Amžinai gaivinantis žodį

Literatūra ir religija yra du susisiekiantys indai.

Kunigas Vaclovas Aliulis MIC

Prisiminkime Vaclovą Aliulį – Lietuvai ir Bažnyčiai brangų žmogų, kunigą marijoną, pogrindinės kunigų seminarijos dėstytoją, aktyvų Sąjūdžio veikėją, ateitininką, liturginių tekstų vertėją, rašytoją, dvasios vadovą, gimusį 1921 m. kovo 14 d. Krekštėnų kaime (Alytaus r.).

Baigęs Varnagirių pradžios mokyklą, Alytaus gimnaziją ir Marijampolės marijonų gimnaziją, įstojo į Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos Teologijos fakultetą, ten įgijo teologijos licenciato laipsnį. Dar besimokydamas Marijonų gimnazijoje pradėjo rašyti straipsnius į spaudą. Pirmieji filologiniai polinkiai išryškėjo gimnazijoje, o knygų skaitymas daug padėjo bręsti dvasiškai. Šeimoje tėvai ir broliai domėjosi literatūra, istorija, meno ir kultūros dalykais. Be to, Marijonų gimnazija buvo humanitarinio pobūdžio, joje dėstytos vokiečių, lotynų, senovės graikų, prancūzų kalbos, o kunigui tarnaujant įvairiose Lietuvos vietose teko mokytis ir rengti pamokslus lenkų, baltarusių, rusų kalbomis, kad jie būtų suprantami vietiniams parapijiečiams. V. Aliulis mokėjo išties daug kalbų.

Pirmąjį straipsnelį „Marijonų gimnazija: klasių paveiksliukai“, pasirašytą Radišiaus slapyvardžiu, išspausdino žurnale „Ateitis“ (1936, Nr. 4). Jame šmaikščiai apibūdino kiekvieną savo gimnazijos klasę. Vėliau su bendraautoriu marijonu V. Šimanskiu parengė giesmynėlį „Garbė aukštybėse“ vaikų pamaldoms (Kaunas, 1943), išspausdino daug nekrologų.

1944 m. V. Aliulis buvo įšventintas į kunigus. Prasidėjo tarnystės metai įvairiose Lietuvos parapijose. Tarnaudamas Senojoje Varėnoje, dėstė tikybą progimnazijos moksleiviams, Marijampolės Šv. Mykolo bažnyčioje skaitė katechetines paskaitas mokiniams. Kiekviename Lietuvos kampelyje kunigas ne tik siekė sužinoti ką nors nauja apie parapijiečių buitį, gyvenimą, bet ir domėjosi tos vietovės istorija, kalba, papročiais. Tarnaudamas Palūšėje, atliko bažnyčios inventorizaciją, pasinaudojo jos archyvais ir, surinkęs parapijiečių pasakojimus, parengė knygelę „Palūšės bažnyčia ir parapija“ (tik 1996 m. ją išleido leidykla „Voruta“). Čia bedirbdamas tobulino lenkų, anglų kalbų įgūdžius, savo malonumui vertė iš vokiečių kalbos. Kunigaudamas Strūnaičio parapijoje, pradėjo rinkti gyvosios kalbos žodžius ir posakius didžiajam „Lietuvių kalbos žodynui“. Nuo 1949 iki 1969 m. su pertraukomis Rytų Lietuvoje surinko apie pusketvirto tūkstančio žodžių¹.

