Jeanas-Jacques’as Rousseau – Kafkos, Céline’o ir Ponge’o pirmtakas*

 

Didį autorių klaidingai įvertinti rizikuojame dviem atvejais: pirma, nepastebėdami gilios jo logikos ar sistemiško jo kūrybos pobūdžio (tuomet kalbame apie jo „nenuoseklumus“, lyg jie būtų suteikę mums aukščiausią malonumą); antra, nepastebėdami jo genialumo ir komiškumo galybės – iš pastarojo kūrinys visuomet ištraukia savo antikonformistinio veiksmingumo maksimumą (verčiau kalbame apie skausmus ir tragiškąjį aspektą). Iš tiesų nesižavime Kafka, jei skaitydami jį nesijuokiame. Šios taisyklės yra nepaprastai svarbios Rousseau.

 

Vienoje žymiausių savo tezių Rousseau paaiškina, kad žmogus prigimties būvyje yra geras arba bent jau ne niekšas. Tai ne geraširdiškas teiginys ir ne optimizmo išraiška, o itin tikslus, logiškas pareiškimas. Rousseau norėjo pasakyti štai ką: žmonija, jei įsivaizduotume ją prigimties būvyje, negali būti niekšinga, nes objektyvios sąlygos, padarančios žmonių niekšybę ir jos vykdymą galimą, pačioje gamtoje neegzistuoja. Prigimties būvis – tai būvis, kuriame žmogus santykiauja su daiktais, o ne kitais žmonėmis (su pastaraisiais nebent trumpai). „Žmonės, taip sakant, susitikę būtų puolę vienas kitą, bet susitikdavo nedažnai. Visur vyravo karas ir visoje žemėje tvyrojo taika.“[i]

 

Prigimties būvis yra ne tik nepriklausomumo, bet ir izoliuotumo būvis. Viena nuolat Rousseau plėtojamų temų yra ta, kad reikmė nėra žmones suartinantis veiksnys: ji mus ne vienija, o izoliuoja. Mūsų reikmėms prigimties būvyje esant apribotoms, tarp jų ir mūsų galių būtinai atsiranda tam tikra pusiausvyra ir įgyjamas specifinis savipakankamumas. Net seksualumas prigimties būvyje tesukelia trumpalaikius suartėjimus arba palieka mus vienumoje (Rousseau turi daug ką pasakyti – daug ir pasako – apie šią problemą, kuri yra tarsi humoristinė nuodugnios teorijos išvirkščioji pusė).

 

Kaip žmonės galėtų būti niekšai, kai nėra tam sąlygų? Sąlygos, padarančios niekšybę galimą, yra nusistovėjusio socialinio būvio produktas. Nėra nesuinteresuotos niekšybės, kad ir ką sakytų patys niekšai ir kvailiai. Niekšybė – visada nauda arba kompensacija. Nėra žmogiškos niekšybės, neįsirašančios į priespaudos santykius ir neatliepiančios sudėtingų socialinių interesų. Rousseau – rašytojas, žinojęs, kaip analizuoti priespaudos santykius ir iš jų kylančias socialines struktūras. Kad šis kraštutinės logikos principas būtų atgaivintas ir atnaujintas, reikės palaukti Engelso: smurtas ir priespauda nėra pirmapradės tikrovės dalis, tačiau suponuoja civilinį būvį, socialines situacijas, ekonomines determinacijas. Jei Robinzonas pavergia Penktadienį, tai ne dėl prigimtinio Robinzono polinkio ar jo kumščio stiprumo; jis tai pasiekia naudodamasis menku kapitalu ir jo iš vandens ištrauktomis gamybos priemonėmis bei pajungdamas Penktadienį socialiniams uždaviniams, kurių idėjos laivo katastrofos metu neprarado.

 

Visuomenė mus nuolat įstumia į situacijas, kuriose esame suinteresuoti būti niekšai. Iš tuštybės patikime esą niekšai savo prigimtimi, tačiau iš tiesų yra dar blogiau: niekšais tampame to nežinodami, nesuvokdami. Sunku būti kieno nors įpėdiniu, kartais nesąmoningai nepalinkėjus mirties. „Tokiose situacijose, kad ir kažin kaip mylėtum dorybę, anksčiau ar vėliau nusilpsti, pats to nejusdamas, ir imi elgtis neteisingai ir blogai, nors sielos gilumoje lieki teisingas ir geras.“[ii] Rodos, keistas likimas nuolat įstumia gražią sielą į dviprasmiškas situacijas, iš kurių ji negali ištrūkti, nepatyrusi didžiulio skausmo. Matome ją žaidžiančią savo švelnumu ir drovumu, kad iš blogiausių situacijų išgautų elementus, leidžiančius išlaikyti savą dorybę nepažeistą. „Ir jūs pamatysite, kaip iš nuolatinio prieštaravimo tarp mano padėties ir polinkių gimė baisios klaidos, negirdėtos nelaimės ir visos dorybės (išskyrus tvirtumą), galinčios išaukštinti nelaimingąjį.“[iii] Atsidurti nepakeliamose situacijose – gražios sielos likimas. Visas Rousseau gyvumas kyla iš šio nepaprasto situacijų komiškumo. Jei „Išpažintis“ ir baigiasi kaip tragiška ir haliucinacinė knyga, prasideda ji kaip viena džiaugsmingiausių knygų visoje literatūroje. Net jo ydos saugojo Rousseau nuo niekšybės, į kurią turėjo patraukti; Rousseau išties pasižymėjo analizuodamas šiuos prieštaringus ir išganingus mechanizmus.

