Atidėliojimas – tai sielos maištas prieš spąstus.
Nuėjau į konferenciją apie laimę; tyrėjai atrodė labai nelaimingi.
Skirtumas tarp meilės ir laimės: kalbantieji apie meilę paprastai būna įsimylėję, kalbantieji apie laimę paprastai būna nelaimingi.
Labiausiai slegianti porų, kurias vogčia stebi besiriejančias restoranuose, gyvenimo plotmė ta, kad jos beveik niekada nesupranta, dėl ko iš tikrųjų jos ginčijasi.
Ginčo nelaimėjai, kol priešininkas nepereina prie asmeniškumų.
Daug sunkiau nuduot neapykantą nei meilę. Dažnai girdim apie apgaulingą meilę, bet niekad apie suvaidintą neapykantą.
Jei su laiku tavo pyktis mąžta, vadinas, tu pasielgei neteisingai; jeigu stiprėja – pats patyrei neteisybę.
Būdingas nevykėlio bruožas – dejuoti, apskritai tariant, dėl žmonijos ydų, šališkumo, prieštaravimų ir neprotingumo, užuot iš to pasijuokus ir pasipelnius.
Moksle tau reikia suprasti pasaulį; versle – kad kiti jo nesuprastų.
Išsilavinimas protingam truputį prideda išminties, o kvailį padaro gerokai pavojingesnį.
Eruditas yra tas, kuris parodo mažiau, negu žino; žurnalistas ar konsultantas – priešingai.
Įdomu, ar kas kada matavo, kiek laiko pobūvyje praeina, kol koks smulkus prakutėlis, studijavęs Harvarde, apie tai apsiskelbia aplinkiniams.
Ekonomika niekaip nesugromuliuoja idėjos, kad kolektyvizmas (ir bendra suma) neproporcingai mažiau nuspėjami nei paskiri individai.
Darbas naikina tavo sielą vogčia įsigaudamas į smegenis ne darbo valandomis; profesiją rinkis kruopščiai.
Karlas Marxas, tas aiškiaregys, perprato, jog vergą daug lengviau suvaldysi įtikinęs, kad jis – samdomas darbuotojas.
Nemanantieji, kad samdomas darbas yra vergovės sistema, yra arba akli, arba bedarbiai.
Romėnų bei Osmanų laikų vergai ir šių laikų samdomi darbuotojai skiriasi tuo, kad vergams nereikėjo pataikauti savo šeimininkams.
Trys žalingiausios priklausomybės yra heroinas, angliavandeniai ir mėnesinė alga.
Tik naujausioje istorijoje „sunkus darbas“ ėmė reikšti pasididžiavimą, o ne gėdą dėl talento, rafinuotumo ir – svarbiausia – sprezzatura stokos.
Anksčiau žmonės rengdavosi paprastai šiokiadieniais, o formaliais apdarais sekmadieniais. Šiais laikais – kaip tik atvirkščiai.
Nesamdyk tokio, kuris nurodo daugiau nei vieną priežastį, kodėl nori to darbo.
Visiškai neišsilaisvini vien tik atsisakydamas vergystės; turi išsisukti ir nuo buvimo ponu.*
Fortūna šykščiuosius baudžia neturtu, o užkietėjusius šykštuolius – turtu.
Sparčiausiai praturtėsi suartėjęs su vargšais; sparčiausiai nuskursi suartėjęs su turčiais.
Tai tie, kurie išnaudoja kitus, būna labiausiai nepatenkinti, kai kas išnaudoja juos pačius.
Per daug negarsink tau padarytų skriaudų, nes gali pamėtėti idėjų skurdesnės vaizduotės priešams.
Tai, kas vadinama „pramoga“ (treniruoklių salės, kelionės, sportas), panašu į darbą – kuo labiau stengiesi, tuo didesniu belaisviu tampi.
Daugelis žmonių bijo likti be audiovizualinių dirgiklių, nes jų pačių mintys ir vaizduotė pernelyg nuobodžios.
Apie žmogaus polinkius daug ką pasako tai, kad dažniau žudomasi iš gėdos ir dėl finansinės bei socialinės padėties praradimo nei dėl medicininės diagnozės.
Nekalbėk apie „pažangą“ ilgaamžiškumo, saugumo ar patogumo požiūriu, prieš tai nepalyginęs zoologijos sodo gyvūnų su gyvenančiaisiais džiunglėse.
