Trys liepojiškės poetės [Egle, Šnipke, Vensko]

 

JANA EGLE

 

Jana Eglė poeziją rašo nuo maždaug 1995 m.; eilėraščių publikuota Latvijos literatūriniuose leidiniuose ir bendruose rinkiniuose. 2002 m. leidykla „Liepa“ išleido jos poezijos rinkinį „Išgirsti nutylėtą“ (Dzirdēt noklusēto). Šiuo metu daugiau laiko skiria prozai; išėjo du novelių rinkiniai. Vienas iš jų, pavadintas „Šviesoje“ (Gaismā), pelnė prestižinę Latvijos literatūros premiją kaip geriausias 2016 m. prozos rinkinys. Šių metų pabaigoje bus išleista trečioji autorės prozos knyga.

 

●

kad tik greičiau baigtųsi tas
prakeiktas karštis
ištaria ji rusiškai

pilkas sijonas sulig žeme
žila galva dreba taikydama pulsui į taktą

šiandien švento Elijaus diena
jeigu užlis mes būsime išgelbėti
toliau ji porina

mano raudonas sijonas ligi pat žemės
o mano žiloji galva rugpjūčio saulėj lėtai tirpsta
išvarvėdama sūriais upeliukais nuo pakaušio
per nugarą kulkšnelius per kojas
ligi pat papadžių nuvinguriuoja
nuteža ant įkaitusio šaligatvio ir
palengvėliais išgaruoja

aš esu išgelbėta
jau du tūkstančius metų

 

●

gyvenimas per daug išvargina
visos tos nesibaigiančios darbo dienos
ar ilgos bemiegės naktys
visi tie besočiai žmonės kurie paknopstom pralekia
kiaurai tave tarsi tramvajaus vagonu
nors užrašas prašo
įlipti tik pro priekines duris
ir vientisa srove plaukti link išėjimo gale
bet dauguma įsigudrina įlipti neteisingai
o paskui priekin grūdasi
kol išverčia tave iš bėgių

paskui tu tarp stotelių iš savęs išlipi pro priekines duris
suglumusi leidies paskui
kelis tokius pat žmones tau nežinoma kryptimi
kol be tikslo klaidžiodama susiduri su kitais
prekybos centrus primenančiais žmonėmis
kuriuose visko yra beprotiškai daug
tu eini atsitrenkinėdama į perkrautus prekių vežimėlius
lėtai vaikštinėdama čiupinėji uostinėji
ištikrini visas prekes lentynose
pasimatuoji visas kepures sidabro papuošalus
ir vis vien išeini nieko nenupirkusi
ne todėl jog nereikia
ne todėl jog per brangu
tik dėl to kad gyvenimas per daug išvargina

 

●

toliau gyvensiu neskubėdama
ilgai ir kilniai kaip ir pagrindinis kino herojus kai miršta pašautas ir
išsakydamas viską ką reikia išsakyti atskleisdamas užsilikusias paslaptis

ten viskas atrodo baisiai gražiai ir šauniai
mažasis sūnelis šalia tėvo išdidus ryja skausmingas laimės ašaras
tėvas niekada nesulinks į kuprą nepražils ir amžinai išliks gražus bei stiprus
dar paskutinis meilus žvilgsnis į žmoną
(tu esi vienintelė kurią mylėjau)
dar paskutinis prakilnus gestas duodantis palaiminimą jai ištekėti už kito vyro
dar bent mažiausiai vieną sykį
ir tada jau viskas

o ji ašarų smaugiama patylom sunkiai prataria
ou nou stiven nou sori sori
ir jiedu žiūri vienas į kitą baisiai aistringai ir ilgai
kol papilvę sutraukia šiltas ir malonus mėšlungis

taip laimingai ir solidžiai aš gyvensiu
tik fone neskambės ilgesinga orkestro muzika

ir nieko tokio
gyvensiu toliau

tyliai ir lėtai

 

testamentas

ką aš jums pasakysiu
mano mielieji
tai yra ypač svarbu
prašau išklausyti ir nevengti
pokalbio temos