 

Graži siela prigimties būviu nesitenkina – ji meiliai svajoja apie žmogiškus santykius. Tačiau tokie santykiai visuomet įkūnijami delikačiausiose situacijose. Žinome, kad Rousseau meilės svaja – atrasti prarastosios Trejybės figūras: arba jo mylima moteris myli kitą, kuris bus tarsi tėvas ar didysis brolis, arba yra dvi mylimosios, kurių viena lyg griežta, baudžianti motina, o kita – tartum labai švelni motina, teikianti atgimimą (šioms dviejų motinų – arba dvigubo gimimo – paieškoms Rousseau atsiduoda jau viename vaikystės įsimylėjimų). Tačiau situacijos, kuriose šios svajos įgyvendinamos, visuomet dviprasmiškos – jos baigiasi blogai: arba patys pasielgiame nevykusiai, arba pasirodome keistuoliai, arba abu vienu metu. Rousseau neatpažįsta šios švelnios svajos Terezoje ir jos greičiau godžioje ir nemalonioje nei griežtoje motinoje, kaip, beje, neatpažįsta jos ir ponioje de Varan, norinčioje, kad naujajam jos favoritui Rousseau atliktų didžiojo brolio vaidmenį.

 

Rousseau dažnai ir džiaugsmingai paaiškina, kad jo idėjos lėtos, o jausmai – veržlūs. Tačiau staiga gyvenime jo lėtai besiformuojančios idėjos išnyra, parodo jam naujas kryptis, įkvepia keistiems išradimams. Poetų ir filosofų atveju turime mylėti netgi jų manijas ir keistus poelgius, liudijančius idėjų ir jausmų kombinacijas. Thomas de Quincey sukūrė metodą, įkvepiantį meilę didiems autoriams. Tekste „Paskutinės Immanuelio Kanto dienos“ (vertė Schwobas)[iv] Quincey aprašo itin sudėtingą Kanto išrastą įrenginį kojinėms prilaikyti. Tas pats ir Rousseau atveju, kai šis, gyvendamas Motjė, dėvėjo armėnišką apdarą bei šnekučiuodamasis su moterimis ant prieangio pynė raištelius. Šiuose pavyzdžiuose matome tikrus gyvenimo būdus, „mąstytojų“ anekdotus.

 

Kaip išvengti situacijų, kuriose tampame suinteresuoti būti niekšais? Be abejonės, stipri siela valios aktu gali situaciją paveikti ir pakeisti. Tad galime atsisakyti palikimo, kad giminaičiui nelinkėtume mirties. Taip „Julijoje, arba Naujojoje Eloizoje“ Julija įsipareigoja netekėti už Sen Prė net ir jos vyro mirties atveju: šitaip „ji atmeta slaptą mintį apie jo mirtį ir įsisteigia ryžtą tausoti jo gyvastį“[v]. Tačiau Rousseau pripažįsta nesąs stipri siela – jis myli dorybę labiau, nei yra doras. Išskyrus paveldėjimo reikalus, jo vaizduotė per laki išankstiniam valingam atsižadėjimui. Taigi, kad išvengtų gundančių situacijų ar iš jų ištrūktų, jam reikalingi kitokie, subtilesni, mechanizmai. Tad savo doriems siekiams apsaugoti jis pasitelkia viską, net ir prastą sveikatą. Jis pats paaiškina, kad bėdos su šlapimo pūsle buvo esminis veiksnys jo didžiojoje moralinėje reformoje: nuogąstaudamas, kad karaliaus akivaizdoje nesusilaikys, verčiau atsisako pensijos. Liga, kaip ir humoro jausmas, įkvepia Rousseau (savo klausos problemas jis nupasakoja su gyvumu, panašiu į daug vėliau rašiusio Céline’o). Tačiau humoras yra išvirkščioji moralės pusė, nes Rousseau netrukus tampa natų perrašinėtoju, o ne karaliaus pensijos gavėju.