Modernybė: sukūrėme jaunystę be heroizmo, senatvę be išminties, o gyvenimą – be didybės.
Dviguba modernybės bausmė – be laiko mus pasendinti ir prailginti gyvenimą.
Mirtinai susirgusį gamta numarina sutrumpindama kančias, medicina – kankina ištęsdama mirtį.
Farmacijos kompanijos labiau sugeba išrasti ligas jau egzistuojantiems vaistams negu vaistus nuo esančių ligų.
Technologijos ir vergovė skiriasi tuo, kad vergai puikiai žino, jog nėra laisvi.
Vyriškumo priešybė – ne bailumas, o technologija.
Technologijos gali visokeriopai nususinti (ir sukelti grėsmę) bet kurio mulkio gyvenimą, podraug įtikinėdamos, kad jos darosi vis „našesnės“.
Didžiuma šiuolaikinio efektyvumo yra atidėta bausmė.
Geriausia technologija, kai ji nematoma.
Tinklas – žalinga vieta trokštantiems dėmesio.
Dvidešimtame amžiuje bankrutavo socialinė utopija; dvidešimt pirmame bankrutuos technologinė.
Mes – medžiotojai; iš tikrųjų gyvename tik tomis akimirkomis, kai improvizuojame: jokio plano, tik nedidelės staigmenos ir aplinkos dirgikliai.
Tavo gyvenimas tikras tik tada, kai ko siekdamas su niekuo nesivaržai.
Sakantysis „aš užsiėmęs“ arba viešai pripažįsta savo negebėjimus (ir kad nevaldo savo gyvenimo), arba stengiasi nusikratyti tavęs.
Man vienintelis sėkmės matas – kiek laiko turi bimbinėjimui.
Civilizuotas būsi tada, kai galėsi ilgai nieko nedaryti, nieko nesimokyti ir nieko netobulinti, nejausdamas nė lašelio kaltės.
Ką kvailiai vadina „laiko švaistymu“, dažniausiai būna geriausia investicija.
Jei tau būtina klausytis muzikos vaikštant, nevaikščiok; ir būk malonus, neklausyk muzikos.
Dauguma peni liguistus savo potraukius pastangomis jų atsikratyti.
Pagyvenę žmonės gražiausi, kai pasižymi tuo, ko stokoja jaunimas: savitvarda, išprusimu, išmintimi, praktiškumu ir poherojišku nejaudrumu.
Nuosmukis prasideda, kai svajones ima keisti atsiminimai, ir baigiasi, kai atsiminimai keičiami kitais atsiminimais.
Neskaityk nieko iš pastarųjų šimto metų; nevalgyk pastarųjų tūkstančio metų vaisių; negerk jokių pastarųjų keturių tūkstančių metų gėrimų (tik vyną ir vandenį); bet nekalbėk su eiliniu žmogum, kuriam per keturiasdešimt. Žmogus be herojiškų polinkių ima mirti sulaukęs trisdešimties.
Klasikiniam žmogui kančia žiūrėti į besivaržantį sportininką: iš visų jėgų stengdamasis prilygti gyvūnui, o ne žmogui, jis niekada nepralenks gepardo ir neprilygs jėga jaučiui.
Nuo sporto vyrai moteriškėja, moterys – vyriškėja.
Žmonės žudo viens kitą per karą; patys žudosi taikos metu.
Girdamas žmogų, kad neturi trūkumų, duodi suprast, kad šis stokoja ir dorybių.
Tai, kas vadinama kuklumu, dažnai tebūna gerai paslėptas pasipūtimas.
Tai, ką vadiname „įdėmiu išklausymu“, paprastai būna meistriškai ištobulintas abejingumas.
Geriausias kerštas melagiui – įtikinti, kad patikėjai jo žodžiais.
Bet koks netiesioginis bendravimas kenksmingas sveikatai.
* Šio požiūrio atmainos istorijos tėkmėje buvo kartojamos ir vis atrandamos iš naujo, paskutinįkart įtikinamai – Montaigneʼio.
Iš: Nassim Nicholas Taleb. The Bed of Procrustes: Philosophical and Practical Aphorisms.
New York: Random House, 2010
Parinko ir vertė Andrius Patiomkinas