kai aš numirsiu
kai aš iš rimtųjų kada nors numirsiu
viską reikia padaryti kaip čia aprašyta
priešingu atveju kas antrą pilnatį
aš jums vaidensiuos per sapną
mano lūpos bus pabalusios ir kietai sučiauptos
akys išsprogusios
tylėdama žvelgsiu tiesiai į tarpuakį
ir galbūt net iš rimtųjų vaidensiuos tuščiame kambary

ką jums priklauso žinoti
katafalkai per brangiai kainuoja
tad išsinuomokit paprastą krovininį autobusėlį
kelionei ligi krematoriumo derės
neseniai ten paklojo naują asfaltą
apatiniame senosios knygų spintelės stalčiuj
padėtas draudimo polisas laidotuvių išlaidoms padengti
pamėginkit išmelžti tą kontorą kaip reikiant
pinigus pasidalinkit tarpu savęs
o jeigu darbovietė dar paremtų
nupirkit dukrelei pūstą spalvotą sijoną
didelius karolius ir dailius sidabro žiedelius
sūnelis lai prisivalgo šokolado kiek telpa
kas žino galbūt vėliau teks maitintis
vien kiniškų makaronų sriuba iš pakelių

gėles palydintieji tegu dovanoja vienas kitam
ir kada aš jau ilsėsiuos urnoj
vėjuotą dieną keliaukit ant Šiaurinio molo
jei kas tą dieną norės eiti kartu su jumis
tegu eina
tegu pasiima savo alų viskį ar vyną
tegu pasiima gitaras ir visokiausius brazdalus
ir kol aš džiaugdamasi dulkėsiu vėjyje
dainuokit dainuokit dainuokit
tegu mano pelenai jums girkši tarp dantų
tegu jūros vėjas graužia jums akis

 

GUNTA ŠNIPKE

 

Gunta Šnipkė, po architektūros studijų keletą metų padirbėjusi Rygoje, 1981 m. sugrįžo į Liepoją, dirbo šio miesto vyriausiąja dailininke ir senamiesčio architekte. Įsigilinusi į Liepojos jugendo stiliaus paveldą, surengė Pasaulio architektūros dienų renginius. Yra daugelio architektūrai skirtų straipsnių autorė ir žurnalo „Latvijas architektūra“ redkolegijos narė. Aktyviai dalyvauja ir literatūriniame gyvenime – publikuoja eilėraščius įvairiuose leidiniuose, rinkiniuose „Poezijos dienos“ (Dzejas dienas) ir kitur. Liepojos teatre buvo pastatyta jos pjesė „Stebuklas“. 2018 m. už poezijos rinkinį „Keliai“ (Ceļi) pelnė „Sidabrinę rašalinę“ ir „Poezijos dienų“ apdovanojimą. Nuo 2008 m. yra Latvijos rašytojų sąjungos narė (priklauso Liepojos skyriui).

 

Poetams
reikia mirti jauniems
ir gražiu skaičiumi
klavas maris pėteris juris
maira
nieko tame nėra gražaus
nors visi gražūs
tokie labai
gražūs
ne
tik vėjas įsisukęs
akyse vien ryški šviesa
burna užčiaupta
kasdieniu oro gurkšniu
jūros juodumoj
vieniša gyvatė
raitosi šnypšdama
ak kartumas
reikia ištempti bent šimtą metų
bent tiek
pasislėpti nužydėti išgaruoti pavirsti lėliuke
tarp keturiasdešimties ir aštuoniasdešimties
niekam tikęs biografijos tarpsnis
daugiau nebesi šauniai pašėlęs
dar nesi ir proto įgavęs
tabako gamintojai stebisi
kodėl rūkaliai miršta jauni
vadinasi aš vis dar
vėjy mankštinu žiebtuvėlį
visada gelbėjantį tamsioj pavartėj
filtro dūmas smeigia
į plautį
aukoju išgaruoju virstu lėliuke
tėvas nešaukia iš aukštybių
tiktai broliai ir seserys
sutemose nujaučia
iš žodžio