 

„Julijoje, arba Naujojoje Eloizoje“ Rousseau išrutulioja giliamintišką metodą išvengti pavojingų situacijų. Situacija mus vilioja ne grynai savimi, o joje įkrauta praeitimi. Tai praeities paieškos dabarties situacijose, praeities kartojimas įžiebia mums audringiausias aistras ir pagundas. Mes visuomet mylime praeityje, ir aistros, visų pirma, yra atminties ligos. Kad išgydytų Sen Prė ir grąžintų jį dorybei, ponas de Volmaras taiko metodą, kuriuo atremiamas praeities žavesys: jis priverčia Juliją ir Sen Prė apsikabinti giraitėje, regėjusioje pirmąsias jų meilės akimirkas: „Julija, nebijokite daugiau šito prieglobsčio, jis neteko savo kerų.“[vi] Tai Sen Prė dabartinius interesus jis nori paversti dorybingais: „Juk jisai įsimylėjęs ne Juliją de Volmar, o Juliją d’Entaž; jis neapkenčia manęs ne kaip žmogaus, kuriam priklauso jo mylima moteris, bet kaip grobiko, pasisavinusio tą, kurią kitados mylėjo… Jis myli ją būtajame laike – štai ir mįslės įminimas; atimkite jam praeities prisiminimą – ir nebeliks nė meilės.“[vii] Tai sąsajoje su objektais, vietomis, pavyzdžiui, giraite, sužinome apie laiko tėkmę ir galiausiai išmokstame norėti ateityje, užuot buvę aistringi praeityje. Rousseau tai vadina „jutimų morale, arba išminčiaus materializmu“[viii] ar praeities uždengimu dabartimi.

 

Du Rousseau filosofinio darbo poliai yra „Emilis“ ir „Visuomenės sutartis“. Moderniosios visuomenės blogis tas, kad nebesame nei privatūs individai, nei piliečiai: žmogus tapo homo oeconomicus, kitaip tariant, pelnu susirūpinusiu „buržua“. Situacijos, kuriose tampame suinteresuoti būti niekšais, visuomet implikuoja priespaudą – žmonių įsitraukimą į paklusimo ir įsakymo, pono ir vergo santykį. „Emilis“ yra privataus individo atkūrimas, „Visuomenės sutartis“ – piliečio. Pirmoji Rousseau pedagoginė taisyklė tokia: atkurdami mūsų natūralų santykį su daiktais, sugebėsime susiformuoti kaip privatūs individai, todėl būsime apsaugoti nuo dirbtinių, pernelyg žmogiškų santykių, jau ankstyvoje vaikystėje diegiančių mums polinkį įsakinėti (tas pats polinkis, paverčiantis mus tironais, paverčia ir vergais). „Iš pradžių buvau nusistačiusi leisti vaikui viską, ko tik įsigeis, manydama, jog pirmieji įgimti sielos polinkiai visados būna geri ir sveiki, bet netrukus įsitikinau, kad, pasisavinę teisę reikalauti paklusnumo, vaikai labai greitai, kone nuo pat gimimo dienos, išeina iš prigimties būvio ir užsikrečia ydomis.“[ix] Tikroji pedagogikos užduotis – žmonių santykio pajungimas jų santykiui su daiktais. Rousseau darbuose skonis daiktams yra konstanta (Franciso Ponge’o studijose yra kažkas rusojiško). Taigi garsioji „Emilio“ taisyklė, tereikalaujanti raumenų, skamba taip: niekada nenešk vaikui daiktų, nešk vaiką prie daiktų.

 

Privatus individas dėl savo sąsajos su daiktais jau atrėmė infantilias situacijas, sukeliančias interesą būti blogam. Tačiau pilietis įsitraukia į tokius santykius su kitais, kad tampa suinteresuotas kaip tik būti doras. Rodos, Rousseau tikrasis politinis uždavinys yra sukurti objektyvias, aktualias situacijas, kuriose teisingumas ir interesas būtų sutaikinti. Ir čia dorybei grąžinama giliausia prasmė, kuri vėl imasi viešų piliečio determinacijų. „Visuomenės sutartis“ neabejotinai yra vienas didžiųjų politinės filosofijos veikalų. Rousseau metinės puiki proga jį skaityti ar perskaityti iš naujo. Skaitydamas „Visuomenės sutartį“ pilietis suvokia, kas yra valdžių padalijimo principo mistifikacija ir kaip respublika apibrėžiama vienintelės galios – teisėkūros – egzistavimo. Teisės sąvokos analizė, tokia, kokia pasirodo Rousseau darbuose, tebeviešpatauja filosofiniuose apmąstymuose ir dar ilgai viešpataus.

 

 

rvdv.net

Vertė Ignas Gutauskas