1965 m. V. Aliulis tarnavo Švenčionių klebonu ir dekanu. Tuo metu buvo įsteigta Lietuvos Vyskupų Konferencijos Liturgijos ir bažnytinės muzikos komisija, jos pirmininku tapo kunigas Česlovas Krivaitis, o sekretoriumi – V. Aliulis. Šios komisijos iniciatyva lotynų ir lietuvių kalbomis buvo parengtas „Romos katalikų apeigynas Lietuvos vyskupijoms“ (Vilnius, Kaunas, 2 t., 1966), jo redaktoriumi buvo V. Aliulis. Jis taip pat redagavo ypač vertinamą ir reikalingą iš graikų kalbos į lietuvių kalbą Česlovo Kavaliausko išverstą Naująjį Testamentą (Vilnius, 1972). Kunigas atsakingai žiūrėjo į redagavimo darbus. Bendraudamas su lietuvių kalbos specialistais, sunormino liturginę kalbą, tapo lietuviškos religinės terminijos rengimo pradininku. Redagavo psalmynus, maldynus, mišiolus, vadovėlius. Jo graži kalba, aiškus tarimas padėjo daugeliui Bažnyčios tarnautojų, studentų atkreipti dėmesį į bažnytinę kalbą. Apie lietuvių kalbos vartojimą su pasididžiavimu skelbė straipsnius ir lietuvių išeivijos spaudoje, vienas iš jų – „Gražią tėvų kalbą gražiai vartojame“ („Mūsų pastogė“, Bankstown, 1997, Nr. 16). Lietuvos atgimimo pradžioje buvo pradėtas leisti pirmasis religinis žurnalas „Katalikų pasaulis“ (1989–1993), jo steigėjas ir ilgametis redaktorius buvo V. Aliulis.

Sovietų Lietuvoje ėjo vienintelis legalus katalikiškas periodinis leidinys „Katalikų kalendorius-žinynas“ (1982–1989), jį leido ir redagavo V. Aliulis, jam talkino Petras Kimbrys ir Vytautas Ališauskas. Jis buvo ir žurnalo „Naujasis Židinys“ krikštatėvis. Kunigas teigė, kad Lietuvoje tėra keletas platesnio pobūdžio kultūros ir visuomenės žurnalų: „Artuma“, „Katalikų pasaulis“, virtualiojoje erdvėje juos papildo „Bernardinai.lt“, o akademiniams leidiniams atstovauja „Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis“, „Naujasis Židinys-Aidai“².

Kalbų mokėjimas skatino supažindinti žmones su pasaulyje leidžiamais religiniais leidiniais. Dalis iš lotynų kalbos išverstų tekstų išspausdinta knygose, pavyzdžiui, Salvino Biolo „Žmogus priešais Dievą: filosofijos ir religijos pagrindai (metafizika)“ (Vilnius, 1992), Prano Bieliausko „Dienoraštis, 1920–1957“ (Vilnius, 2012). Daugelis iš įvairių kalbų išverstų straipsnių paskelbta periodiniuose leidiniuose „Logos“, „Katalikų pasaulis“, „Krivūlė“ ir kt.

Kunigas dalijosi mintimis apie kitų autorių parašytus leidinius. Recenzavo daugelį religinių tekstų, negailėdamas pagyrų ir paaiškinimų dėl neteisingai išdėstytų minčių. Jo dėmesio sulaukė Kazio Ambraso apybraižų rinkinys „Taboro kalno šalis“ (Vilnius, 1997), Reginos Laukaitytės monografija „Lietuvos vienuolijos: XX a. istorijos bruožai“ (Vilnius, 1997), Valdo Pruskaus monografija „Socialinė katalikybė Lietuvoje: laiko iššūkiai ir atsako trajektorijos (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia)“ (Vilnius, 2008) ir daug kitų knygų bei straipsnių. Be to, jis buvo ir mokslinių darbų recenzentas bei vadovas. Daugeliui studentų, įvairių straipsnių autoriams padėjo lietuvių kalbos gramatikos konsultacijomis, vertimais, geru žodžiu.

V. Aliulis ne tik skatino rašyti, bet ir pinigais rėmė spaudos leidinius „Jaunystės vizija“, „Kregždutė“, „Ateitis“, jau minėtą žurnalą „Naujasis Židinys-Aidai“.

Prasidėjus Sąjūdžiui, V. Aliulis įsitraukė į šį visuomeninį judėjimą. Buvo išrinktas Sąjūdžio Seimo Tarybos nariu. Seime įkūrus Etikos komisiją tapo jos nariu, prisidėjo prie daugelio įstatymų rengimo (dėl sąžinės laisvės, religinių bendrijų, tikybos mokymo mokyklose, smerkė įstatymą dėl abortų). Visais šiais klausimais skelbė straipsnius laikraščiuose „Atgimimas“, „Sąjūdžio žinios“, „Gimtasis kraštas“, lietuvių išeivijos spaudoje: „Tėviškės žiburiuose“ (Misisoga), „Drauge“ (Čikaga), „Europos lietuvyje“ (Londonas) ir kt. Pablogėjus sveikatai, pasitraukė iš Sąjūdžio veiklos.