 

●

Kur vėlės dėsis kai mes
jas paleisim į užtarnautą poilsį
o jos kupinos visažinystės jėgos
o mes patys paskirti nulemti dėti ir paimti
o vėlės su savo kerais
iškirptos
neaišku
ar apskritai ką nors įsikrovusios
ar išgyvens nevalgiusios
ar pamažu nusilps arba iš nevilties užges
megzti piešti minėti
kryžiažodžius spręsti
popierines gėles klijuoti
ant apdulkėjusių langų
kas visada svajota
išmokti skaityti kinų kalba
skraidinti oro balioną
šokti pilvo šokius
ar išsilaisvinusiose svajonėse
plūktis su vištakumu
ir galų gale
kur jos pasidės
kai užmirš viską
kas dėjosi vakar

 

●

Įsivaizduok
jis yra elgeta prie bažnyčios
ir paskui
įsivaizduok jis turi darbą įsivaizduok
vakarais parėjęs namo išsiima savo protezus
nusivalo randus nušveičia apleistų dantų
juodumus įsivaizduok kiek jis
nusivaro nuo koto betupėdamas apsiraišiojęs
kad laikas ką nors duotų arba ne
tu tik įsivaizduok kaip viskas baisu jo namuose
neatskiriama nuo kasdieninių praeivių globos
totaliai ištransliuotoje mūsų žemėje
aštuntuoju geriausiuoju greičiu lekiančiame
pasaulyje
įsivaizduok
prielaida virtusius tuos žvilgančius
užpakaliukus su tomis pačiomis
mikrožinutėmis kelnytėse
pamyluoja išsilaksčiusius
jau didelius vaikus
svajoja apie bilietą į lėktuvą ar nuolaidų akcijas
skaičiuoja ir skaičiuoja ir skaičiuoja
paskolų procentų apmokėjimui neuždirbdamas
gyvena jis įsivaizduok
tu
tik įsivaizduok
bus lengviau užsimerkus
neišsitaškyti
dangaus bedugnėje
šalia šuoliuojančių slapčiausių vietelių
stopkadrų
pelkėse

 

●

Imi vieną savo ašarą
Palaikai
Kol suakmenėja
Paskui
Imi tokį pat
Antrą akmenį
Paskui
Daužai abu vienas į kitą
Kol ima byrėti smėlis
(jei pasirodys dūmai
būsi per kreivai trinktelėjęs)
Paskui imi šį smėlio žiupsnelį
Leki prie vandens
(geriau prie upės
bet tinka ir jūra)
Paskui
Lauki
Atsidaro
Geldelė
Paskui
Įvilioji į patį minkštimą
Aštriausiąjį smėlio grūdelį
(didesniosios pasiima ir daugiau
bet tai nutinka rečiau)
Paskui lauki
Anksčiau laiko ten nieko neatsiras
(perplėštas moliuskas nusibaigia
o nusibaigęs nebeaugina perlų)
Paskui
Nusileidi dugnan
Ir ieškai savosios geldelės
(iš pradžių visos atrodo vienodos
lyg kinai purvyne bet palengva
jau galima atskirti)
Paskui išlupi laukan
Ir prasideda
Vėrinio vėrimas
Paprasčiausias
Skonio ir technikos dalykas
(visuomet prisiriša
prie visuotinės kompozicijos
sagių mazgelių formos
bet jis iš tikrųjų nebus
tavo ašarų vertas)
Kuris nėra visiškai kvailas
Gali išmokti
Jei trumpiau
Visa tai yra
Apie šokius

 

SANDRA VENSKO

 

Sandra Vensko gimė 1958 m. Keturiolikos knygų autorė. Rašo pjeses, eilėraščius, noveles, romanus, recenzijas, esė. Už romaną paaugliams „Voverė arba pasakojimas apie mano tėvą“ (Vavere jeb stāsts par manu tēvu) jai paskirta „Baltojo vilko“ premija. Jos romanai „Švelnioji okupacija“ (Maiga okupacija), „Adelė“ (Adele) ir poezijos rinkinys „Kaktos vieta“ (Pieres vieta) sudaro trilogiją apie latvių tautos istoriją ir okupacijos laikus.

