Tarp meno ir medicinos

Menas ir medicina – dvi labai skirtingos, bet vis dėlto suderinamos sritys. Tai savo kūryba ir medicininiais išradimais liudija Čikagoje gyvenantis lietuvių kilmės neurologas, neuromokslininkas ir menininkas AUDRIUS V. PLIOPLYS. Jau daugiau nei 40 metų jis kūryboje sėkmingai taiko neurologijos ir neurobiologijos žinias. Lietuvoje tai vis dar gana neįprasta praktika, daugiau plėtojami praktiniai neuromeno, neuroestetikos ir neuroedukacijos metodai. Tačiau, pavyzdžiui, Nyderlandų karališkoji menų ir mokslo akademija jau dešimt metų organizuoja didelio susidomėjimo sulaukiantį tarptautinį konkursą, skirtą skatinti meno ir neuromokslų sąveikas. Jo dalyviai kasmet pristato įvairiausios technikos ir raiškos kūrybiškus eksperimentus.
A. V. Plioplys savo idėjas atskleidžia konceptualiojo meno priemonėmis, taip pat naudodamas įvairią techniką: instaliacijas, tapybą, fotografiją, skaitmeninę spaudą, encefalogramas, tekstinius elementus. Pasitelkęs neuronų ir kitų neurobiologinių elementų vaizdinius, metaforiškai perteikia atminties, žmogaus sąmonės bei mąstymo procesus. Menininkas yra surengęs daugiau nei 50 individualių parodų, dalyvavęs daugiau nei 100 grupinių ekspozicijų. Gruodžio 4 d. Lietuvos medicinos bibliotekoje atidaryta kilnojamoji jo darbų paroda „Atminties gijos“, sudaryta iš serijų „Atmintis“ (Memory), „Sibilės“ (Sybils) ir „Sibiro sielos“ (Siberia Souls) kūrinių. Tai autoriaus dovana bibliotekai jos 75-mečio proga. LMB parodą bus galima apžiūrėti iki 2020 m. sausio 31 d. Vėliau ji bus eksponuojama kitose Lietuvos bibliotekose ir kultūros įstaigose. Parodos proga su autoriumi kalbasi Viktorija Jonkutė.

Audrius V. Plioplys. Asmeninio archyvo nuotr.

– Derinate dvi labai skirtingas sritis – meną ir mediciną. Kas daugiausia lėmė šiuos Jūsų pasirinkimus?
– Meno sėklą manyje pasėjo vaikystės bičiulis Algis Česėkas dar tuomet, kai augau Toronte, Kanadoje. Ji sudygo ir pradėjo augti, kai mokiausi medicinos mokykloje. Tuomet pradėjau studijuoti meno istoriją, tapyti, lankytis meno galerijose ir muziejuose. Medicinos studijų pabaigoje aistra menui taip išaugo, kad ėmiau gailėtis, pasirinkęs mediciną, o ne meną. Visgi draugams pavyko įkalbėti mane bent jau užbaigti medicinos internatūrą. O paskui kuriam laikui mečiau mediciną. Persikėliau į rytinę pakrantę ir visą savo laiką skyriau menui.
Surengęs pirmąsias parodas, sulaukiau meno kritikų apžvalgų, netgi pardaviau kelis darbus. Tačiau pamažu pradėjau jausti kaltę. Juk buvau tiek mokęsis neurologijos, bet nieko su savo žiniomis nedariau, niekam nepadėjau. Tada supratau esminę savo klaidą: maniau, kad būtina pasirinkti kurią nors vieną sritį – meną arba mediciną. Pradėjau ieškoti būdo suderinti šias veiklas: pasitelkęs vaizduotę, savo meno studijoje ėmiau kūrybiškai interpretuoti neurobiologinius reiškinius, eksperimentuoti. Vis dėlto po trejų metų, paskirtų menui, grįžau baigti neurologijos rezidentūros. Vienu metu siekiau dviejų karjerų. Deja, prieš dešimt metų mano sveikata pradėjo silpnėti. Buvau priverstas nutraukti mediko karjerą, tačiau nuo to laiko patobulinau meninius, kūrybinius įgūdžius ir dabar vėl visą laiką skiriu menui.
– Vis dėlto atrodytų, jog medicina ir menas pasitelkia visiškai skirtingas prieigas ir įrankius. Pirmoji reikalauja tikslumo, konkretumo, antrasis – vaizduotės, kūrybiškumo. Kaip Jums pavyksta tai suderinti?