Turinio požiūriu V. Aliulio darbai neapsiriboja teologijos disciplinomis, bet visapusiškai atskleidžia kultūros, politikos, švietimo, kalbos, kraštotyros ir kitas temas. Straipsnius rašė ne tik į kultūrinę ar religinę spaudą („Knygų aidus“, „Šiaurės Atėnus“, „Dienovidį“, „Vorutą“, „Bažnyčios žinias“), bet ir, siekdamas didesnio žmonių religinio išprusimo, į „Lietuvos aidą“, „Lietuvos rytą“, „Lietuvos žinias“ ir kt.

Kunigui imponavo palaimintojo Jurgio Matulaičio pagarba žmogui ir tikėjimas Dievu. Paskelbė daug straipsnių apie šį marijoną, parašė Jurgio Matulaičio knygos „Užrašai“ (Vilnius, 1998) įvadinį straipsnį, parengė leidinį „Palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasios sklaida: trys matulaitiniai simpoziumai“ (Kaunas, 2003).

V. Aliulis savo žinių lobynais dalijosi ne tik Lietuvoje su Bažnyčios ir visuomenės atstovais, bet ir užsienio šalyse su kitų konfesijų atstovais, Rytų krikščionimis. Dalyvavo daugelyje tarptautinių konferencijų Italijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kt. 1993–1999 m. buvo marijonų vienuolijos generalinis vikaras. Romoje rūpinosi marijonų vienuolyno bibliotekos lietuviškąja dalimi. 2007 m. tarpininkavo perduodant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai lituanistinius leidinius iš Romos. Nors gyveno toli nuo Lietuvos, visada domėjosi šalies įvykiais, susirašinėjo su Lietuvos dvasininkais, intelektualais, draugais.

1999 m. grįžęs į Vilnių, tarnavo Vilniaus marijonų vienuolyno vyresniuoju ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios rezidentu. Be parapinių pareigų, bendradarbiavo „Mažojoje studijoje“, skaitė paskaitas „Pažinkime Šventąjį Raštą“. Marijonų talkininkų centre 2001 m. parengė knygelę „Geroji Atpirkėjo Motina“, o 2007 m. „Aidų“ leidykla išleido V. Aliulio pasakojimų ir pamąstymų knygą „Vieno žąsiaganio istorija“. 2005–2010 m. redagavo parapijos laikraštį „Su Kristumi ir Marija“ (lenkiškai ir lietuviškai; išleista 40 numerių).

Minėtinos paskutiniais kunigo gyvenimo metais išleistos dvi knygos. Mažai judėdamas, padedamas gailestingųjų seserų, mokslo vyrų, sugebėjo parašyti knygą „Nuo Betliejaus iki Romos su šventuoju Luku“ (Vilnius, 2015), kurioje apmąstė dvi evangelisto Luko parašytas Naujojo Testamento knygas. Mokslininkės Dalios Čiočytės teigimu, „krikščioniškoji Biblija – apreiškimas ir pamatinis Vakarų kultūros tekstas – yra Dievo ir žmogaus dialogo knyga, krypstanti į žmogų ir provokuojanti egzistencinį atsaką, autentišką Dievo ir žmogaus kalbėjimąsi“³. Antroje knygoje – „Vienuolis nenuorama: kunigo Prano Račiūno, MIC, asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“ (Vilnius, 2015) – pristatomas kunigo marijono gyvenimas, religinė ir disidentinė veikla.

Nors pats kunigas V. Aliulis ir gyvenime, ir tekstuose buvo kuklus žmogus, brangiausias atlygis jam – bendraminčių ir bičiulių tarti žodžiai: „Ne tik stebėtinos savitvardos vienuolis, ne tik gaivalingo talento rašytojas, ne tik išradingo žodžio žurnalistas, ne tik subtilus vertėjas, ne tik priekabus redaktorius, ne tik įtaigus pedagogas, ne tik pribloškiantis poliglotas, ne tik…, ne tik…, ne tik…“⁴ 

– – –