 

lieptelis

aksominis bangavimas it paglostymas rankų tavųjų
vedasi link liepto pakraščio
tykiai pliuškendamies užgęsta saulės lašai
palei uolas atvilnydamos vilnelės apatiškai teškenasi
į valtelių plukdomus šešėlinių kalkių lapus
šalimais upėtakiai lyg šaltas drebulys varsto kūną
vos prisilietus bematant pasikeičia srovė –
žuvys šokinėja išraižydamos mirgančias drūžes –
kol iš verpetų putodami išnyra mudviejų siluetai
jie susikeičia vietomis su mindomo lieptelio girgždesiais

 

pakliūti

kur lieka atspaudas to
kas lūpas švelniai numylavo
kur nuostabiai išlenktos šlaunys
kur šalia natų dedam kablelį
arba mėnulio skiltelę aštrią lyg citriną
ir nuojautą šilkinės pakrantės
kur medūza net ledynus
per naktį suspėja sukarpyti
į atskirus rėželius – tu ateik
pas save pasišvilpaudamas
– ir vandenys prasiskirs

 

adomas

prieš pradžią buvo taip
per dangų po vieną plaukė debesys
debesys debesys debesys debesys
debesys debesys debesys debesys
debesys debesys ak, adomai

 

●

kažkada man atsiuntė vaizdo įrašą
jauna moteris žiūri į vandenį
galbūt stiklinėje
moteris paglosto stiklą
bent man atrodo
jog krūpteli moters ranka
sukaustyti skruostai
veidelis gražus – pagalvoju
neatitraukiu akių
sugniaužiu pirštus į kumštį
mano burna tyloje mainosi
ekrane krusteli akių vokai
dzingteli į stiklinės briauną
simbiozė
tik šmykšt!
tikriausiai skalpelis
skilo pusiau vaizdo įrašas lyg arbūzas
lyg būtų užgimus šviesa
rankoj kamuoliukas galbūt obuolys ar bokso pirštinė
lapų šnaresys
man kužda į ausį
nebijok
o paskui visa tai atsiduria ant grindų
visa vaizduotės kombinacija
potvynis
saulė už saulės ugnis už karščio
ledas už sukaustymo
žvilgsnyje mirties virptelėjimas
vaizdo įrašo
atspindžiuose
nulipdau moterį
sekdama
sava vaizduote

 

žodžiai

yra oda kuri juosia laiką ir erdvę
minčių žodžiai
nesilygiuoja nė palei vieną pakraštį
atirę vibracijų audeklo siūlelės
drobė gimstant paveikslui subanguoja
upių tekėjimas pajungtas
mūsų gyvybės DNR šuliniui
laikas krutina sparnelius
gyvybė cikliškai pulsuoja
žaisdama žodžiais žodis po žodžio
tarsi gyvatė su savo uodega

 

gyvybė

alsuoti išalsuoti
mažytį taškelį
išpurkšti lyg plaukų laką
milijardais apskritų purslelių
kraujagysles ir plazmą
padaryti lanksčias ir permatomas
atspalvį be gyvybės požymių
saulės rezginį sunarstyti iš gintarų
o į akis įverti auskarus
panašiai kaip LED lemputės žėrėti
fosforizuotose šiukšlių kasyklose
internetą prijungti prie širdies raumens
paskiepyti vakcinuoti prigrūsti kapsulių
apvalūs pursleliai išsitaško ore į visas puses
per aprūdijusį vandens čiaupą
per pačią dienos ir nakties sandūrą
įsliuogia lietaus lašelis per lango skritulį
gravitacijos tyrinėtojų genai
atšerpetojusioje aky
ruošia selfį –
sustingusią iliuziją
neapsakomai stiprus krustelėjimas
lietaus gėlių žieduos

 

Vertė Edmundas Untulis