– Tai iš tiesų atskiri pasauliai ir jų derinimas visuomet reikalavo daug pastangų. Metų metais tyrinėjau meną, eksperimentavau su skirtingomis technikomis, kad to pasiekčiau. Kita vertus, medicinos praktikoje, bent jau mano srityje, vaikų neurologijoje, reikia ne tik mokslinių žinių, bet ir nemažai kūrybiškumo bei intuicijos. Nusakydami simptomus, pacientai dažnai būna nelabai tikslūs arba tiksliai jų neprisimena. Gydytojo užduotis – nustatyti tikruosius požymius ir juos tinkamai interpretuoti.
– Gydytojo praktikoje tikriausiai teko susidurti ir su itin sudėtingais atvejais, sunkiais ligoniais, turbūt patyrėte ir netekčių. Ar kartais neapimdavo beprasmybės, bejėgiškumo jausmas?
– Būdamas mediku, nuolat susiduri su skausmu ir didžiuliu liūdesiu – ne tik paciento, bet ir visos šeimos, artimųjų. Viena iš gydytojo užduočių – padėti kenčiančiai šeimai, kad jai būtų lengviau tai ištverti. Ligos, ypač nepagydomos, ar mirtis emociškai išties sekina. Mirtis laukia mūsų visų, tačiau tai nereiškia, kad gyvenimas dėl to praranda savo prasmę.
– Kaip sekėsi organizuoti pirmąsias parodas? Kaip buvote sutiktas?
– Iš pradžių reikėjo dėti labai daug pastangų. Ilgai ir atkakliai dirbau. Tik pastaraisiais metais man nebereikia siūlyti savo kūrinių – pasiūlymai plaukia vienas po kito. Visada malonu sulaukti atsako – teigiamų kritikų atsiliepimų, bet man svarbiausia draugų ir meno bendruomenės žmonių nuomonė, vertinimai.
– Kas buvo Jūsų mokytojai, kūrybos įkvėpėjai?
– Kūrybinėje veikloje, ypač ankstyvaisiais metais, man didžiausią įtaką darė rašytojai Samuelis Beckettas, Franzas Kafka ir Fiodoras Dostojevskis. Kurdamas remiuosi ir filosofija. Tapybos šedevrus studijavau Niujorko Metropolitano meno muziejuje, Vašingtono Nacionalinėje meno galerijoje. Savo neįtikėtina vaizduote mane ypač sužavėjo Hieronymo Boscho darbai. Juk jis buvo siurrealizmo pirmtakas. Čiurlionio darbai taip pat padarė didelę įtaka mano kūrybai, nors vizualiai tai retai pasireiškia. Jo kūriniai apdovanoti pasaulietišku dvasingumu, kuriame perteikiamos kitos egzistencijos plotmės, atliekančios svarbų vaidmenį mūsų gyvenime.
– Jūsų darbuose svarbi atminties tematika. Kaip ja susidomėjote?
– Atmintis yra esminė mūsų mąstymo aparato dalis. Augdami ir bręsdami mes kaupiame prisiminimus, kurie formuoja mūsų mintis, lemia žiūrėjimo į pasaulį ir kitus būdą, savęs suvokimą. Įgydami naujos patirties, automatiškai lyginame ją su ankstesniais prisiminimais. Be atminties mūsų, kaip žmogiškų būtybių, paprasčiausiai nebūtų.
– Aktualizuojate ir kolektyvinę, istorinę atmintį. Kai kurie neuromokslininkai, psichologai neigia kolektyvinės sąmonės buvimą. Ką jiems galėtumėte atsakyti?
– Taip, dauguma neuromokslininkų išties atmeta kolektyvinės sąmonės ir panašių fenomenų egzistavimą. Tu gali pripažinti šią suvokimo formą, bet kaip ją tyrinėti? Moksliniais tyrimais ji neapčiuopiama, todėl reikia ieškoti kitokių prieigų ir pažinimo būdų.
Manau, kad yra kažkokia visatos jėga, kurianti gyvybę. Ta jėga gali turėti sąmonę, kurią aš vadinu kosmine sąmone. Keliose savo meno serijose esu ją nagrinėjęs. Kiekvienas esame savo likimo kalvis, bet bent jau mano gyvenime vyko daug įvykių, kurie buvo tarsi iš anksto numatyti. Gyvybės atsiradimas – tikra paslaptis. Sunku patikėti, kad tokie sudėtingi organizmai, kaip mes ir mūsų smegenys, tiesiog išsivystė dėl atsitiktinių įvykių. Toks požiūris – mokslinė arogancija. Gyvybė yra kur kas daugiau, tai nesuvokiama mįslė.
– Augote Kanadoje, didžiąją dalį gyvenimo praleidote Amerikoje, bet kūryboje aktualizuojate Lietuvos atmintį, lietuviškus kontekstus, puikiai kalbate lietuviškai. Kaip pavyko tai išsaugoti?
– Savo gyvenime ir kūryboje jaučiu ir liudiju savo daugiasluoksnę gyvenimiškąją patirtį: lietuvišką kilmę, Kanados švietimą ir auklėjimą, brendimo laikotarpį JAV. Visi šie dalykai neatskiriamai susipynę. Tačiau mano tėvai namie kalbėjo tiktai lietuviškai, drausdami vartoti anglų kalbą. Mano žmona yra iš Vilniaus, tad mes namie taip pat kalbame lietuviškai. Auginame dvi dukras. Abi puikiai supranta lietuviškai, vyresnioji ir kalba labai gerai, jaunesnei kiek sunkiau.
– Periodiškai lankotės Lietuvoje. Kokie įspūdžiai būna atvykus? Kaip per tą laiką, Jūsų akimis, pasikeitė Lietuvos neurologija ir menas?
– Lietuvoje pirmą kartą lankiausi 1989-aisiais. Turėjau galimybę pamatyti Sovietų Sąjungą pačioje jos proletarinėje šlovėje. Materialiai gyvenimas buvo itin ribotas ir varganas, tačiau stipriai jautėsi pakili žmonių dvasia ir energija. Dabar viskas labai pasikeitę. Po sovietmečio Lietuva tiek medicinoje, tiek dailėje pažengė labai toli. Neurologinė diagnostika ir gydymas visiškai atitinka šiuolaikinius standartus. Lietuvos menininkai eksponuoja savo darbus prestižiškiausiose parodose, festivaliuose, netgi laimi pirmąją vietą Venecijos bienalėje. Abiejose srityse pasiekimai išties įspūdingi.
– Išeivija Lietuvoje dažnai vertinama prieštaringai, iki šiol nepavyksta išspręsti emigracijos problemos, susiskaldymo. Gyvenate aplinkoje, kur visa tai įprasta, nors irgi kelia nemažai iššūkių. Gal galėtumėte pasidalinti savo patirtimi?
– Esu emigracijos auka. Kai mano tėvai po Antrojo pasaulinio karo pasitraukė iš Lietuvos ir apsigyveno Toronte, jie neplanavo ten ilgai likti. Jie tikėjo, kad sąjungininkų pajėgos privers trauktis sovietus iš Rytų Europos ir Lietuva vėl bus laisva. Ketindami netrukus grįžti į Lietuvą, nemokė manęs angliškai, tad pradžioje nemokėjau nė žodžio. Iki šiol atsimenu pirmą dieną mokykloje kaip labai traumuojantį įvykį. Aš klykiau, verkiau ir maldavau grįžti namo. Paskui tėvai nupirko televizorių ir aš mokiausi anglų kalbos iš laidelių vaikams „Howdy Doody“. Mano vaikystę lydėjo paranojiškos nuotaikos. JAV plito propagandiškos McCarthy kalbos, tad mano tėvai buvo įsitikinę, kad mūsų kanadiečiai kaimynai yra komunistai. Man buvo draudžiama žaisti su vaikais lauke, turėjau likti namie ir žaisti su sese. Toks suvaržymas tęsėsi iki ketvirtos klasės, todėl mano ankstyvieji socialiniai įgūdžiai buvo labai riboti.
Mes gyvenome imigrantų kaimynystėje, daugiausia atvykėlių iš Maltos. Mūsų šeimos finansinė padėtis buvo labai sunki. Tėvas dirbo dviejose darbovietėse visu etatu. Mama ėmėsi siuvimo darbų namuose. Su seserimi ir tėvais gyvenome dviejuose kambariuose pirmame aukšte. Antras aukštas ir palėpė buvo išnuomoti. Taupėme maistą, kentėjau nuo baltymų trūkumo. Nereikia nei Afrikos, nepriteklių, skurdą savo kailiu patyriau Kanadoje. Žinoma, trūko pinigų ir žaislams. Bet vaikui juk būtina žaisti. Tad nusileisdavau į rūsį, susirasdavau visokių išmestų medžiagų ir pats sau pasidarydavau žaislų. Taigi ką dar galiu pasakyti apie emigraciją? Tikiuosi, kad kitiems nereikės patirti to, ką aš patyriau.
– Kuo dabar užsiimate? Kokios naujausios Jūsų kūrybinės idėjos ir planai?
– Kaip ir visuomet, toliau tyrinėju mąstymo ir sąmonės galimybes. Kol kas nenoriu minėti jokių konkrečių vykdomų projektų detalių, nes dažniausiai pradžioje jie nesėkmingi, kol ilgame ieškojimo kelyje surandu man patinkančią idėją ir būdą ją realizuoti. Nesėkmingų projektų skaičius gerokai pranoksta sėkmingus.
– Ko palinkėtumėte „Šiaurės Atėnų“ skaitytojams ir parodos lankytojams?
– Visiems linkiu geros sveikatos ir kad ateinantys nauji metai būtų laimingi.